Claudel, Philippe. Pilkosios sielos: romanas/ P. Claudel; iš prancūzų k. vertė A. Kisielaitė. – Vilnius: Vaga, 2010. – 240 p.
Niekas nėra vien balta arba vien juoda, daugiausia vyrauja pilka. Žmonės ir jų sielos – irgi. Tu esi pilka siela, gražiai pilka, kaip ir visi mes. p. 115
Pirmiausia stilius. Elegantiškas. Lakoniškas. Skaityti toliau
Houellebecq, Michel. Pasidavimas/M. Houellebecq: romanas; iš prancūzų k. vertė Goda Bulybenko. – Vilnius: Kitos knygos, 2015. – 293 p.
Pirmoji pažintis su garsiuoju, skandalinguoju prancūzų rašytoju M. Houellebecq. Kadangi neitin mėgstu utopijas nė distopijas, o ir fantastikos apskritai, plius neturiu tokios rūšies literatūros skaitymo įgūdžių, tai ir nesitikėjau kažko tokio – sukrėtimo, apžavėjimo ar netgi nusivylimo. Bet neįmanu likti ir abejingai: priverčia apie daug ką pamąstyti. Knyga pasirodė įdomesnė nei tikėjausi. Pirmiausia dėl paralelės su devynioliktojo amžiaus rašytoju J. K. Huysmansu, manau tai labai puiki reklama laiko prislopintam rašytojui, kita vertus, įdomus pasirodė viduriniosios klasės atstovo protagonisto, Sorbonos dėstytojo rezignacijos kelias, blaškymasis individualizme, nepripažįstant faktiškai nei šeimos, nei kokio nors aktyvesnio socialinio gyvenimo (kažkada nusipirkęs automobilį planuodamas pakeliauti, taip nė karto net neišsiruošęs toliau pagrindinių savosios egzistencijos gairių: namai – universitetas), o ir geriausias draugas, su kuriuo tariasi lemiamomis akimirkomis, iš kurio stengiasi pasisemti išminties – tas pats kaip ir darbo objektas , būtent Huysmansas. Ištikus neveiklos krizei, netekus darbo, nors su pakankama materialine baze išgyvenimui, jis bando atkartoti devyniolikto amžiaus rašytojo pasirinkimą – rasti vietą vienuolyne.
Modiano, Patrikas. Tamsių krautuvių gatvė: romanas/ P. Modiano; iš prancūzų k. vertė P. Bieliauskas. – Vilnius: Vaga, 1993. – 128 p.
Tai, kas buvo vakar, kas yra šiandien – nebebus rytoj. Praeitis virsta į rūkaną, pro kurią galima bandyti įžvelgti buvusią realybę, ieškoti paties ir kitų pėdsakų, bet ar pavyks? Ar ateitis nuspėjama, o praeitis pagaunama ir užfiksuojama?
Le Clezio, Jean – Marie Gustave. Auksinė žuvelė: romanas/ J. M. G. Le Clezio; iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. — Vilnius: Liet. raš. sąj. l- kla, 2014. — 208 p.
Prancūzų rašytojas Jean – Marie Gustave Le Clezio (1940) gimęs Nicoje, vėliau dažnai lankydamasis pas Afrikoje dirbantį tėvą, anksti pajuto savo tapatybės nevienareikšmiškumą: „mes augome veikiami vietinio folkloro, vietinės virtuvės, legendų ir kultūros, kurioje susimaišiusi Indija, Afrika ir Europa. Gimiau Prancūzijoje ir išaugau būtent šioje kultūroje, tačiau <…> visada save suvokiau kaip tam tikrą priklydusį elementą.“ bernardinai.lt Baigęs mokslą Nicoje, į Prancūziją atvykstąs tik trumpam, gyvenantis įvairiose pasaulio vietose: Tailande, JAV, Japonijoje, Nigerijjoje, Meksikoje, daug keliaujantis, ypač po Pietų Ameriką, Aziją ir Afriką.
