M. Zingeris. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių

Paskelbta | Autorius:

Zingeris, Markas. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių: romanas/ M. Zingeris. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 421 p.

Och, ta gimtoji literatūra: besivaikydami madų, rekomendacijų ir pasaulinių tendencijų tiesiog prašokame savus. Ypač vyresnės kartos rašytojus. Ant knygos viršelio skaitau: rašytojas, poetas, dramaturgas, vertėjas Markas Zingeris – trijų poezijos rinkinių, apsakymų rinktinės, pjesės ir keturių romanų autorius, už kūrybą ne kartą apdovanotas literatūrinėmis premijomis. Taigi, lyg ir solidus kraitis, bet kad nieko nežinau. Ne, vis dėlto vieną apsakymą „Troleibusų istorijose“ skaičiau – „Iliuzioną“. Ir įsidėmėjau kaip labai nebūdingą tai knygai – specifiniu humoru, nepikta ironija ir atida detalei. Kitoks, visai kitoks lietuviško apsakymo kontekste. Ir atmintyje įstrigęs „Iliuzionas“ iš dalies lėmė, kad bibliotekoje nusičiupau pastarąjį M. Zingerio romaną. Plius intriguojantis pavadinimas. Ir, aišku, dar labiau intriguojanti pradžia: istorijos, laiko ir žmogiškųjų faktorių viražai, trys laiškai: Stalinui, Hitleriui ir Markui, visi trys – taiklūs, šiek tiek juokingi ir liūdnoki, bet informatyvūs istoriškai ir būties atsiskleidimo prasme. Skaityti toliau →

R. Šerelytė. Raganos širdis

Paskelbta | Autorius:

Šerelytė, Renata. Raganos širdis: paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija: romanas/ R. Šerelytė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 220 p.

Pamačius knygą apie kokią nors žymią istorinę asmenybę norom nenorom suklūsti – ir vėl: ką gi naujo atrado ar sugalvojo, kas dar nepasakyta? Fiction literatūros galimybės neišsemiamos: kiekvienas autorius tą patį dalyką gali interpretuoti savaip, arba pasirinkti mažiau ar visai neapšviestus gyvenimo ruožus. Taip U. Radzevičiūtės „Mėlynas kraujas“ nukelia į išsivadėjusios riterių galybės ir ambicijų laikus, kur, atrodo, nieko įdomaus nė su žiburiu neatrasi. Bet talentas ir originalus žvilgsnis į istorijos eigą ir filosofiją geba paversti net nykius laikus ir pilkas asmenybes ypatingos smalsos objektais. Ir skaitydama R. Šerelytės Barboros variaciją, dažnai pagalvodavau, o ką šioje, vis dėlto reikia pripažinti nuvalkiotoje ir jau pavirtusioje vos ne banalybe, meilės legendoje būtų įžvelgusi U. Radzevičiūtė? Net neabejoju, kažką netikėto ir savito. Ar negali nei vaikystė, nei ikižygimantinis Radvilaitės gyvenimas, paskrebentas rašytojo plunksnos, tapti įspūdingu ir vertu dėmesio? O gal visai kas kita iš to laiko ir įvykių?

Skaityti toliau →

Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis

Paskelbta | Autorius:

Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis: 1948 m. birželio 23 d. – 1948 m. birželio 6 d. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002. – 188 p.

