A. Žagrakalytė. Klara

Paskelbta | Autorius:

Žagrakalytė, Agnė. Klara: bande dessine: [romanas] / Agnė Žagrakalytė. — Vilnius: Tyto alba, 2014. — 151 p.

klgara-1
Iš anotacijos: Agnė Žagrakalytė — viena įdomiausių jaunosios kartos lietuvių rašytojų. Yra išleidusi du eilėraščių rinkinius („Išteku“, 2003, „Visa tiesa apie Alisą Meler“, 2008) ir romaną „Eigulio duktė: byla F 117″ (2013).
Šioje A. Žagrakalytės prozos knygoje pasakojama jaunos moters Klaros gyvenimo istorija. Įvykiai čia veja vienas kitą, epizodai dėliojami tarsi komiksų pasaulyje — iš pradžių piešiami neaiškūs, bet nerimą keliantys siužeto kontūrai, vėliau ima ryškėti veikėjų paveikslai, charakteriai, galiausiai pasipila spalvos, ryškios ir sodrios, tekstas ima srūti su gaivališka jėga.

Skaityti toliau →

P. Andriušis. Laivas linksmybių

Paskelbta | Autorius:

Andriušis, Pulgis. Laivas linksmybių. — Vilnius: Bonus Animus, 2014. — 256 p.

Andriusis_Laimmvas-linksmybiu_virselis_f
Pulgis Andriušis — įdomi ir keista asmenybė: rašytojas, žurnalistas, keliautojas, poliglotas, esperantininkas. Kelionių manijos apimtas nuo jaunystės, jau studijų metais “taip sakant, iššokęs nakčia pro langą, maudavau per sieną ties Eitkūnais ir parsirasdavau namo tik vėlai rudenį, gandrams ir gervėms išskrendant į šiltuosius kraštus.“ p.17
1928 m. kelionė abstrakciniu vežimu su draugu dailininku Kaunas — Berlynas — Drezdenas — Praha — Viena — Roma.
Vežimas savo linijomis buvo panašus į milžinišką kaliošą, nudažytą skandalingai moderninėmis spalvomis taip, kad Vokietijoje ar Čekoslovakijoje, sutikę cirkininkų procesiją, mes savo margumu versdavom juos ant šono. p. 17.

Skaityti toliau →

A. Kumža. Himalajai: vienos ekspedicijos dienoraštis

Paskelbta | Autorius:

antanas-pomska-nuo-baltijos-iki-bengalijos-1

Kumža, Algirdas. Himalajai: vienos ekspedicijos dienoraštis. Nepalas — Tibetas 2004 m. balandisža-gegužė/ Algirdas Kumža. — Vilnius: SRS dizainas, 2005. — 192 p.

Ši knyga yra kelionių romanas, kur visi įvykiai ir veikėjai tikri. O rašau aš jį Katmandu kavinėse, autobuse pakeliui į Tibetą, bet dažniausiai kalnuose, nuvirtęs ant akmenų, sniego ir ledo. p.4

Skaityti toliau →

V. Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė

Paskelbta | Autorius:

Papievis, Valdas. Odilė, arba Oro uostų vienatvė: romanas/Valdas Papievis. — Vilnius: Alma littera, 2015. — 312p.

Ką nusipirkau pirkdama “Odilę, arba Oro uostų vienatvę?“
Be jokios abejonės, keistybę: horizontalią ir vertikalią kelionę — Paryžiun ir… kur keliautojos dvi: senatvė ir vienatvė, praeitis ir praeitis, meilė laikui ir laikas ilgesiui, gailestis ir meilė, tyla ir girdėjimas, gyvenimas ir mirtis.

