E. Ferrante „Istorija apie prarastą mergaitę“ – gyvenimo ištrintieji atgyja knygose

Paskelbta | Autorius:

Ferrante, Elena. Istorija apie prarastą mergaitę: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 454 p.

E. Ferrante papasakoja dviejų draugių – Elenos ir Lilos, aišku, ne tik jų, daugybės su jomis susijusių veikėjų – gyvenimus nuo pradžios iki pabaigos, ir paskutinėje tetralogijos dalyje – brandos ir senėjimo amžiuje, blėstant jaunystės iliuzijoms, dar stipriau ir įtaigiau pasireiškia autorės gebėjimai ne tik matyti gyvenimą, bet ir jį apibendrinti, įtaigiai parodant charakterių raidą, laiko slinktį, tarsi praeinant visus etapus – kaip scenos kūrinyje: įžangą, kulminaciją, atomazgą – kur bebūtų kuri veikėja, sėkmės ar nesėkmės taške, privedama prie filosofinio susitaikymo, gal net abejingumo tarpsnio.

Skaityti toliau →

A. Roy „Didžiausios laimės ministerija“ – pravertos durys tarp dviejų pasaulių.

Paskelbta | Autorius:

Roy, Arundhati. Didžiausios laimės ministerija: romanas/ A. Roy; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 408 p.

A. Roy (1961) – indų kilmės rašytoja, išgarsėjusi prieš dvidešimtį metų romanu „Mažmožių dievas“, ir štai siurprizas: po tiekos laiko naujas, ypač nacionalinis, apibrėžtų erdvių (Indija – Kašmyras) ir nenuspėjamų tipažų kupinas kūrinys „Didžiausios laimės ministerija“. Man tai pirmoji pažintis su šia rašytoja: nesergu Indijai nei geografiniu, nei kultūriniu smalsumu, juolab istoriniu, nesvajoju į ją nukeliauti ir greičiau vengiu skaityti apie tą chaosu dvelkiančią ir pernelyg kultūriškai ir socialiai tolimą šalį. Kažkada skaitydama Rushdy suvokiau, kai nežinai politinių, socialinių, kastinių ir visokių kitų erdvėlaikio apibrėžtų specifinių dalykų, tai ir tas skaitymas lyg vaizdžiais sakiniais sukurtos fantastikos. Nors, kita vertus, visai kitaip su Garsija Markesu: daugiasluoskniai magiškojo realizmo tekstai atrodo ir suprantami, ir netgi užburiantys dėl platesnio bendražmogiškojo filosofinio lygmens.

Patį pavadinimą galima perskaityti kaip stipriai ironišką – ministerija vis dėlto valdžios institucija, o čia dar emocinio pobūdžio – laimės. Bet galima traktuoti ir visiškai tiesmukai kaip viltingos išeities tašką – kiekvienas asmuo: atsiskyrėlis ar atskirtasis, keistuolis ir nepritapėlis gali rasti savo vietą, draugus ir tuos, kas jį supras, o laimė ir gero gyvenimo samprata taipogi nevienareikšmė, šioje knygoje autorė atsisuka į marginalus, jų kasdienybę ir siūlo tarsi išeitį – kas bebūtum, būk laimingas.

Skaityti toliau →

E. Shafak „Trys Ievos dukterys“ – romanas apie modernią musulmonų moterį

Paskelbta | Autorius:

Shafak, Elif. Trys Ievos dukterys: romanas/ E. Shafak; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė–Steiblienė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 455 p.

E. Shafak paprastai ir meistriškai perpina dabartį ir praeitį, musulmonišką kultūrą ir religiją su pasaulietine pasaulėžiūra, paliesdama svarbiausias aktualijas: terorizmą, ribines žmonių pažiūras, moters vietą patriarchalinėje visuomenėje ir jos laisvėjimą, pagaliau musulmonės moters bandymą integruotis europietiškame sociume. Tiesa, viskas daroma nors ir meistriškai, bet gan tiesmukai, be subtilybių ar filosofijų, gal dėl to ši autorė ir yra tokia populiari, nes jos nereikia stengtis suprasti ar susikaupti bandant perskaityti kaip specifinės šalies specifinę literatūrą. Atvirkščiai, knyga, kaip ir daugelis šiuolaikinių, paaštrinta detektyviniu naratyvu, meilės, nors tikrai ne saldžios – patirtimis.