Istorijos kataklizmuose išlikę dienoraščiai įgauna ypatingos vertės: jie mistišką ir įvairiomis nuomonėmis apraizgytą laiką paverčia realiu, priartina prie šios dienos ir tarsi atveria visa ko šerdį. Tai knyga, kurią rekomenduoju kiekvienam. Ir ne tiek istoriniam pažinimui praplėsti, kiek pajusti – ne tik pažinti – emociškai išgyventi partizaninio laiko dramatizmą, juolab, kad rašantysis, rodos, pralenkęs savąjį laiką: ne tik puikiai orientuojasi tuometėje politinėje situacijoje, ją analizuoja ir taikliai vertina, bet ir gyvena į ateitį. Pasirinkimo nėra: mirtis arba laisvė. Jeigu visi kovotojai žus (o žūstančių kiekvieną dieną daugėja), turi likti apie partizanus prisiminimai kaip apie pavyzdį – kovotojo, patrioto, moraliai stipraus ir pasiaukojusio žmogaus. Jeigu neliks nei Tėvynės, nei besipriešinančių okupacijai – tai bent prisiminimai apie tuos, kurie kovojo, kurie bandė nepasiduoti. Na, išlupti iš konteksto tokie žodžiai galbūt skamba dirbtinai ir deklaratyviai, bet kai skaitai L. Baliukevičiaus–Dzūko dienoraštinius įrašus, įsivaizduoji jauną vyriškį palinkusį drėgname, beoriame sausakimšame bunkeryje virš sąsiuvinio ir bandančio rasti prasmę ir šviesą vis labiau beviltiškoje ir skaudžioje partizaninėje kovoje, rasti bent žodžius, kuriais ne paguostų ir įtikintų save, bet įvardintų – kas jis ir kam, matai idealistą ir patriotiškai mąstantį žmogų, o ne tuščią kalbėjimą aukštomis frazėmis.

Skaityti toliau →

J.Žilinskas. Sarbintai

Paskelbta | Autorius:

Žilinskas, Justinas. Sarbintai/ J. Žilinskas. – Naujas vardas, 2017. – 78 p.

Ne, tai – ne memuarai. Tai – liudijimai tai kartai, kuri jau augo mieste, bet dar turėjo kaimus. p. 4, sako autorius apie paprastus/nepaprastus pasakojimus, rodos, apie elementarius, bet tuo pačiu ir ypatingus kaimo ir vaikystės reliktus, nes: nebėra nei tos vaikystės, nei to kaimo. Negrįžtamai. Tai suteikia pasakojimams ne tik nostalgišką nuotaiką, bet ir laiko, o ir istorijos tėkmės savotišką fiktyvumą: yra/nebėra – tėkmės, kurioje prapuola ne vien daiktai, žmonės išeina amžinybėn, bet ir žodžiai prapuola, nes nebelieka ką jais vadinti, tie žodžiai, su kuriais užaugta ir įsismelkta į gyvenimą, tiesiog nebereikalingi, juos tenka versti kaip iš svetimos kalbos, nes kitos kartos žmonės jau supami kitų daiktų ir kitų žodžių skambesio. Autorius vadina daiktus taip, kaip įprasta jo kaime: tarmiškai ar prilipusia svetimybe, kaip vadino jo seneliai, žodžiais, kuriuos jis paveldėjo. Baleika, cimantas, sodžialka, ryzai, sarbintai, dalgė, kupetis, žaginiai, tekėlas, zacirka…

Skaityti toliau →

A. Cicėnaitė. Tylos istorija

Paskelbta | Autorius:

Cicėnaitė, Akvilina. Tylos istorija: 4 moterys, 4 kartos, 4 likimai/ A. Cicėnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 278 p.

Šimto metų laikotarpį apimanti šeimos istorija nuo dvidešimto amžiaus pradžios iki pabaigos, per žmonių likimus atspindinti ir istorinius kataklizmus: Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvos nepriklausomos valstybės įkūrimas, Antrasis pasaulinis karas, socializmo suniveliuota buitis ir įpročiai, Sausio tryliktoji ir nepriklausomybės atgavimas. Sniegų kaimo gyventoja Elžbieta su mėlynąja suknele, sutikusi skirtingų – žalios ir rudos – akių vyriškį pradeda ne tik savo laimės, laukimo, susitaikymo, skausmo ir ištvermės kelionę, bet ir visos giminės, keturių kartų moterų liniją. Ji  kaip laivas plaukia per audras ir visokiu oru nuo rusiškai, lenkiškai kalbančios nuošalės į Vilnių, į naują šimtmetį, pasipildant vis nauja kiekvienos kartos atstove: dukra Veronika, anūke Teresa, proanūke Nika. Ir ne tik: didžiuliu pulku mirusių artimųjų, kaip senoji sako, jei už kiekvieną sukalbėti po poterį – užtruks visą dieną.

Skaityti toliau →

V. Kočiubaitis. Afganistano daktaras

Paskelbta | Autorius:

Kočiubaitis, Vilius. Afganistano daktaras/ V. Kočiubaitis. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 289 p.

