O. Pamuk. Moteris Raudonais Plaukais

Paskelbta | Autorius:

Pamuk, Orhan. Moteris Raudonais Plaukais: romanas/ O. Pamuk; iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė–Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 247 p.

Mitų ir realybės sąsajos

Romaną „Moteris raudonais plaukais“ parašiau dėl mano šalyje didėjančio autoritarizmo. Pamaniau, jog tai puiki proga parašyti istoriją apie tėvišką figūrą, kuri vienu metu gali būti žiauri, bet vis tiek mylima ir gerbiama. Tokiu būdu galime suvokti, kas dedasi Turkijoje. Pasak vakarietiškos sociologijos teorijos, plečiantis šalies ekonomikai, valstybė turėtų demokratiškėti. Tačiau tai nepasitvirtino Turkijoje. Čia beveik nebeliko žodžio laisvės, o apie kokią demokratiją be žodžio laisvės galime kalbėti? Po 2016 metais įvykusio karinio perversmo 50 000 žmonių buvo įkalinti. 200 žurnalistų, tarp jų ir keli mano draugai, šiuo metu kali. Jaučiu atsakomybę ir pareigą netylėti. O. Pamukas.

Skaityti toliau →

J. M. Coetzee. Elizabeta Kostelo

Paskelbta | Autorius:

Gyvenimo ir literatūros išmatavimai

Skaitymas! Štai kam palankus karantinas. Iš pradžių net neabejojau, kad kojos nekelsiu iš namų ir vien skaitysiu skaitysiu skaitysiu. Jaučiausi pavargusi ir išsibalansavusi. Ir tikrai: pirmas dvi dienas veik tik miegojau (iš nuovargio ar slėpiausi ir nuo baimės?), pavakarėje atsiversdavau knygą ir pan.

Baigiantis savaitei, ne tik kad nesiskaito – na, tas Covid stipriai puola į smegenis, niekaip negaliu suvokti, kad taip, būtent taip gali atsitikti dvidešimt pirmame a. Na, po galais, skiepai nuo visko, net nuo tokių ligų, kurios kažin ar egzistuoja, farmacijos pramonė galinga, tyrimai, numatymai, spėjimai, nuolat kuriami nauji medikamentai. Nee, pasirodo, šis amžius niekuo nesiskiria nuo maro laikų: išsigelbėjimo kaipo nėra. Sako, vaikai ir jauni – išrinktieji. O, nebūkime tokie tikri – virusai greitai mutuoja, ir nežinia kokio pločio pradalgę užsimos varyti. Medicina nepajėgi netgi tyrimų atlikti, visko trūksta, patys medikai eina iš rikiuotės ir kas žino kaip kieno imunitetas susirėmęs su tuo Covidu sureaguos: ar nestos į užpuoliko pusę ir, kaip dažnai būna susidūrus su naujovėmis – netaps išdaviku, nesusivilios jo jėga ir energija. Skaityti toliau →

L. Mytting. Seserų varpai

Paskelbta | Autorius:

Mytting, Lars. Seserų varpai: romanas/ L. Mytting; iš norvegų k. vertė Viktorija Gercmanienė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 392 p.

Restauruotų legendų gyvastis

Sodrus epinis, legendomis paremtas pasakojimas apie atšiaurią, devyniolikto a. pabaigos nuošalėje esančią Norvegijos vietą Butangeną, kur žiemą temperatūra nukrenta žemiau keturiasdešimt, o atšilus visur telkšo purvas ir pelkės. Vietiniai žmonės karta iš kartos gyvena iš savų ūkių, medžioklės, žvejybos, skursdami ir badaudami, gausiai gimdydami ir gausiai laidodami, nematę kitokio pasaulio, kas už fiordų ir kalnų, be kažkur esančios civilizacijos, miestų, technikos, madų, kultūros. Tiesa, vykusieji į gretimas vietoves, nebuvo sužavėti. Jų akiratis sutampa su tuo, kuris skleidžiasi pridėjus ranką prie akių ir žiūrint į tolius. Ir, aišku, į praeitį: šeimose karta iš kartos perima tas pačias žemes, ūkius, trobesius, o kas moka klausytis – ir pasakojimus apie protėvius, vietas, įvykius, jau neaišku, ar tikrai nutikusius, ar tai tik legendų aidai.