Skaityti toliau →

C. Whitehead „Požeminis geležinkelis“: laisvės spalva

Paskelbta | Autorius:

Whitehead, Colson (1969). Požeminis geležinkelis: romanas/ C. Whitehead; iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 324 p.

Jeigu norit pamatyti šios šalies esmę, visada sakau, turit važiuoti geležinkeliu. Žiūrėkit laukan traukiniui lekiant ir išvysit tikrąjį Amerikos veidą. p. 75

Skaityti toliau →

W. Mysliwski. Akmuo ant akmens: žodžiai patys veda

Paskelbta | Autorius:

Mysliwski, Wieslaw. Akmuo ant akmens: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų kalbos vertė Judita Grigienė. – Vilnius: Vaga, 1992. – 466 p.

Manau, neįmanu pradėti kalbėti apie W. Mysliwskio kūrybą, neįvardijus jo požiūrio į literatūrą ir kalbą.

Man literatūros kalba yra šnekos kalba. Savo kūryboje stengiuosi ne tiek atgaminti šneką, tai netgi neįmanoma, kiek išsaugoti šnekamosios kalbos dvasią. Kas yra šnekamosios kalbos dvasia? Sunku apibrėžti, nes dvasią galima tik jausti. Plačiau

W. Mysliwskis– vienas žymiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų, pelnęs daugybę apdovanojimų, jo knygų tiražai kartojami, laikomas gyvu klasiku, verčiamas į užsienio kalbas ir, kaip mūsų kritikai nusivylę pasakytų, jei būtų lietuvių rašytojas – ypač nacionalinis: temomis, vaizduojamu erdvėlaikiu, charakteriais ir šnekamosios kalbos pasakojimo maniera. Intelektualumo ar rafinuotumo, regis, nė su žibintu nerasi. Bet jėga ir slypi tame apgaulingame iš pirmo žvilgsnio temų ir žodžių paprastume. Paprasti miesto ar kaimo įvairaus istorinio laiko veikėjai veriasi prieš skaitytoją lyg ypatingos būtybės, su filosofine paslaptimi ir nepaprastu nuoširdumu. Daugiasluoksnis tekstas konkretaus erdvėlaikio veikėjų išgyvenimus ir apmąstymus paverčia bendražmogiškais, o vieno žmogaus patirtį – pasauline išmintimi.

Literatūra mes suteikiame žmonėms kančią, nes verčiame juos gilintis į save – ne į knygą, bet į save. Mes netgi draskome senas, užsitraukusias žmogaus žaizdas. Mūsų tikslas nėra nuraminti žmones. Tik priversti juos mąstyti, kartais taip, kad negalėtų užmigti. Plačiau

Skaityti toliau →

H. U. Treichel. Pražuvėlis: netikras tikrumas pokario realybėje

Paskelbta | Autorius:

Treichel, Hans–Ulrich. Pražuvėlis: romanas/ H. U. Treichel; iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. – Vilnius : Sofoklis, 2018. – 128 p.

U. Treichel (1952) – vokiečių literatūros profesorius, rašytojas, pelnęs daugybę apdovanojimų, 2005 m. įvertintas H. Hesės premija. „Pražuvėlis“ (1978) – pirmasis romanas, susilaukęs skaitytojų domesio ir palankaus kritikų vertinimo. Šiandien rašytojo kūriniai išversti į daugiau nei 28 pasaulio kalbas. Skaityti toliau →

G. Grušaitė. Stasys Šaltoka: vieneri metai

Paskelbta | Autorius:

Grušaitė, Gabija. Stasys Šaltoka: vieneri metai: romanas/ G. Grušaitė. – Vilnius: Lapas, 2018. – 297 p.