Mūsų gyvenimai tik briaunomis lietėsi, tačiau tą žiemą ant mano pasaulio krito Odilės pasaulio šydas — aš negalėjau iš jo išsinerti. Mes tikrai nebuvome tiek artimi, kad vien šešėlis mirties, kurį ant Odilės anais mėnesiais sunki liga metė, mane šitaip paveikti būtų galėjęs, juo labiau kad mirčių aš jau buvau išgyvenęs, — galiu tik spėlioti, kodėl pirmąsyk net ne mirtis, o jos dvelksmas mane taip toli iš kasdienybės išbloškė. p.104

Skaityti toliau →

S. Poisson. Madam madam madam

Paskelbta | Autorius:

Poisson, Sara. Madam madam madam: romanas/ Sara Poisson. — Vilnius: Alma litera, 2014. — 280p.

adam adam adam… tadam tadam tadam…
Yra knygų, kurias skaitai ir galvoji, na, nieko čia ypatingo, paprasta viskas, sakiniai, žodžiai įprasti, o visuma užvertus kaip uola lieka stovėti atmintyje ir vertis, kirbinti pradeda būtent, tik į vienį susiliejus, o kartais kuo toliau, tuo labiau save augindama: nemažai tokių kūrinių, atsimenu kai kurias net seniai skaitytas: “Neleisk man išeiti“, “Vieno žmogaus širdis“, “Homo faber“, “Švelni naktis“ ir t.t.

Skaityti toliau →

B. Jonuškaitė. Maranta

Paskelbta | Autorius:

Birutė Jonuškaitė. Maranta: romanas. — V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. — 356 p.

Gėlė.

Marantai būdingas bruožas — kad dieną jos lapai nulinkę žemyn, o temstant užsilenkia viršun, į vadinamąją miego padėtį. Kelias minutes marantą apšvietus ryškia šviesa, galima priversti lapus vėl išsitiesti visu gražumu p. 148

Tai turbūt labiausiai šią vasarą patikęs romanas. Regis, žodis kaip upė išsiveržia iš autorės lūpų ir teka teka: natūraliai, srauniai, sūkuriais verda, sekliau, nes pakrantės lyg ir ne taip pažįstamos, atsargiau, paprasčiau, kad nesugurtų, ir vėl pilna tėkme, vėl per savo kraštą, savus žmones. Ta tėkmė įtraukia, panardina, verčia skęsti ir vėl nerti, tik neplūduriuoti paviršiumi.

Skaityti toliau →

R. Mataitytė. Gunda

Paskelbta | Autorius:

gunda-1

Rūta Mataitytė. Gunda: romanas. — V.: Tyto alba, 2015. — 342p.

Lietuvė mergaitė išvyksta mokytis į Norvegiją, patyrusi aukštesnę materialinę būtį ir meilę tobulam užsieniečiui, nebenori ne tik kad grįžti į buvusią šalį, net kalbėti ir prisiminti, trokšta nutraukti bet kokius ryšius: tuo pačiu stengiasi tapti kuo geresne sinchronine vertėja — lietuvių ir norvegų kalbų, įgyti kuo aukštesnę kvalifikaciją ir savo norvegiškąjį gyvenimą tvarkytis būtent pagrindinio tautiškumo segmento — gimtosios kalbos — dėka. Tas vaikiškas ir alogiškas paradoksas asmenybės blaškymąsi ir beprasmį švaistymąsi tuštumomis daro gan įdomų, keistą, emocijomis, ne logika grįstą, bet suprantamą, nors sukuriamos situacijos atspindi augančio, bręstančio žmogaus ieškojimus, bet dažnai per naivios ir banalios, pagrįstos nesuvokimo ir nesusivokimo: kaip gėdijamasis tėvo, namų, pervertinant viską, kas susiję su užsieniečiu vyru — čia jau autorei nepavyksta išvengti lietuviškos banalybės, o ir vyriškiui įpūsti gyvybės, net pati lygina jį su statula, nekintančia, regima tik paviršiumi, jokių vidinių peripetijų ar žmogiškųjų prieštaravimų nemėginama atskleisti. Tai ir asocijuojasi romane gal net ne su statula, o daugiau striptizo stulpu, apie kurį energingai sukasi jauna lietuvaitė, labiausiai trokštanti būti nelietuvaite.