Flaubert, Gustave. Ponia Bovari: romanas/ Gustave Flaubert; iš prancūzų k. vertė S. Čiurlionienė, J. Urbšys. – V.: Obuolys, 2010. – p. 370
Kiek klasika aktuali mūsų dienomis? Ar įdomu skaityti ir koks jos traktavimas, pasikeitus istorinėms, etinėms tradicijoms, socialinėms aplinkybėms?
Sagan, Fransuaza. Sielos randai: romanas; vertė V. Malinauskienė. — Vilnius: Tyto alba, 2008. — 124 p.
Kuo įdomus šis rašytojos kūrinys? Pirmiausia, žanriniu požiūriu: romanas – esė, autobiografiškumu, savotišku savo kūrybinės virtuvės atskleidimu, poetiška kalba ir ironija, ko nebuvo, arba ne taip akivaizdžiai kituose kūriniuose.
Tai devintasis rašytojos kūrinys, išleistas 1972 metais, sulaukęs ir populiarumo, ir palankaus vertinimo, o kritikai buvo maloniai nustebinti. Autorė kuria naują romaną apie švedų, sesers ir brolio, Sebastiano ir Eleonoros van Milemų veltėdišką gyvenimą Paryžiuje supindama su savo pačios apmąstymais, tarsi paaiškindama saganiškųjų veikėjų ypatumus, kodėl jie tokie, o ne kitokie, išsakydama požiūrį į erotiką mene, darbą, tinginystę, priklausomybes, vienatvę, rašytojo, kūrinio ir skaitytojo santykį, pagaliau Paryžių, skonį ir vidinį santūrumą: Eleonora ir Sebastianas niekam neatsiskleidžia, veidu, manieromis, nė žodžiais nedemonstruoja nei savo minčių, nei jausmų, kad ir gyvendami iš kitų malonės, “apmokami, bet nenuperkami“.
Moll, Genevieve. Madam Sagan: prie kapo duobės; iš prancūzų k. vertė Vitalija Gylikienė. – V.: Tyto alba, 2006. – 236 p.
— Jūs vis dėlto gyvenote kaip dievo jautelis, tiesa?
— Tikrai, — atsakė ji. — Kaip dievo jautelis. Bet darbinis jautelis… Taip, darbinis. Na, aš jau tokia. p. 219„Ji mėgo džiazą, švelnius savo draugų rečitalius madinguose naktiniuose klubuose, prirūkytų barų aplinką, kai su bičiuliais pamažu grimzti į svaigalų euforiją. Ji turėjo būti visiškai ar beveik visiškai nesąmoninga, kad galėtų užmigti. Ir ilgą laiką pabudus jai reikėdavo šilto kūno šalia savęs. Vienatvės baimė?“ p.229
Fransuaza Sagan, Kuarė (1935 – 2004). Laisva, talentinga, populiari, kilniaširdė, rodos, turinti viską ir tą viską nedvejodama švaistanti, gal visą gyvenimą vadovaujantis tėvo — po pirmojo romano užgriuvus populiarumui ir milijonams — gautu į klausimą, ką daryti su pinigais, patarimu — leisk?
Fransuaza Sagan. Be abejo, daug kūrinių jos skaityta, daug apie ją girdėta: maždaug bohemiška, skandalinga, be taisyklių, garsi, laisva ir lengva: knygos plonos, paprastos, gal net miesčioniškos, apie turtingus žmones, kur tarsi neegzistuoja pinigai, buitiniai rūpesčiai, nelaimės, juodos lemtys ar negandos — jausmai, meilė, grožis, automobiliai… Banalios temos, bet nebanalūs kūriniai. Jeigu reikėtų atpasakoti jos knygų siužetus, ko gero, tai būtų nelengva, nes tarsi visi panašūs, nei išskirtinių įvykių, aplinkų ar ypatingų idėjų, problemų. Bet visuose saganiška, ta pilkai rausva melancholijos nuotaika, bet kokiu atveju gebėjimas prasiveržti giliau nei blizgantis paviršius ir švelnus, inteligentiškas vaikščiojimas tame painiame emociniame labirinte, nepaklystant ir nepametant savo veikėjų, bet išvedant juos į tam tikrą tašką.
Kastija 