Kai kurie norėdavo nukeliauti kur nors kitur, bet tie, kurie jau buvo lankęsi kitur, galėjo papasakoti, kad žmonės visur užsiima tuo pačiu, galbūt šiek tiek kitaip, bet tas kitaip nėra kuo nors geresnis. Taigi keliaudamas nerasdavai nieko daugiau, tik nuovargį, o nuovargis buvo toks dalykas, kurį galėjai rasti ir namie, tarp giminių ir pažįstamų. p. 18

Skaityti toliau →

C. Ng. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau

Paskelbta | Autorius:

Ng, Celeste. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau: romanas/C. Ng; iš anglų k. vertė Jovita Groblytė–Hazarika. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 359 p.

Netikras tikrumas

C. Ng (1980) jauna kinų kilmės amerikiečių rašytoja įvairiuose žurnaluose spausdinusi apsakymus, esė, pirmas romanas Everything I Never Told You (2014) pripažintas Amazon metų knyga, išverstas daugiau nei į penkiolika kalbų, pelnęs skaitytojų susidomėjimą ir atkreipęs kritikų dėmesį. Little Fires Everywhere (2017) (Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau) daugelio įvairių leidinių ir tinklaraščių, tokio, kaip Goodreads, šis romanas paskelbtas populiariausia 2017 metų knyga, išversta daugiau nei į30 kalbų. Skaityti toliau →

Z. Shalev. Skausmas

Paskelbta | Autorius:

Shalev, Zeruya. Skausmas: romanas/ Z. Shalev; iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman. – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 383 p.

Meilės ir skausmo veidai

Stiprus jausmas – kaip manija. Priklausomybė. Apsėdimas. Pasiduoti lengviau nei kovoti ir įveikti kaip ir bet kurią kitą priklausomybę. Išderinta kasdienybė, euforija ir kančia – tarsi padalinta tapatybė į prieštaringas puses, kurios nepažįsta viena kitos ir bando įrodyti viena kitai tikrąsias vertybes.

Z. Shalev moterims svarbu išsiaiškinti meilės įvairias atmainas, kad ir darant klaidas pasirinkti galimybę patirti gyvenimo įvairovę. Meilė ir aistra kaip gaivalinga jėga pakelianti nuo realybės ir tarsi sukurianti naują asmenybę. Protas, išmintis, logika, karjera – viskas, kai nebelieka svarbiausio.

Skaityti toliau →

G. Goldreich. Mano tėvas Šagalas

Paskelbta | Autorius:

Goldreich, Gloria. Mano tėvas Šagalas: romanas/ G. Goldreich; iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 583 p.

Skraidančio pasaulio menininkas

Knygos apie įžymius žmones itin mėgstamos: jos tarsi per padidinamą stiklą, užaštrintą dramą atspindi ir paprastų žmonių emocijų, santykių, komedijų ir tragedijų, tiksliau sakant, realybės tragikomedijų iš laiko perspektyvos stereotipus.

Skaityti toliau →

Ch. N. Adichie. Amerikana

Paskelbta | Autorius:

 

Adichie, Chimamanda Ngozi. Amerikana: romanas/ Ch. N. Adichie; iš anglų k. vertė Marija Bogušytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 612 p.

Apie meilę ir rasę XXI amžiaus liberalizmo kontekste

Didelės apimties epinis pasakojimas apie šiuolaikinio Nigerijos jaunimo tapatybės paieškas, bandymus atrasti sau labiausiai tinkantį pasaulio variantą, susigaudyti jausmuose, įsitvirtinti materialiai. Romano centre dviejų nuo vaikystės pažįstamų žmonių Ifemelu ir Obinzės meilės istorija, išbandoma atstumais, laiku, išsiskyrimu – atitinkanti amžinos senamadiškos meilės modelį. Laimingos.

Chimamanda Ngozi Adichie (1977),kaip rašoma anotacijoje, viena skaitomiausių Afrikos autorių pasaulyje. Jos knygose ypač daug dėmesio skiriama moterims ir jų patirčiai. „Amerikana“ 2013 metais pasirodžius angliškai, tapo tarptautiniu bestseleriu, išversta daugiau nei į 30 kalbų. Lietuviškai išleistos dar dvi rašytojos knygos: „Kinrožės žiedas“ (2005), „Pusė geltonos saulės“ (2012).

Skaityti toliau →

J. Baltušis. Sakmė apie Juzą

Paskelbta | Autorius:

Baltušis, Juozas. Sakmė apie Juzą: romanas/ J. Baltušis. – Vilnius: Vaga, 1981. – 275 p.