Lietuviams nebūdingas kūrinys: nuotykių, trileris, kelionės (tiek erdvėje, tiek savo viduje), gyvenimo prasmės paieškų, kitaip sakant, gyvenimo būdo – žanru nenusakomas ir į aiškiai apibrėžtus rėmus neįspraudžiamas; neįprasta ir tematika – atšiaurus, karo kamuojamas Afganistanas ir žmonės iš visai kitos civilizacijos ir laiko: skurdas, ligos, žudymai, moterų beteisiškumas, besisukantys tame pačiame sūkuryje gyvenimas ir mirtis. Ir svetimšaliai tarsi iš kitų planetų: ko gi jiems reikia tame nualintame ir pasmerktame krašte? Pasirodo, netgi tokioje civilizuotai ir kultūriškai nepatrauklioje šalyje „bastosi begalė tėvynėse nepritapusių nevykėlių“. p. 39

Kelionė nuo vienos Afganistano sienos iki kitos: Heratas, Hindukušas, Manzari Šarifas, Čančaranas, Kabulas, Tairara. Kelionė su pavojais, žudymais, bado ir skurdo vaizdais, rizika ir gebėjimu išlikti. Kelionė pagyvenusio daktaro iš Lietuvos nuo savęs ar į save? Kas gali pasakyti, kai žmogus mirties spąstuose.

Skaityti toliau →

Dovis Pa. Dangus Strazdui

Paskelbta | Autorius:

Dovis Pa. Dangus strazdui: romanas. – El. leidykla: Naujas vardas, 2016. – 70p.

Kaip pats autorius įžanginiame žodyje sako: iš ilgesio visa tai,  stebėjimų, artumos, prasmės ir savasties ieškojimų.

Vienatvė dviems – pigus triukas sąmonei apgauti. Kurį laiką toje būsenoje jautiesi gerai, iki rytas tave pabudina iš sapno ir tu supranti: kad ir koks šūdo kupinas atrodo gyvenimas, tu negali nustoti jame dalyvauti. Tu privalai. Tu gyveni, bandydamas išsiaiškinti, kas tu esi. p. 5

Skaityti toliau →

V. Šmigelskas. Kur skraido liūdesio lėktuvai

Paskelbta | Autorius:

Šmigelskas, Vidmantas. Kur skraido liūdesio lėktuvai: publicistika/ V. Šmigelskas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 175 p.

Apie azuritus, tik 180 laipsnių kitaip, negu prieš tai skaitytoje knygoje. Nuosekliai ir dokumentiškai – nepasakysi, kad vien fiksuojant – paprastai ir sklandžiai pasakojami darbinės emigracijos įspūdžiai, pastebėjimai, apibūdinami sutikti tipažai, su kartėliu ir jumoru nusakomos kritinės situacijos. Tai tarsi dienoraštis – angliškai nemokančio žmogaus, per agentūrą įsidarbinusio Anglijoje su tikslu ne tik užsidirbti, bet ir stebėti, o patirtį aprašyti – laikraščiui, vėliau ir knygoje. Leidinys paįvairintas enciklopediniais geografiniais, istoriniais, statistiniais duomenų intarpais ir nuotraukomis. Nuotraukos, be abejo, dokumentinio pobūdžio tekstuose įdomu, bet, va, tuos pajuodintus tekstus norisi peršokti – jeigu bus reikalinga viena ar kita išsamesnė informacija, taigi yra visur ir bet kada visagalis google.

Skaityti toliau →

J. Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai

Paskelbta | Autorius:

Žąsinaitė, Jurga. Azuritijos kardinolai: romanas/ J. Žąsinaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 287 p.

