Solstad, Dag. Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga/ Dag Solstad; iš norvegų kalbos vertė Ugnius Mikučionis. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 160 p.
Žmogus, nuo jaunumės žavėjęsis literatūra, filosofija ir menais, profesiją pasirenka racionalesnę, susijusią su skaičiais ir, atrodo, neapsirikęs: išbrenda iš nuo vaikystės lydėjusio skurdo, sėkmingai kyla valdininko karjeros laiptais, vedęs, dviejų metų sūnelis. Viskas kaip pridera.
Kas slypi protagonisto Bjorno Hanseno sąmonėje ar pasąmonėje, kad jis pradeda griauti savo gyvenimą? Pats tai suvokdamas, bet negalėdamas susilaikyti.
Būtis niekada nedavė atsakymų į mano klausimus. <…> Įsivaizduokit sau, kad baigiu nugyventi gyvenimą, ir ne kieno kito, o savo paties gyvenimą, o nesu nė trupučio prisiartinęs prie to tako, kur mano giliausi poreikiai būtų pamatyti ir išgirsti. Man baisu, kad mirsiu tyloje, be žodžio lūpose, nes nėra ką pasakyti. p. 61
Maištas prieš rutiną? savęs nerealizaciją? psichikoje slypinti savidestrukcija?