Solstad, Dag. Septynioliktas romanas/ D. Solstad; iš norvegų k. vertė Ugnius Mikučionis. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 128 p.

„Vienuolikto romano, aštuonioliktos knygos“ personažas po dvidešimties metų dar labiau į vidinę būtį koncetruotame kūrinyje, nepasitenkinimo, paslapties ir savotiškos miglos rate užsidariusio, su nuopuoliu ir pralaimėjimu susitaikiusio žmogaus ne-gyvenimas. Trys metai kalėjime už dokumentų klastojimą, piktnaudžiavimą pašalpa ir sukčiavimą dėl draudimo (tikrąsias priežastis jam – kad ir kaip tardytojai, ir psichologai prisipažinimu pasipelnyti netiki – pavyksta nuslėpti (didįjį psichologinį socialinį projektą). Nors kalėjime ir nebuvo taip blogai, kaip gali atrodyti, sako Bjornas Hansenas. Jis sugebėjo visiškai izoliuotis ir gyventi tik su savimi: išlaikė neatsivėręs psichologų apklausinėjimams, atsisakė pasimatymų su atvykusiais jį aplankyti, netgi gebėjęs neatplėšti ir neperskaityti gautų laiškų, išskyrus sūnaus: sužinojęs, kad vedė, ilgai rašo ir išsiunčia jam ir marčiai sveikinimą. Bet sūnaus antrojo laiško neatplėšia ir… neišmeta. Jį išsineša iš kalėjimo ir nežinia kodėl saugo.

Skaityti toliau →