Nerimas sėlina tyliai. Po truputį. Žinai, jog kažkas daugiau uždirba, šių metų biudžetai dar nepatvirtinti, po truputį sensti, jog šiek tiek sukrito paakiai ir nebesi tas vunderkindas paauglys, koks buvai vos prieš kelerius metus. Viskas slysta, reik kažko naujo. Visada reikia naujo. Dar ir dar. Niekada neužtenka. p. 13

Gromuliuoju „Stasį Šaltoka“ nežinia kurį laiką nuo perskaitymo, veik ir antrą kartą peršokau, bevartaliodama ir bandydama išlaužti kažką tookio, atkapstyti giluminius klodus: juk žmonės bėga nuo savęs, ieško savęs, negi tik sėdi restoranuose, ryja įmantrius patiekalus, geria ir gėrisi vienas kito drabužiais, gražiais kūnais ir dairosi ką įmesti į fb ar ig. Tai tokia šių laikų trisdešimtmečių, sėkmę pasiekusių, karta? Netikiu. Niekas neįdomu, nieko nematau, tik tūnau pinigų sukurtoje kapsulėje ir mėtau ciniškus pastebėjimus. „Atrodau žaviai, bet truputį panda“ p. 20. Aleksas bėga iš Peterburgo suvokęs per draugo mirtį ir savo mirtingumą. Patyręs ir postsovietinį skurdą, išgyvenęs komplikacijas mokydamasis Londone Stasys Šaltoka sėkmingai įsitvirtina Niujorke. Pachmielnas bando save įtikinti, kad jis – sėkmės žmogus, vardija, kas tą jo laimės pojūtį turėtų atspindėti: pirmiausia, žinoma, pinigai. „Nedaug. Pakankamai, kad nesijaudinčiau, jog ryt poryt ištuštės sąskaitos“ p. 29; antra, daugybė draugų, pažįstamų, sekėjų ir gerbėjų (aišku, ig), regis, apie vienatvę negali būti nė minties. Trečia, puiki išvaizda; ketvirta, jau parašęs vieną romaną.

Skaityti toliau →

D. Starnone. Raišteliai

Paskelbta | Autorius:

Starnone, Domenico. Raišteliai: romanas/ D. Starnone; iš italų k. vertė Pranas Bieliauskas – Vilnius: Alma littera, 2018. – 158 p.

Dar viena knyga apie santuoką, greičiau poros santykių anatomiją, ir amžini klausimai: kiek žmogus aukoja apribodamas (apdovanodamas) save šeima, kur laisvės ir pareigos ribos, ar (ne)ištikimybė gali suteikti gyvenimui pilnatvę ir kūrybiškumą ir pan. Vos ne kiekviename kūrinyje paliečiamos temos, vos ne kiekvieną realiame gyvenime ištinkančios kolizijos. Paskaičius apie ką kūrinys, norom nenorom reflektuoji – banalybės neišvengiamos. Ir mano, kaimyno/ės, draugo/ės, knygų veikėjų patirtys individualios, bet ir panašios: emocijomis, impulsais, pasąmonėje ir sąmonėje liekančiomis pasekmėmis ir, ko gero, vyksmo ir baigmės akcentais.

Skaityti toliau →

A. Solženicynas. Pirmajame rate

Paskelbta | Autorius:

Solženicynas, Aleksandras. Pirmajame rate: romanas/ A.Solženicynas; iš rusų k. vertė Eugenijus Ignatavičius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos l–kla, 1991. – 782 p.

Kai Lietuvoje veik visi – besigėrintys ar besipiktinantys – „Tarp pilkų debesų“, filmo suintriguoti ar nuvilti metėsi prie knygos, tikėdamiesi – ko? – kad skelbiamas bestseleris iš tikrųjų yra kažkas tokio – tookio, ko nė viens negebėjo lig šiol papasakoti apie Sibirą, trėmimus ir pasaulis pagaliau pamatys, kaip buvo iš tikrųjų, toliau skaitau A. Solženicyną, šįkart „Pirmajame rate“. Čia tas atvejis, kai smukdanti politinė sistema ir ribinės patirtys komunistinio teroro laiku ne tik tampa kūrinio tema, ne tik tikslu fiksuoti ir pasakoti istoriją, kad joje kuo mažiau liktų baltų dėmių, bet ir ribinėse situacijose formuojasi asmenybės. Stiprios ir ištikimos pirmiausia sau. A. Solženicynas ištaria stulbinančią ir paradoksalią frazę: „Didelė laimė, kad mane pasodino. Jeigu to nebūtų atsitikę, tai aš kaip ir daugelis kitų nebūtume tapę tokiais, kokiais tapome.“ Žmogus tobulėja tiktai kančiose – tęsiama dostojevskiška tradicija, bet jau makabriškoje žiaurumo aplinkoje.