Sovietinis liaudiškumas

Šiandien supratau, kaip niekieno neverčiami, neturėdami jokių motyvų linkę kurtis iliuzijas – tiek gyvenimiškas, tiek literatūrines. Kam reikalingos tos iliuzijos? Saviapgaulei? Polinkis viską gražinti ir įprotis (neteisingai išugdytas nuo vaikystės) žvelgti į reiškinius empatiškai? Kodėl? Gal kiekviename reiškinyje stengiantis ieškoti ne tik pagrindinių spalvų – ir atspalvių? Skaityti toliau →

P. Lively. Mėnulio tigras

Paskelbta | Autorius:

Lively, Penelope. Mėnulio tigras: romanas/ P. Lively; iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 279 p.

Atminties fosilijos

Britų rašytojos P. Lively (1933) „Mėnulio tigras“ – trečiasis jos romanas, įtrauktas į Man Booker trumpąjį sąrašą ir 1987–aisiais premiją laimėjęs. Po trisdešimties metų knyga vėl sulaukė pasaulinio dėmesio – „Bookerio“ 50–ųjų metinių proga buvo įtrauktas į Auksinio „Bookerio“ premijos sąrašą. Tąkart premija atideko Michael’o Ondaatje „Anglui ligoniui“, tačiau P.Lively kūrinys tarsi naujai atgimė, skaitant ir vertinant jį jau iš laiko perspektyvos.

Kas yra istorija? Regis, tai savaime aišku, kaip sakoma žodyne: mokslo kryptis, nagrinėjanti bei interpretuojanti (kitų autorių teigimu, reprezentuojanti) dokumentuotą žmonijos praeitį.

Bet skaitant „Mėnulio tigrą“, kur protagonistė sakosi kurianti pasaulio istoriją, verčia ne tik iš naujo permąstyti istorijos sąvoką, bet ir konkretaus žmogaus/ istorijos santykį, ne tik protu, bet ir emocijomis traktuoti istorijos eigą.

Skaityti toliau →

F. Aramburu. Patria

Paskelbta | Autorius:

Aramburu, Fernando. Patria: romanas/ F. Aramburu; iš ispanų k. vertė Aira Nekrašaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 653 p.

Tėvynė ir laisvė. Ar laisvė?

Pastaruoju metu vos ne visos skaitomos knygos sukelia dvilypes mintis: įtraukia, įdomus kūrinys, ne tik literatūrine – ir pažintine prasme, bet kažko ir trūksta, kad sakytum – oh, ir norėtum tą knygą turėti amžinai – kuo toliau, tuo labiau nieko neatsidedu į lentyną, perskaičiusi palieku autobuse, traukinyje, kavinėje, vengiu nešti į bibliotekas, nors jomis ir naudojuosi: tiesiog šiuolaikinė Lietuvos biblioteka jau tapusi popkultūros ir dar kažin kokiu centru, kur knyga – gal ne paskutinėje, bet ir ne pirmoje vietoje. Matyt, ir pasirenku būtent tokias, kur užtenka perskaityti vieną kartą.

Žymus ispanų rašytojas F. Aramburu (1959) pasakoja dviejų baskų šeimų likimus sudėtingu ir painiu ETOS veiklos laiku (1959–2006). Patria. Kaip viskas aišku. Kai aišku. Kiek visokių interpretacijų ir spekuliacijų. Laisvė. Nepriklausomybė. Kalba. Literatūra ta kalba. Nacionalizmas. Patriotizmas. Fanatizmas. Terorizmas. Kur viena prasideda, o kur baigiasi ir jau prasideda kita? F. Aramburu, regis, per paprastų žmonių patirtis bando parodyti visomis išvardintomis sąvokomis ir daug daugiau specifinių realijų. Per konkrečius išgyvenimus, nedidelio Baskijos miestelio kasdienybę, bendruomenės įtaką atskiram individui skverbiasi į aukomis tampančių psichologiją, niūria egzistencija išvirtusius gyvenimus ir… padėtis be išeičių? Ne, F. Aramburu siūlo ir sprendimus, tiesa, gan romantiškus, filosofinius, vargu, ar realybėje egzistuojančius, bet gal tikrai vienintelius. Juk ne ginklai, jėga, pyktis sprendžia problemas.

Skaityti toliau →

H. Morris. Aušvico tatuiruotojas

Paskelbta | Autorius:

Morris, Heather. Aušvico tatuiruotojas: romanas/ H. Morris; iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 218 p.