spriegti, dybinti, plustėti, liumpinti, bindzinti, gvilbti (?), kiauksantys langai (?), išara, gąsliai, niprinti, akmenų krūsnis, retuoti, skliausti, vidupietė, šmūkštinti, liūga (s)?, juokininkas, mulvė, tvyloti, išpampę dūbliai, šaipas, nuogandi, urkštauti, dilga rankoms, vienauti, svečiašalė, dvėluoti, cimbalis, gysti, santėmis, šižti, skvirbinti, dargus, vidupietė, slėpsnos, kuštenti, dovis, vilbėti, apyšvitis, šiaudžolės, chalato palai, žlugtą žlugt, šalinėti, skvirbti, kalbos srūvis, kaužai?, sliaukti, spunksoti, kiek dienų dar liko algauti?, žlegti?, mano pačios sopuliai svetimas gylas traukia tarsi magnetai?, urkštauti, katėti, žiemospirgis, putekštlis, amžiauti, zauksoti, išvisa, spunksoti, prusnos, žiaudri, krutuliuoti, augyvė, žiurksoti, remžiantis skausmas, sukrekusias žaizdas, kūpantis puodas, žiaubti, žiaudrus šiaurys, ziaukiantis Anatolijus, selpiančios? nuospaudos, spingsė, leinos kojos, vydraga…

Literatūros specialistų grožinės kūrybos, ypač lietuvių, paprastai vengiu: viena, nesitikiu iš jos to, ką labiausiai vertinu knygose: gyvumo ir tikrumo (arba nežabotos fantazijos, absurdo). Per daug išmanymo, stengimosi, originalumo siekimo ir… pretenzingumo. Kita vertus, jie galbūt ir rašo ne plačiosioms masėms, bet siauram literatų sluoksniui: eksperementuoja, ieško naujų raiškos ir žanro formų, na, kažko…

Skaityti toliau →

M. J. Urbonas. Dvasių urna

Paskelbta | Autorius:

Urbonas, Mindaugas Jonas. Dvasių urna: novelės/ M. J. Urbonas. – Vilnius: Lietuvių rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 136 p.
„Dvasių urna” – pirmoji M. T. Urbono knyga. Sklandžiai ir įtaigiai pirmuoju asmeniu parašytos aštuonios novelės sukuria autobiografiškumo įspūdį, juolab, kad veikėjai – artimiausi šeimos nariai: močiutė, prosenelė, senelis, mama (vargu, ar kas rašys apie mamos mirtį, jei ji gyva, ir dar pirmuoju asmeniu), vaikystės draugas – visi mirę. Tiksliau sakant, aprašomos tų žmonių mirtys, na, gyvenimas tarsi lieka antrame plane. Ir atmintis. Autoriui, regis, svarbu visa tai įžodinti, įamžinti, kad laikui tekant nedingtų su visam. Labai gali būti, kad M. T. Urbonas bando pats sau išsiaiškinti gyvenimo/mirties santykius ir jų prasmę.

Skaityti toliau →

T. Vaiseta. Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal

Paskelbta | Autorius:

Vaiseta, Tomas. Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal: romanas/ T. Vaiseta. – Vilnius: Liet. raš. sąj. l-kla, 2016. – 232 p.

Čiop čiop čiop, pradedi nuo čiop čiop ir nė nepajunti, kad jau ne skaitai knygą, o ji tave ištikusi tokia jėga, kad negali atsitraukti, o skaitymo procesas virtęs estetine būsena: puikus stilius, pilnaviduris – nerandu kito žodžio – sakinys, vaizdus, bet natūralus žodžių šokis ir, svarbiausia, minties skvarbumas, niuansuotas psichologinių būsenų ir santykių lukštenimas, prasiskverbiant nuo visiškų paviršių iki nematomų, negirdimų, ko gero, net neįtariant esamų proto ir emocijų juodulių, plius dailės ir literatūros rakursai kaip natūralūs kasdienybės procesai – pasimatymo raštelį kaimynė įteikia knygoje “Lapok, aspidistra“, susipažįsta su savo moterimi J. Kunčino apsakymų knygelės pagalba, dvidešimto a. dailės albumai kaip priedas prie pasimylėjimo ritualų ir veidrodinis anapus gatvės namo atspindys – savotiška fotografija, nuolat bylojanti, kur iš tikrųjų esama. Menas gali gelbėti ir krizinėje situacijoje – Londone Egono Schiele,s sukeltos jausenos padeda vėl suartėti ir nublankinti į santykius įsiterpusį, rodos, neatleistiną poelgį. Apie meilę ir santykius su moterimi nekalbėjo, „mėgavimasis – padėjo bent šiek tiek susikalbėti. Meno kūriniai tapo melą švelninančiais tarpininkais.“ p. 157

Skaityti toliau →

U. Radzevičiūtė. Kraujas mėlynas

Paskelbta | Autorius:



Radzevičiūtė, Undinė. Kraujas mėlynas: romanas/ U. Radzevičiūtė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 360 p.