Skaityti toliau →

A. Caso. Prieš vėją

Paskelbta | Autorius:

Caso, Angeles. Prieš vėją: romanas/ A. Caso; iš ispanų k. vertė Eglė Vaivadaitė–Kaidi. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 213 p.

Trys mėnesiai, kai neskaičiau jokios knygos, veik nesustodama kažkur ėjau, važiavau, skridau, atsibudus visada sutrikusi sukdavau galvą kur aš: kokiame mieste, ką veikiu ten ir kur būsiu kitą rytą, kitą dieną, kitą savaitę, tiesą sakant, kai bėgi nuo savęs, nuo aplinkybių, nuo ko niekur nepabėgsi, nes viskas, kas slegia ir skaudina kaip išpūstas balionas sugrūstas viduje ir neleidžia katapultuotis sėkmingai vienoje vietoje ir lyg niekur nieko įsilieti į savaime tekantį laiką, argi svarbu kur ir ko? Akmenėje ar Stambule? Ne. Nebent, kad Akmenėje laukia didesni išbandymai negu bet kuriame megapolyje: vargu, ar rasi, kur permiegoti ir pavalgyti. Bilietas ten, kur tą akimirką šauna į galvą, ką rodo tablo ir leidžia piniginė. Ir gyveni, rodos, tik tuomet, kai vos pavelki kojas, kai skauda nugarą – nuo kuprinės, besikaitaliojančių šilumos šalčio, saulės lietaus, nepatogių ar per daug patogių viešbučių lovų, nemigos, velnias žino, nuo ko – o galva svaigsta nuo vis naujų vaizdų, spalvų, ne, nesugeriamų ir neįkvepiamų, tiesiog lyg būnant visada šalia, netgi šalia savęs – tos, žiūrinčios, einančios ir bandančios kažin ką sustverti ir suturėti. Arba išleisti iš savęs. Lyg be perstojo žiūrėtum TV.

Ir staiga pajunti, kad kažkas keičiasi. Jau pasikeitė. Laikas meta savo kortas: skaitau traukinyje ankstesnę D. Kalinauskaitės knygelę ir jaučiuosi laiminga: kad žmogus taip geba matyti, geba, regis, prasmukti į slaptingiausias būties kertes, iššniukštinėti jas, viską perleisti per save, apvilkti kalbos drabužiu – ir puošniu, ir paprastu – ir įlieti tuos žodžius ir likimus kaip tikrus į pasaulį, mane ir laiką. Nes skaitau tuos apsakymus tikrai ne pirmą kartą, o džiaugiuosi ir mėgaujuosi lyg būtų dar stipresni ir įtaigesni, kaip konjakas – vis didesnę vertę įrašant laikui.

Skaityti toliau →

R. Service. Stalinas: kn. 1

Paskelbta | Autorius:

Service, Robert. Stalinas: kn. 1/ Service R.; iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė, Kaunas: Obuolys, 2012. – 474 p.

„Stalinas veikė žmones tarsi žemės drebėjimas“ p. 8

Nors apie tokius diktatorius žudikus kaip Hitleris, Stalinas prirašyta turbūt tonos, vis dėlto smalsa tiek tyrinėtojų, tiek skaitytojų, ko gero, nemąžta. Kas bebūtų – bepročiai ar blogio genijai – jiems pakluso (ir patikėjo?) milijonai, jie lėmė absurdiškiausius dalykus, pasaulio istoriją ir žmonijos likimą. Kiek bebūtų tyrinėta, iki galo nebus aišku, kodėl iškyla tokios (anti)asmenybės (na, gal ir atsakoma: istorinės aplinkybės, demokratijos trūkumas, Stalinas ir kiti bolševikai užaugo tuo metu, kai didžiosios pasaulio valstybės naudojo jėgą prieš užkariautas tautas ir pan.), bet kas nulemia žmogaus virsmą žvėrimi, juk iš motinos įsčių visi kūdikiai bejėgiai ir nekalti? Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“ nužudžiusį senutę jaunuolį sutriuškina sąžinė, gyvenime gi – manipuliuojama gyvybėmis lyg tai nebūtų jokia vertybė, o žudymas – natūralus valstybės valdymo metodas.