Išlikimo kaltė

Yra knygų, kurias skaitai vien dėl to, kad nuolat kas nors klausia: na, o kaip tau „Petro imperatorė“, gal žinai ką nors panašaus į „Aušvico tatuiruotoją“? Abejotina jau ta visuotinė sėkmė ir perdėtas žavėjimasis ir kuo, kaip pastarosios atveju – Holokausto tema. Ne ne, aš ne prieš atmintį, įtartinas entuziazmas: juk sunku skaityti apie masinio žudymo vietas ir laiką, nuasmenintus žmones ir jų naikinimo mastą.

2003–ieji. 87–erių Leilas Sokolovas (Ludvigas Eisenbergas. 32407) jaučiasi vienišas, išgyvena sielvartą po 58–erių santuokos metų mirus Aušvice sutiktai mylimajai ir žmonai Gitai (Gisela Furman 4562, Leilo atmintyje 34902) H. Morris pažįstama pasiūlo (kaip darbą?) tris kartus per savaitę susitikti su senoliu ir išklausyti jį.

Atsitiktinė pažintis perauga į draugystę, pasakojimai trunka iki pat Leilo mirties – trejus metus. Savo patirtį ir patį žemiškąjį gyvenimą prieš mirtį vienas žmogus tarsi perduoda kitam. Ir ką gi daryti su tokia dovana? Unikaliais, baisiausius istorijos aspektus atspindinčiais prisiminimais? H. Morris (1953) baigusi įvairius kūrybinio rašymo kursus, dirbusi socialinėje sferoje, kūrusi scenarijus ir šiuo atveju imasi rašyti filmo scenarijų. Nors Leilas Sokolovas Aušvico išgyvenimus pats buvo paskelbęs, bet faktiškai nesusilaukė jokio domesio.

Skaityti toliau →

D. Levy. Karštas pienas

Paskelbta | Autorius:

Levy, Deborah. Karštas pienas: romanas/ D. Levy; iš anglų k. vertė Rita Pilkauskaitė. – Vilnius: Balto, 2019. – 271 p.

Pasiklydusi laiko matmenyse

Yra istorijos, kurias išklausai ar perskaitai, bet nepanyri į jas, o lieki šalia. Neįtraukia, neįtikina, nežinau, koks žodis tiktų – tiesiog lieki stebėtoju. Na, skaitytoju stebėtoju, kuris nepajėgia atidaryti durų (durys užstrigę? skaitytojas neįgalus?) ir nepatenki vidun, tiksliau sakant, neišgyveni jokių emocijų, o tik pereini eilučių žodžiais, lyg parodos lankytojas, nepapuolęs į salę, pro langą žvilgteli į eksponatus.

Levy Deborah (1959) – žymi britų rašytoja, laimėjusi ne vieną prestižinį apdovanojimą, priklauso Karališkajai literatūros draugijai, „Karštas pienas“ 2016 m. įtrauktas į trumpuosius Man Booker ir Gold smiths premijų sąrašus. Čia, aišku, nuo viršelio, kurio anatocija, be abejo, paskatina griebti knygą ir perskaityti, nors romantiška lengvo tipo iliustracija pirmajame viršelyje ir stabdo: et, kažin…

Skaityti toliau →

J. Walls. Stiklo pilis

Paskelbta | Autorius:

Walls, Jeannette. Stiklo pilis: atsiminimų knyga/ J. Walls; iš anglų k. vertė Kristina Gudelytė. – Vilnius: Vaga, 2011. – 424 p.

Atkakli kova dėl gyvenimo

Skaitant knygas pažadinama ir asmeninė atmintis, veikėjai tampa savęs, pažįstamų ar jau seniai praeityje nuplaukusių įvykių šaukiniais – istorija pasakojama apie šeimą Amerikoje asocijuojasi su kaimynystėje Lietuvoje nuomojusia butą ir kurį laiką stebinusia juodos kasdienybės paradoksais.

Skaityti toliau →

E. Ferrante. Apleisties dienos

Paskelbta | Autorius:

Ferrante, Elena. Apleisties dienos/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 198 p.