Skaityti toliau →

P. Cvirka. Žemė maitintoja

Paskelbta | Autorius:

vv

Cvirka, Petras. Žemė maitintoja: romanas. — Kaunas: Sakalas, 1935. — 156 p.

Laikraščiuose, portaluose kalbama apie P. Cvirkos nugriovimą nuo postamento (paminklo), gatvių ir aikščių iššlavimą, o aš nežinau kodėl skaitau “Žemę maitintoją”, tiesiog, kad jos pirmą 1935 m. leidimą radau M. Mažvydo el. pavelde, kad vasara, kad atostogos, o per jas visada traukia skaityti istorinius, šeimos romanus iš praeities, šįkart “Žemę maitintoją”, “Gerąją žemę“, “Daktarą Živagą”.

Be jokios abejonės, gatvių pavadinimus galima lengvai pakeisti, nuo postamento vieną figūrą nuversti, kitą pastatyti, vėl nuv… , vėl naują ar tą pačią iš kažkada, bet ar įmanoma P. Cvirką ištrinti iš ketvirtojo dešimtmečio lietuvių literatūros, iš tuometinio Kauno? Niekaip. Kaip niekaip ir jo sovietinės veiklos. Tai skaityti ar neskaityti? Dar kvailesnis klausimas užklumpa: išduoti konkrečius žmones ar Tėvynę — didesnis nusikaltimas? Logiškai turbūt — tėvynę. Bet emociškai? Man klaikiausiai atrodo K. K. ir penkiolika. Ir kai vaikas tiesia rankutę į knygą ir sako, noriu šitos, pašiurpstu, dievulėli, juk tos knygos kruvinos, o blogiausia — vaikiškos. Jeigu taip kokio pakelių maniako… kažin… istorija talentingus išteisina? Nežinau. Tik žinau, kad nenoriu, kad mano vaikai augtų su tokiomis knygutėmis.

Skaityti toliau →

S. Bernotaitė. Dioniso barzda

Paskelbta | Autorius:

vircvvselis-97x129

Bernotaitė, Sandra. Dioniso barzda: romanas. – Jovaro tiltai, 2015. 293 p.

… už jos kai kas dar yra, egzistuoja, pažįstamas ir nematomas, galbūt visagalis ar bent visažinis pasakotojas, tas padaras – be lyties ir be amžiaus, turi humoro jausmą, jam nesvetima ironija ir sarkazmas, jis myli paradoksą ir nebando paaiškinti absurdo, tas padaras – žaliomis akimis – dabar stebi Adą, stebi visus tris, jis yra vojeristas, jam patinka stebėti kitų skausmus ir džiaugsmus. O, tas padaras yra moteris! Trijulė jos akyje atsispindi – tokia menka, tokia juokinga ir susireikšminusi, būtybę tuoj suims homeriškas juokas… p.281

Tai ištrauka iš knygos, kuria pati autorė, ko gero, labai tiksliai apibūdina, kas svarbiausia jos kūrinyje, apie ką, kas subjektas ir objektas. Nors minimi trys veikėjų vardai: Kostas, Ignas ir Ada, jie – tik fonas, atramos pagrindiniam veikėjui, Minčių srautui, įžeminti, pasakotojas, su žalia viršelio akimi – mėgaujasi savo (pseudo)filosofiniais išsiliejimais nelig orgazmais, mėgaujasi, pamiršdamas, kad pasaulis – tai ne tik jis, kuria burbulų perviršį, o… ar tai vojerizmas? Skaityti toliau →

D. Staponkutė. Iš dviejų renkuosi trečią

Paskelbta | Autorius:

renkuosi-trecia

Staponkutė, Dalia. Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja. —  Apostrofa, 2014. — 217 p.

Netrukus ir tėvynė ima atrodyti kaip užsienis, nes jos kasdienybėje jauti savo neįgalumą, ir tave, nelyginant Odisėjo šuo, atpažįsta tik gimtoji kalba, dar neužmiršta kalba. p. 190

Skaityti toliau →