Skaityti toliau →

A. Pasternak. Lara

Paskelbta | Autorius:

Pasternak, Anna. Lara: nepapasakota meilės istorija, įkvėpusi „Daktarą Živagą“/ A. Pasternak; iš anglų k. vertė Dalia Paslauskienė. – Kaunas: Jotema, 2018. – 303 p.

Anna Pasternak yra rašytoja ir garsiosios Pasternak šeimos atstovė. Ji – dailininko postimpresionisto Leonido Pasternako proanūkė, o Nobelio premijos laureatas Borisas Pasternakas yra jos senelės brolis. Autorė  parašiusi tris knygas.

„Lara“ – knyga, kurios labiausiai geidžiau per šių metų knygų mugę. Pirmiausia ją ir griebiau. O pragulėjo lentynoje nežinia kiek ir, tik įsimetusi el. versiją skaityklėn, pagaliau perskaičiau. Kažkaip buvo nuslūgęs entuziazmas: įsivaizdavau, kad bus sentimentali meilės istorija. Ir oi! kaip džiaugiuosi, kad spėlionės nepasiteisino: Olgos Ivinskajos ( „Daktaro Živagos“ Laros prototipas) ir Boriso Pasternako gyvenimo istorijos. Meilės, kaip įvardinta pačios autorės, net nesiverčia liežuvis sakyti: per siaura. Daug poezijos, daug citatų iš „Daktaro Živagos“, lyginant Laros ir Olgos charakterius ir išgyvenimus, atsiminimų, laiškų ištrauk; apie Pasternako tėvus, brolius, seseris, jo vaikystę ir meninę namų aplinką (motina talentinga pianistė, karjeros atsisakiusi dėl šeimos; tėvas Leonidas Pasternakas žymus rusų dailininkas, iliustravęs „Prisikėlimą“, tapęs ir L. Tolstojų, procesą stebint tada dar vaikui – Borisui); o ir plati politinės ir kultūrinės Sovietų Sąjungos pateiktis Stalino – Chruščiovo laikais. Autorė stengiasi likti objektyvi vaizduojant tiek vieną, tiek kitą, nenuklysti į fikcines jausmų interpretacijas, parodyti ne tik psichologiškai sudėtingas santykių peripetijas (B. P. vedęs du kartus ir skyrybas su antrąja žmona vertino kaip neįmanomas), bet ir politinio režimo pasekmes Olgai: Stalinas tarsi davė laisvę Pasternakui (jis vertino jį už gruzinų poezijos vertimą į rusų kalbą… turbūt), o ir buvo žinomas pasaulyje, bet už nepaklusnumą baudė jo mylimą moterį. Žiaurus ir rafinuotas būdas tyčiotis ir palaužti, pasirodo, į Ggulagą tremiama ir už meilę.

Skaityti toliau →

R. Nadal. Giminės prakeiksmas

Paskelbta | Autorius:

Nadal, Rafel. Giminės prakeiksmas: romanas/ R. Nadal; iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 335 p.