Ką reiškia šiais laikais istorinis romanas? Dažniausiai dabarties ir praeities sukryžminimą ir tą patį savasties ieškojimą tik per žymių veikėjų ar kataklizmų pavyzdžius. Vertybių, o ir nevertybių perimamumą, užstrigimą tam tikrame laike arba išnykimą. Vienokius ar kitokius atsikartojimus.

Riterių laikai, Livonijos ordinas… Ir kas gi ten gali būti įdomaus: kraujas, intrigos, tarpusavio kovos, Dievas ant kalavijo, kalavijas ant Dievo – ir apie tai skaityti dvidešimt pirmajame amžiuje? Kam?

Iš tikrųjų visi spėjimai pasitvirtina: ir kraujo, ir ginklų žvangesio, ir Dievo tarp šarvų ir kalavijų, intrigų, nepasitvirtina tik kam tai gali būti įdomu.

Viskas priklauso ne nuo istorijos, o jos rašytojo. Kaip ir tas pats anekdotas, pasakojamas vieno prajuokina, o iš kito lūpų net neišgirstama.

Skaityti toliau →

R. Marčėnas. Gyvieji skydai

Paskelbta | Autorius:

rimanto-marceno-noveliu-ir-apsakymu-knygos-gyvieji-skydai-sutiktuves_articlethumbfullMarčėnas, Rimantas. Gyvieji skydai: novelės/ R. Marčėnas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 152 p.

Istorinės, romantizuotos, galima sakyti, patriotinės 7 novelės – legendos iš mūsų šlovingųjų ir tragiškųjų senovės laikų. Kam skaityti tokius nemodern kūrinius, juk smegenyse jau susikrovę ir savo kertes atradę V. Krėvės „Dainavos šalies padavimai“,  gal net dar kai kas? Šis klausimas, neneigsiu, ne kartą kilo, o ir dvejonė: kas buvo prieš amžių amžius tik tam tikromis spalvomis: lietuviai, prūsai narsūs pasiutiškai, gudrūs, pasiaukojantys, net fiziškai nesulyginami nė su kuo, o kryžiuočiai – ai, barbarai, na, šiek tiek žiopliai, pasiduodantys pagonių pinklėms. Bet…

Skaityti toliau →

U. Barauskaitė. Vieno žmogaus bohema

Paskelbta | Autorius:

mmBarauskaitė, Ugnė. Vieno žmogaus bohema: romanas/ U. Barauskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 140 p.

Aha… Ką gi ir apie ką skaičiau? Tikras klaustukas, nors aiškių aiškiausiai parašyta „Vieno žmogaus bohema“, bet nei vieno, nei žmogaus, nei bohemos: būrelis moterėlių praklegančių Stambulo, Beiruto gatvėmis ir turguose, pasiūbuojančių pilvais, moterėlės – žmonės? na, kad nelabai – bent jau šioje knygoje – greičiau personos, nuolat verkiančios dėl vyrų, nemylinčių, mylinčių,  paliekančių, paliekamų, bet… esmė knygos, deja, vyrai. Bohema? O kur bohema? Alkoholis, seksas, kelionės – a priori paviršiais – įdomu, kodėl, netgi labai, nes galvoji, jau jau autorė ims ir išriš kažin kokią esmę? Kokią? Eikit velniop jūs, vyrai… Vėl ir vėl… Aišku, vyrai gerai, kelionės gerai, dienoraščiai gerai,  netgi romanas… O ką galima daugiau pasakyti apie perskaitytus padrikus moteriškus dienoraščius? Tai beveik norėjimas kažką įvardyti – taisyklę, išvadą, gyvenimo patirtį, bet ji, deja, kas akimirką jau kita ir išmintis – kita, ko gero, vienintelio ar tokio, kaip visi, vyro glėbyje su vyno buteliu. Arba ne. Bet juk jokio skirtumo, vienaip ar kitaip, tai gyvenimas ir jo sakiniai, paprasti, bandantys apgauti likimą, užfiksuoti individualią patirtį…

Skaityti toliau →

L. S. Černiauskaitė, R. Šerelytė. Hepi fjūčer

Paskelbta | Autorius:

cdb_9789986398448_p1Černiauskaitė, Laura Sintija. Hepi fjūčer: aštuoniolika novelių/ Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. – Vilnius: Liet. raš. sąj. l-kla, 2015. – 160 p.

