Žilinskas, Justinas. Sarbintai/ J. Žilinskas. – Naujas vardas, 2017. – 78 p.

Ne, tai – ne memuarai. Tai – liudijimai tai kartai, kuri jau augo mieste, bet dar turėjo kaimus. p. 4, sako autorius apie paprastus/nepaprastus pasakojimus, rodos, apie elementarius, bet tuo pačiu ir ypatingus kaimo ir vaikystės reliktus, nes: nebėra nei tos vaikystės, nei to kaimo. Negrįžtamai. Tai suteikia pasakojimams ne tik nostalgišką nuotaiką, bet ir laiko, o ir istorijos tėkmės savotišką fiktyvumą: yra/nebėra – tėkmės, kurioje prapuola ne vien daiktai, žmonės išeina amžinybėn, bet ir žodžiai prapuola, nes nebelieka ką jais vadinti, tie žodžiai, su kuriais užaugta ir įsismelkta į gyvenimą, tiesiog nebereikalingi, juos tenka versti kaip iš svetimos kalbos, nes kitos kartos žmonės jau supami kitų daiktų ir kitų žodžių skambesio. Autorius vadina daiktus taip, kaip įprasta jo kaime: tarmiškai ar prilipusia svetimybe, kaip vadino jo seneliai, žodžiais, kuriuos jis paveldėjo. Baleika, cimantas, sodžialka, ryzai, sarbintai, dalgė, kupetis, žaginiai, tekėlas, zacirka…

Skaityti toliau →