Ispanų rašytojo R. Nadal 2015 metais išleistas romanas „Giminės prakeiksmas“ susilaukė didelio populiarumo, ypač Katalonijoje. Istorinis romanas apie karų atneštas netektis ir sielvartą paprastiems pietų Italijos gyventojams, fašizmo ir Musolinio įsigalėjimą šalyje, jo poveikį žmonėms ir tekusius patirti žiaurumus. Daug dėmesio vietovių, kaimų, kalnų aprašymams, buities ir nuotaikų vaizdavimui ir ypač – karo padariniams. Tikri istoriniai įvykiai rutuliojami per dviejų išgalvotų šeimų likimus: turtingųjų Konvertinių ir valstiečių kilmės Palmizanų. Koks bebūtų skirtingas materialinis ir socialinis statusas – Pirmasis pasaulinis karas dvi jaunas moteris padaro našlėmis ir dar labiau suartina. Jos bando ne tik išgyventi ir vaikus užauginti be vyrų, bet ir pasipriešinti likimo prakeiksmui: Palmizanų giminės žuvo visi vyrai, liko tik moterys. Norėdama išsaugoti nuo blogos lemties gimusį žuvusio mylimojo sūnų tarsi atsisako jo, draugei suteikiant Kavertinio pavardę ir auginant dviejų draugų vaikus kaip dvynius. Na, tokia serialams būdinga siužetinė linija ir nereikia nė spėlioti, kas nutiks toliau: brolis ir sesuo įsimylės, bėgs nuo neteisėto jausmo, o pagaliau – koks netikėtumas! – sužinos, kad jie ne giminės.

Skaityti toliau →

P. Kalanithi. Įkvėpti tylą

Paskelbta | Autorius:

Kalanithi, Paulas. Įkvėpti tylą: memuarai/ P. Kalanithi; iš anglų k. vertė Eglė Podčašinskienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. – 136 p.

„Įkvėpti tylą“ – skaudus ir sukrečiantis liudijimas apie sudėtingą jauno žmogaus lemtį. Paul Kalanithi, indų kilmės 36–erių vyresnysis neurochirurgijos rezidentas,  įkopęs į pačią galimybių viršūnę, kai po kojomis atsivėrė plytinčios „pažadėtosios žemės vaizdas“ parašo memuarus apie… Apie neurochirurgo darbo specifiką, gyvenimo prasmės ir savo esaties ieškojimą, gydytojo etiką ir sudėtingą bendravimą su sunkiai sergančių ir mirštančių artimaisiais, reikalingą chirurgui fizinę ir psichinę ištvermę, aišku, meilę ir santykius su žmona, o vėliau ir dukrele.

Skaityti toliau →

G. Radvilavičiūtė. Tekstų persekiojimas

Paskelbta | Autorius:

Radvilavičiūtė, Giedra. Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones/ G. Radvilavičiūtė. – Vilnius: Apostrofa, 2018. – 233 p.

Yra pavardės, kurios asocijuojasi su intelektu, originaliu požiūriu, juoduoju ar kokiu ten humoru – vnžo, svoriu. Netikėtumais ir naujų dimensijų atvėrimais ne tik literatūroje ar apskritai mene, bet ir vartotojo sąmonėje, ne, greičiau pasąmonėje. Būtent tokie lūkesčiai ištinka pamačius G. Radvilavičiūtės tekstą, o naują knygą – veik ekstazė. Kokie gi tie lūkesčiai? Patirsiu nepatirtą, čia kaip naujos meilės ilgintis – nu dabar tai jau bus; praleisiu skaitydama (ir ilgai po to) puikiai laiką ir, gal ir labai naivu, tikrai tikiuosiu: gausiu iš tekstų nė kiek ne mažiau negu iš gyvenimo. To gyvenimo, kurį regėjau ir vis dar regiu iliuzijose, arba kai ilgai vaikščioju, vis vaikščioju ratais ratais ir staiga – galimybė patekti į patį epicentrą. Och, praregėti.

Skaityti toliau →

T. Lazersonaitė. Tamaros dienoraštis

Paskelbta | Autorius:

Lazersonaitė, Tamara. Tamaros dienoraštis/T. Lazersonaitė. – Vilnius: Vaga, 1997. – 135 p.

Yra knygos, užrašai, kurie svarbūs kaip simboliai ir daro įspūdį ne literatūriškumu, intelektualinėmis mintimis ar savitu vaizdumu, atvirkščiai – paprastumu ir grynumu. Kasdienis žodis gyvenant lemtingu istoriniu laiku suskamba stipriau ir emocingiau. Nes jis byloja tragiško laikmečio dvasią ir tikrumą. Nutrina atstumus tarp šiandien ir tada. Skaityti toliau →

T. Hardis. Tesė iš d’Erbervilių giminės

Paskelbta | Autorius:

Hardy, Thomas. Tesė iš d‘Erbervilių giminės: romanas/ T. Hardy; iš anglų k. vertė T. Petkevičius. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 357 p.