Po skyrybų

E. Ferrante užvaldė daugelį „Neapolio sagos“ keturių romanų ciklu kaip įžvalgi ir gebanti taikliai, netuščiažodžiaujant lyg aštriu peiliu – žodžiu įsibrauti į moters išgyvenimus ir juos parodyti atitinkamame erdvėlaikyje kaip bendražmogiškus ir tikrus. „Apleisties dienos“ anksčiau pasirodęs (2001) kūrinys, labiau koncentruotas tik į asmenybės psichologinę dramą, minimaliai įpinantis socialinių aspektų, nėra čia ir kunkuliuojančių politinių, visuomeninių peripetijų.

Skaityti toliau →

U. A. Boschwitz. Keleivis

Paskelbta | Autorius:

 

Boschwitz, Ulrich Alexander. Keleivis: romanas/ U. A. Boschwitz; iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 245 p.

Kai subjektas paverčiamas objektu

Vargu, ar galima tikėtis, į rankas paėmus žydo rašytojo kūrinį, kad jame nebus holokausto temos: netgi dabartinei kartai, gimusiai ir užaugusiai po karo, atrodo, ji paveldima, kiek paveldima istorija, genties praeitis ir religija. Kaip nė vienas asmuo nėra paskiras subjektas erdvės ir laiko atskirtyje, o tik dėlionės dalis bendrame žaidime. Gyvenime? Kas buvo gyvenimas Europos žydui ketvirtame dvidešimto a. dešimtmetyje, švysčiojant svastikoms ir kaukšint kareiviškiems batams Vokietijoje, o jų atgarsiams sklindant vis plačiau ir nuožmiau? Visa tai: pirmiausia netikėjimas, kad nei iš šio, nei iš to ir vėl prasideda žydų tautos naikinimas, kaip buvo bibliniais laikais, kaip kartojosi įvairiais istorijos laikotarpiais ir kad jiems lemta būti amžinais bėgliais ir persekiojamais nė už ką; suvokimas, kad nebelieka nieko, tik bėgti iš šalies, kurioje žydas paskelbtas naikinimo objektu, nors čia jo turtai, jo draugai – žydai ir vokiečiai, ir net jis pats save laikąs tiesiog turtingu ir sėkmingu verslininku, kas, regis, turėtų apsaugoti nuo bet kokios nelaimės; nusivylimas ir pasidavimas – visa tai, kaip vienišo iš pasaulio išstumto žmogaus išgyvenimai, nuspalvinti graudžiu jumoru ir absurdu U. A. Boschwitz „Keleivyje“.

Skaityti toliau →

J. Darznik. Įkalintos paukštės giesmė

Paskelbta | Autorius:

Darznik, Jasmin. Įkalintos paukštės giesmė: romanas/ J. Darznik; iš anglų k. vertė Nomeda Berkuvienė. – Vilnius: Balto, 2019. – 431 p.

Išlieka tik balsas

Išpažintinė poezija dvidešimto a. viduryje. Ir dar moters. Ne bet kur – Irane. Veik neįtikėtina.

Skaityti toliau →

K. Sabaliauskaitė. Petro imperatorė

Paskelbta | Autorius:

Sabaliauskaitė, Kristina. Petro imperatorė: istorinis romanas/ K. Sabaliauskaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 333 p.

Moters išlikimo strategijos

Naujas ypač populiarios lietuvių rašytojos dviprasmišku pavadinimu romanas „Petro imperatorė“ turbūt skaitomas ir tų, kurie nieko neskaito. Ir gali susipykti net artimieji, jei vienas sakys šiaip sau, o kitas – šedevras, panašiai kaip politikoje. Kažkaip vidurio arba logikos kalbant šia tema niekas nenori pripažinti. Sėkmės fenomenas? Reklama? – reklamuojama daug kas, bet nebūtinai tampa visuotinai geidaujama; aktualios temos? – kad ne, senovė, praeitis, atrodo, kam tai gali būti dvidešimt pirmame amžiuje įdomu; lengvas, visiems priimtinas rašymas? – irgi ne: pastraipos ilgos, sakiniai, tiesa, trumpesni negu ankstesniuose kūriniuose, bet koks skirtumas, ar sintaksėje vartojami kableliai, taškai, kabliataškiai, vis tiek mintys ritmiškai kaip upė banguotai teka atrodo be pradžios ir pabaigos – vientisa srove. Ir įtraukia… niekaip nenuneigsi, kad ta srovė panardina ir, užvertus knygą, jautiesi savotiškai apsvaigus.

Skaityti toliau →

G. Vojnovič. Jugoslavija, mano tėvynė

Paskelbta | Autorius:

Vojnovič, Goran. Jugoslavija, mano tėvynė: romanas/ G. Vojnovič; iš slovėnų k. vertė Laima Masytė. – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – 287 p.