Poravimasis. Gyvenime įprastas: tampama ne vienišais, tiksliau sakant, kitaip vienišais, ne tokiais baimingais, labiau pasitikinčiais, išreikštais, pagaliau tąsa, žodžiu, vien teigiamybės. O literatūrinis? Irgi kažkaip, matyt, panašiai. Bet ar būtinas, gal iš to gims nauji genetiškai abiejų partnerių geriausiais gebėjimais persipynę apsakymai ar novelės?

Kodėl ne trys, ne keturi autoriai? Tada galima pasislėpti vienam už kito, atsukti keletą pusių arba įlįsti šešėlin. Pagaliau, ar įmanoma, kad poroje abu partneriai būtų vienodai stiprūs? Na, nevienodai, bet maždaug panašaus ūgio ir svorio?

Skaityti toliau →

Troleibuso istorijos

Paskelbta | Autorius:

rodmmykleTroleibuso istorijos: geriausių šiuolaikinių apsakymų rinktinė/ Sudarė Laurynas Katkus. – Vilnius: Kitos knygos, 2014. – 236 p.

Šešiolikos apsakymų antologija, kaip apibūdinama anotacijoje – šiuolaikiškų, miestiškų, siejamų sąmojo, pasakojimo meistrystės, keistų, fantastiškų, šiurpių nutikimų ir miesto simboliu tapusio troleibuso. Na, bet patarimas skaityti keliaujant – autobusu, traukiniu, lėktuvu, aišku, ir troleibusu – neatrodo gan vykęs: tiesiog kūriniai per geri tokiems fragmentiškiems skaitinėjimams.

Skaityti toliau →

S. Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas

Paskelbta | Autorius:

Nutyletu-lelllliju-miestas-355x530Parulskis, Sigitas. Nutylėtų lelijų miestas: romanas/ S. Parulskis. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 240 p.

Krosnis didelė, jos pradžia virtuvėje, o baigiasi kambaryje. Ta krosnis šiek tiek mistiška, kaip ir viskas, kas prasideda vienoje erdvėje, o baigiasi kažkur kitur. Kartais jis galvoja, kad ir pats prasideda čia, bet jo pabaiga kažkur kitur, už sienos, kurios nemato, bet žino, ji tikrai yra. Riba, kurios nevalia peržengti. Ir ta kita dalis, kuri už sienos, kurios nemato, bet kurią kartais labai skausmingai jaučia, ta dalis yra geresnė nei šita, į kurią kišamas visoks šlamštas: pigi dešra, nereikalingos ir nesuprantamos matematinės formulės, baugūs, naftalinu dvokiantys Dievo priesakai. p. 21.

Skaityti toliau →

R. Šerelytė. Kokono baladės

Paskelbta | Autorius:

0c66ebf73ggf555bdf73797457bc9073ac9aac697e_article_200Šerelytė, Renata. Kokono baladės: romanas/ Renata Šerelytė. — V.: Alma littera, 2014 — 118 p.

Ar tai būtų fantastika, ar socialinė, arr magiškasis realizmas, novelė? dar ir romanas? — et, sakykim, viskas kartu, bet esmė — neįtikina, akivaizdžiai perspausta, kad tik… pavyktų nustebinti? išsirašyti? nusirašyti? L. Ulickaja „Image“ tarsteli: „fantastika meniniu pavidalu apibendrina pasaulyje vykstančius procesus ir pateikia įdomias prognozes. Tai ateities filosofija“. Tuomet prognozės, atidundančios iš „ Kokono baladžių“ zoologinės (ar linksmos? girtos? karnavališkos? kvailos? nepagrįstos?) kas žino, kad neįmanomos. Bet jau suveltos: kamuolys, kurio nei kandys, nei nekandys nepajėgs sukapoti. Ir, regis, sukišta viskas, kas tik šauna galvon, įspūdis, kad rašytojai svarbiausia rašyti, na, dar tv spoksoti ir tada rašyti rašyti, juoktis iš televizoriaus, stengtis pralenkti ir dviračių šou, ir surskius, peliukus, algius greitai, baukutes, visas blondines, visas politikes, kurios jai nepatiko, kalbos inspektorius ir pačiai tapti televizoriumi blondinu. Svarbiausia, be abejo, rašyti, o ką, ai… kol kas juk išvardijami nuopelnai, kūrybinė, visko perpildyta kuprinė ir, aišku, geri įvertinimai, net įtraukiant į kažkokius dvyliktukus. O skaitytojas? Durnas tas skaitytojas, visi žino, kas dabar rašo žmogui apie žmogų? Anachronizmas.