Devyniolikto a. pabaigos kūrinys, į rankas, tiesą sakant, papuolęs ne sąmoningai, o skaityklėje jį teturint ir nuobodžiaujant tarp uodų atkampioje vietovėje. Gailėtis neverta: tapybiška, su ryškiais kaimo ir gamtos vaizdais, moralės ir prigimties, žmogaus atsakomybės prieš save ir kitus dilemų pynė įtraukė ir skaitėsi gan įdomiai, bet vis kaliau sau: nepamiršk nepamiršk – devynioliktas amžius.

Tomą Hardį, gyvenusį 19 a. pabaigoje 20 a. pradžioje, modernistė V. Voolf pavadino „didžiuoju viktorijiečiu“, iš kitų to meto žinomų rašytojų – realistų ir neoromantikų – išsiskyrusį kaip patriarchalinės Anglijos vaizduotoją. Savo kūryboje jis įamžino laisvų valstiečių, smulkių žemvaldžių tradicijas, papročius, amatus, folklorą, kaimo žmogaus pasaulėjautą. „Tesė iš d’Erbervilių giminės“ laikomas žymiausiu T. Hardžio romanu. Vos šleidus 1895 m. susilaukė gan agresyvaus puolimo: už amoralumą, vulgarumą, ir nors skaitytojų entuziastingai sutiktas, nusivylimas rašytojui vis dėlto buvo toks didelis, kad nusprendęs rašyti  eilėraščius ir poemas.

Skaityti toliau →

H. Kent. Gerieji žmonės

Paskelbta | Autorius:

Kent, Hannah. Gerieji žmonės: romanas/ H. Kent; iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė, Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 294 p. –

Prietarai ir jų galia žmogaus sprendimams. Gal net likimui. Pagrindinė mintis, apėmusi skaitant „Geruosius žmones“ ir gerokai po to. Įrašius į google žiniuoniai, ekstrasensai, netradiciniai gydymo metodai, net lietuviškai išmetama daugybė įdomybių. Šiais laikais, dvidešimt pirmame amžiuje, kai vos ne robotai tiria žmones, D3 spausdintuvai kuria naujus organus, informacija sklinda neribotu greičiu ir prieinama net atkampiuose kaimuose, vis dėlto egzistuoja ir netgi klesti burtininkai, raganos, energetikai ir, ko gero, dar daug įvairių. Skirtumas tik tas, kad senovėje profesionali medicina buvo prabanga paprastam žmogui, nuošaliose vietovėse daktaras neprieinamas, o dabar atvirkščiai: reikia turėti nemažai pinigučių, kad išbandytum ir netradicines gydymo ir stebuklų galias. Bet visiems laikams bendras vienas dalykas: žmonės griebiasi kraštutinių priemonių, kai ištinka neviltis, kai reikia susitaikyti su skaudžia padėtimi, nepagydoma artimo liga ar dingimu, tada visos priemonės išbandomos ir visos, atrodo, pateisinamos. Kur tik nenuveža ir kiek nesumoka, jei nelaimė atsitinka vaikui ar jaunam žmogui, o medicina padeda tašką.

Skaityti toliau →

J. M. G. Le Clezio. Bado šokis

Paskelbta | Autorius:

Le Clezio J. M. G. Bado šokis: romanas/ J. M. G. Le Clezio; iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 205 p.

Prancūziškas nostalgija pulsuojantis romanas apie laiką, istoriją ir likimus. Preciziška kalba: pasakyta tiek, kad liktų ir paslaptis, spurdanti ir pasakotojo žodžiuose ir dialoguose, o, regis, laiko dvasia nepavaldi nei norams, nei istorijai – ji, kaip prisiminimai persiduoda iš kartos į kartą ir nuolat plevena kažkur netoliese, nors neapčiuopiama, bet bylojanti savo nuotaiką ir žinią. Skaityti toliau →