Trauminės atminties labirintuose

Dar viena knyga apie Jugoslavijos žmonių likimus (S. Stanišič „Kaip kareivis gramofoną taisė“, D. Ugresic „Skausmo ministerija“). Įspūdingiausia vis dėlto „Kaip kareivis gramofoną taisė“, atrodo, ne parašyta, o ištrūkusi rašytojui iš širdies.

Taigi, Jugoslavija didelis kunkuliuojantis katilas, kuriame virė per 20 skirtingų kultūrų ir tradicijų etninių grupių. 1992 m. socialistinė Jugoslavija padalinta į Kroatiją, Bosniją, Slovėniją, Serbiją, Makedoniją ir Juodkalniją. Prasidėjęs brolžudiškas karas palietė įvairių tautybių žmones, daugelį privertė palikti namus, daugelis prarado artimuosius ir pažįstamus. Buvę draugai, net giminės staiga tapo priešais, gimtoji kalba – pavojinga, o nusakyti savo tapatybę – neįmanu.

Dar viena knyga apie žmogų be tėvynės: nei kalbos, nei teritorijos tuo pavadinimu. Net praėjus septyniolikai metų protagonistas Vladanas Borojevičius negali atsakyti pats sau – kas jis, kas jo tėvas ir ką reiškia žmogui tėvynė, gimtoji kalba. Gan sentimentaliai ir dirbtinai skambantis pavadinimas „Jugoslavija, mano tėvynė“, perskaičius atrodo vienintelis tikslus ir tinkamas, ir net nesentimentalus – tiesiog pasaulyje pasimetusio žmogaus šauksmas. Vietiniams skaitytojams tai dar daugiau: rašytojas pavadinime perfrazavo Slovėnijos nepriklausomybės judėjimo šūkį.

Skaityti toliau →

O. Tokarczuk. Bėgūnai

Paskelbta | Autorius:

Tokarczuk, Olga. Bėgūnai: romanas/ O. Tokarczuk; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 392 p.

Išsivaduoti nuo primesto identiteto arba (ne)pažymėti adresu

Postmodernistinis kūrinys apie keliones. Ne ne, ne kelionių vadovas ar įspūdžiai pabuvojus vienoje ar kitoje vietoje, ne, greičiau kelionių psichologija, o dar tiksliau – lyg ir dienoraščiai, lyg reikšmingi, o ir visai lengvi brūkštelėjimai užrašant sutiktą kitą keleivį sėdint viešbučio vestibiulyje, lėktuve ar traukinyje, dar daugiau – mintimis nukeliaujant kelis šimtmečius laiku, įterpiant lyg ir tikrus, lyg fikcinius pasakojimus (novelės–esė) apie įvairių laikų įvairių žmonių patirtis – paprastas ir įspūdingas tuo pačiu, paženklintas unikaliomis rašytojos įžvalgomis, sąmoju ir jų vieta iš pirmo žvilgsnio pabiroje „Bėgūnų“ kompozicijoje. Skaitant knygą ne kartą kyla klausimas, ar yra koks nors reiškinys, kurį negalima būtų įtalpinti į kelionės sąvoką?

Manau, šiais laikais neįmanoma aprašyti tikrovės paklūstant XIX a. realizmo reikalavimams; juk mes sapnuojame, pasiduodame iracionalioms nuojautoms, vadovaujamės fantazija, ieškome paslėptos prasmės tame, kas mums nutinka. O. Tokarczuk

Skaityti toliau →

A. Ruseckaitė. Padai pilni vinių

Paskelbta | Autorius:

Ruseckaitė, Aldona. Padai pilni vinių: romanas apie Salomėją Nėrį/ A. Ruseckaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 278 p.

Tik situacija padeda save pažinti

Daug metų, kaip muziejininkė, buvau gan kategoriška Salomėjos advokatė, dabar supratau, jog kai kuriais atvejais buvau neteisi. Vienąkart visai ne literatūros žmogus manęs paklausė, kodėl jūs norite atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą? p. 277

„Padai pilni vinių“ – taiklus pavadinimas, ne tik atspindintis skausmingą ir prieštaringą poetės likimą, bet ir įžvalgiai pasinaudota detale iš tikro S. Nėries gyvenimo: ligoninėje duoda valdiškas šlepetes, kurių padai, kaip atrodo Salomėjai, pilni skausmą keliančių vinių.

Skaityti toliau →