Skaityti toliau →

S. Šaltenis. Žydų karalaitės dienoraštis

Paskelbta | Autorius:

Šaltenis, Saulius. Žydų karalaitės dienoraštis: romanas/ Saulius Šaltenis. – V.: Tyto alba, 2015. – 150 p.

Anotacija: „Žydų karalaitės dienoraštis“ – romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų įsimylėjėlių šeimoje. Tai mergaitės iš sušaudytųjų duobės fizinio prisikėlimo ir dar sunkesnio dvasinio atgimimo istorija. Jos slaptų meilės jausmų, košmarų, baimių, džiaugsmų istorija. Mokytojų Vlado ir Mildos pasiryžimas, kad ir kas būtų, kiekvieną akimirką gyventi laimingai, nors aplink tiek sužvėrėjimų, nerimo, mirtinų pavojų, atrodo graudžiai paradoksalus, bet kartu tai jų neįtikėtino gyvybingumo, atkaklaus vidinio pasipriešinimo, paniekos nužmogėjusiai okupantų tvarkai liudijimas.

Skaityti toliau →

S. Šaltenis. Riešutų duona

Paskelbta | Autorius:

Šaltenis, Saulius. Riešutų duona: apysaka/ S. Šaltenis; – Vilnius: Vaga, 1972 – 197 p.

Kas telpa nedidelėje besivystančio ar kokio ten socializmo laikais 1972 m. parašytoje apysakoje? Ar įdomu skaityti šiais laikais? Kiek atiduota duoklė privalomajai režimo panegirikai, paprastai sakant, sovietinei nesąmonei, ir kiek tai pakeliama ar nepakenčiama skaitytojui iš laiko atstumo?
Kūrinys nuo pat pirmo sakinio įtraukia, nepajunti, kad jau šypsaisi, lakoniški sakiniai, koncentruotos šiek tiek ironiškos, nemažiau komiškos, o tuo pačiu ir keistai graudokos mintys – jei ne magiškas, jumoru persunktas stilius – absoliuti tragedija, dramos ir ašaros visą kūrinį būtų – vizualumu pasižyminčios situacijos tarsi dviračiu – ne per greitai, bet greitai – su vėjeliu meste permeta per lietuvišką pokario miestelį, lietuviškas, bet tikras meilės dramas, aistras, pavydus, sukryžiuotas ietis (tarp brolių Šatų, Aliuko Šovinio ir visų, įsimylėjusių Ireną Meškutę, Andriaus ir su Liuka flirtuojančių bendramokslių), supažindinant su vietiniais romeo ir džiuljetomis, tarp kurių, aišku, ir neapykantos kibirkštis sena ir amžina – „o karvės, pastipusios karvės šmėkla skraidė virš miesto… Ir dar kaip skraidė ir skraidys, kaip sakoma, iki penktos kartos.“ p.72; su metų laikų (emocionalių, vos keliais sakiniais brūkšteltų, bet kažkaip neįprastai veikiančių, trikdančių) kaita: „Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselė, ir tau kažko pasiutiškai maudžia širdį.“ p.94); ir su žmogaus brandos – ne tik fizinės, augant kūnui ir metų skaičiui, pašėliškai siaučiant hormonams (Andrius, Liuka, Peliūkštis), bet ir dvasinės transformacijos (Andriaus tėvo suvokta ir iš naujo išgyventa meilė motinai, Aliuko Šovinio ir Irenos Meškutės išdrįsimas mylėti) atvertimis.

Skaityti toliau →