E. Shafak „Trys Ievos dukterys“ – romanas apie modernią musulmonų moterį

Paskelbta | Autorius:

Shafak, Elif. Trys Ievos dukterys: romanas/ E. Shafak; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė–Steiblienė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 455 p.

E. Shafak paprastai ir meistriškai perpina dabartį ir praeitį, musulmonišką kultūrą ir religiją su pasaulietine pasaulėžiūra, paliesdama svarbiausias aktualijas: terorizmą, ribines žmonių pažiūras, moters vietą patriarchalinėje visuomenėje ir jos laisvėjimą, pagaliau musulmonės moters bandymą integruotis europietiškame sociume. Tiesa, viskas daroma nors ir meistriškai, bet gan tiesmukai, be subtilybių ar filosofijų, gal dėl to ši autorė ir yra tokia populiari, nes jos nereikia stengtis suprasti ar susikaupti bandant perskaityti kaip specifinės šalies specifinę literatūrą. Atvirkščiai, knyga, kaip ir daugelis šiuolaikinių, paaštrinta detektyviniu naratyvu, meilės, nors tikrai ne saldžios – patirtimis.

Skaityti toliau →

C. Whitehead „Požeminis geležinkelis“: laisvės spalva

Paskelbta | Autorius:

Whitehead, Colson (1969). Požeminis geležinkelis: romanas/ C. Whitehead; iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 324 p.

Jeigu norit pamatyti šios šalies esmę, visada sakau, turit važiuoti geležinkeliu. Žiūrėkit laukan traukiniui lekiant ir išvysit tikrąjį Amerikos veidą. p. 75

Skaityti toliau →

W. Mysliwski. Akmuo ant akmens: žodžiai patys veda

Paskelbta | Autorius:

Mysliwski, Wieslaw. Akmuo ant akmens: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų kalbos vertė Judita Grigienė. – Vilnius: Vaga, 1992. – 466 p.

Manau, neįmanu pradėti kalbėti apie W. Mysliwskio kūrybą, neįvardijus jo požiūrio į literatūrą ir kalbą.

Man literatūros kalba yra šnekos kalba. Savo kūryboje stengiuosi ne tiek atgaminti šneką, tai netgi neįmanoma, kiek išsaugoti šnekamosios kalbos dvasią. Kas yra šnekamosios kalbos dvasia? Sunku apibrėžti, nes dvasią galima tik jausti. Plačiau

W. Mysliwskis– vienas žymiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų, pelnęs daugybę apdovanojimų, jo knygų tiražai kartojami, laikomas gyvu klasiku, verčiamas į užsienio kalbas ir, kaip mūsų kritikai nusivylę pasakytų, jei būtų lietuvių rašytojas – ypač nacionalinis: temomis, vaizduojamu erdvėlaikiu, charakteriais ir šnekamosios kalbos pasakojimo maniera. Intelektualumo ar rafinuotumo, regis, nė su žibintu nerasi. Bet jėga ir slypi tame apgaulingame iš pirmo žvilgsnio temų ir žodžių paprastume. Paprasti miesto ar kaimo įvairaus istorinio laiko veikėjai veriasi prieš skaitytoją lyg ypatingos būtybės, su filosofine paslaptimi ir nepaprastu nuoširdumu. Daugiasluoksnis tekstas konkretaus erdvėlaikio veikėjų išgyvenimus ir apmąstymus paverčia bendražmogiškais, o vieno žmogaus patirtį – pasauline išmintimi.

Literatūra mes suteikiame žmonėms kančią, nes verčiame juos gilintis į save – ne į knygą, bet į save. Mes netgi draskome senas, užsitraukusias žmogaus žaizdas. Mūsų tikslas nėra nuraminti žmones. Tik priversti juos mąstyti, kartais taip, kad negalėtų užmigti. Plačiau

Skaityti toliau →

H. U. Treichel. Pražuvėlis: netikras tikrumas pokario realybėje

Paskelbta | Autorius:

Treichel, Hans–Ulrich. Pražuvėlis: romanas/ H. U. Treichel; iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. – Vilnius : Sofoklis, 2018. – 128 p.

U. Treichel (1952) – vokiečių literatūros profesorius, rašytojas, pelnęs daugybę apdovanojimų, 2005 m. įvertintas H. Hesės premija. „Pražuvėlis“ (1978) – pirmasis romanas, susilaukęs skaitytojų domesio ir palankaus kritikų vertinimo. Šiandien rašytojo kūriniai išversti į daugiau nei 28 pasaulio kalbas. Skaityti toliau →