Šaltenis, Saulius. Riešutų duona: apysaka/ S. Šaltenis; – Vilnius: Vaga, 1972 – 197 p.

Kas telpa nedidelėje besivystančio ar kokio ten socializmo laikais 1972 m. parašytoje apysakoje? Ar įdomu skaityti šiais laikais? Kiek atiduota duoklė privalomajai režimo panegirikai, paprastai sakant, sovietinei nesąmonei, ir kiek tai pakeliama ar nepakenčiama skaitytojui iš laiko atstumo?
Kūrinys nuo pat pirmo sakinio įtraukia, nepajunti, kad jau šypsaisi, lakoniški sakiniai, koncentruotos šiek tiek ironiškos, nemažiau komiškos, o tuo pačiu ir keistai graudokos mintys – jei ne magiškas, jumoru persunktas stilius – absoliuti tragedija, dramos ir ašaros visą kūrinį būtų – vizualumu pasižyminčios situacijos tarsi dviračiu – ne per greitai, bet greitai – su vėjeliu meste permeta per lietuvišką pokario miestelį, lietuviškas, bet tikras meilės dramas, aistras, pavydus, sukryžiuotas ietis (tarp brolių Šatų, Aliuko Šovinio ir visų, įsimylėjusių Ireną Meškutę, Andriaus ir su Liuka flirtuojančių bendramokslių), supažindinant su vietiniais romeo ir džiuljetomis, tarp kurių, aišku, ir neapykantos kibirkštis sena ir amžina – „o karvės, pastipusios karvės šmėkla skraidė virš miesto… Ir dar kaip skraidė ir skraidys, kaip sakoma, iki penktos kartos.“ p.72; su metų laikų (emocionalių, vos keliais sakiniais brūkšteltų, bet kažkaip neįprastai veikiančių, trikdančių) kaita: „Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselė, ir tau kažko pasiutiškai maudžia širdį.“ p.94); ir su žmogaus brandos – ne tik fizinės, augant kūnui ir metų skaičiui, pašėliškai siaučiant hormonams (Andrius, Liuka, Peliūkštis), bet ir dvasinės transformacijos (Andriaus tėvo suvokta ir iš naujo išgyventa meilė motinai, Aliuko Šovinio ir Irenos Meškutės išdrįsimas mylėti) atvertimis.

Skaityti toliau →