Powers, Richard. Medžių istorija: romanas/ R. Powers; iš anglų k. vertė I. Venskevičiūtė. – Vilnius: Alma iittera, 2020. – 621 p.
Žvejo daina teka giliai po upe (Vang Vėjus)
Entuziastingai papasakota knyga. Su energija ir užmojais. Įtampa išlaikoma iki paskutinės eilutės, nors beviltiškumas idėjine prasme jaučiasi vos ne nuo pradžios.
Segovia, Sofia. Bičių dūzgesys: romanas/ S. Segovia; iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 488 p.
Tarp realybės ir magijos
Įkvėpta pasakojimų iš vaikystės S. Segovia (1965) istorinių įvykių fone – Meksikos agrarinė reforma, 1918 m. ispaniškojo gripo epidemija, nusinešusi daugybę gyvybių, – kuria Moralesų šeimos Linareso mieste gyvenimo sagą. Su maginiais elementais, likimo ir istorijos intarpais, visų be išimties įtakojamais veikėjų likimus. Ir neatsiejamais – realizmu ir pasaka. Skaityti toliau
Lemaitre, Pierre. Iki pasimatymo ten aukštai: romanas/ P. Lemaitre; iš prancūzų k. vertė Pranas Bieliauskas. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 431 p.
Apie karą, bet netradiciškai
Knyga apie karą. Pirmą pasaulinį. Pradedi skaityti ir pradedi abejoti: ar reikia šiuo laiku dar ir kažin kada vykusio karo? Bet tekstas nuo pat pradžių toks… kaip čia pasakius – klastingai įtraukiantis, mintiji, tik paskaitinėsi, pavartinėsi, na, koks stilius, koks sakinys ir, ne, apie karą tikrai jokio noro.
Fowles, John. Danielius Martinas: romanas/ J. Fowles; iš anglų k. vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 765 p.
„Aprėpti viską, antraip – tuštuma“
Stebinantis ir karantino metu guodžiantis romanas savo dydžiu, analitiniu, filosofiniu pasakojimu, nors po pusės užstringa itin išplėtotoje Egipto kelionėje – tiksliau sakant, praeityje sutiktos moters Džeinės, praeityje egzistavusio Kičenerio šifravime, pusamžių manieringų anglų negebėjime–nenorėjime atvirai bendrauti, tuo pačiu gyvenimo kaip ir laiko negrįžtamumo ir vienaip ar kitaip nutiktų, skaudaus praradimo lėtoje ir monotoniškoje srovėje. Atrodo ir autorius, ir protagonistas, rašytojas scenaristas, įklimpsta vaidmenyse, gyvenimo ir literatūros dimensijose, tikrų ir įsivaizduojamų ar buvusių jausmų raizgalynėje.
Ferrante, Elena. Melagingas suaugusiųjų gyvenimas: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 383 p.
Nirtulingas noras suprasti
„Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“ – aštuntoji, naujausia Elenos Ferrante knyga. Ir vėl Neapolis, meilės ir išdavystės, sudėtingi ir skausmingi vyrų ir moterų santykiai, tėvų ir vaikų, regis, griūvantis pasaulis vos pastarieji įžengia paauglystėn, svajonės ir brutali realybė. Skaityti toliau
Conde, Maryse. Belaukiant kol pakils vanduo: romanas/ M. Conde; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 255 p.
Kai istorija diktuoja likimą
Afrika, Malis, Gvadelupė, Haiti. Politinės suirutės, perversmai, žudymai, masiniai žmonių bėgimai iš vienos šalies į kitą, žmonės be tėvynės, skurdas, rasių maišalynė, religijų ir mistinių tradicijų sanpynos. To negana: stichinės nelaimės – uraganai, ciklonai, žemės drebėjimai. Skaityti toliau
Sainz Borgo, Karina. Karakase vis dar naktis: romanas/ K. Sainz Borgo; iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 188 p.
Pūvanti kapo duobė
Pirmoji mirtis ištinka tada, kai kalbėdamas apie žmogų iš dabarties jį nubloški į praeitį. Paverti kažkuo užbaigtu ir galutiniu. Kas prasidėjo ir baigėsi išblėsusiu laiku. Kas buvo ir pražuvo. p. 9
Macneal, Elizabeth. Lėlių fabrikas: romanas/ E. Macneal; iš anglų k. vertė Elžbieta Kmitaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 358 p.
Beprotybės ir išdidintų aistrų sūkurys
Skaitant nuo pradžios iki pabaigos kamavo klausimas: na, kodėl vargstu su šia knyga – nei tematika, nei stilius man neteikia jokios smalsos nė malonumo ir atrodo, kad švaistau laiką, kai lentynose yra neskaitytų knygų. Vis dėlto ir negalėjau padėti į šalį: na, nors siužeto vingiai nuspėjami, bet kažkokia jėga vertė eiti iki galo. Ir ką? Pasikeitė nuomonė? Net nežinau, jaučiuosi vis tiek save apvogusi laiko atžvilgiu.
Joannidis, Panos. Suvestos sąskaitos: romanas/ P. Joannidis; iš graikų k. vertė Dalia Staponkutė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 205 p.
Atsivertimai
Panos Joannidis (1935) žymus Kipro rašytojas, Amochoste, JAV ir Kanadoje studijavęs žurnalistiką ir sociologiją, jo kūrinių išversta į keliolika kalbų, 1992 m. rašytojui skirta Kipro vyriausybės premija, 2007 m. suteiktas aukščiausias valstybės apdovanojimas ir Nusipelniusio Kipro rašytojo vardas. Nuo knygos viršelio.
Ji sirgo. Mirė gimdydama. Pagimdė tik dešimt kibirų kraujo, šis išsiveržė iš jos kaip per sprogimą; ir viskas, kas buvo aplinkui, atgimė; ir aš atgimiau. p. 178
„Suvestos sąskaitos“ – 1973 m. išleistas romanas, dar prieš Kipro padalijimą – metafizinis kūrinys, kuriame amžinosios žmogaus būties: meilės, tikėjimo, atsinaujinimo, mirties, kūrybos – temos praskleidžiamos kitokiu kampu nei įprasta ir bandoma atsakyti į skaudžiausius klausimus: prasmės suradimą kritiškiausiu momentu, tamsos ir šviesos, žmogiškumo ir dieviškumo užslėptus ir akivaizdžiai demontsruojamus žaidimus, pasaulio ir vienatvės santykį, triukšmingo – bandos gyvenimo ir atsiskyrėlio prasmę. Skaityti toliau
Mytting, Lars. Seserų varpai: romanas/ L. Mytting; iš norvegų k. vertė Viktorija Gercmanienė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 392 p.
Restauruotų legendų gyvastis
Sodrus epinis, legendomis paremtas pasakojimas apie atšiaurią, devyniolikto a. pabaigos nuošalėje esančią Norvegijos vietą Butangeną, kur žiemą temperatūra nukrenta žemiau keturiasdešimt, o atšilus visur telkšo purvas ir pelkės. Vietiniai žmonės karta iš kartos gyvena iš savų ūkių, medžioklės, žvejybos, skursdami ir badaudami, gausiai gimdydami ir gausiai laidodami, nematę kitokio pasaulio, kas už fiordų ir kalnų, be kažkur esančios civilizacijos, miestų, technikos, madų, kultūros. Tiesa, vykusieji į gretimas vietoves, nebuvo sužavėti. Jų akiratis sutampa su tuo, kuris skleidžiasi pridėjus ranką prie akių ir žiūrint į tolius. Ir, aišku, į praeitį: šeimose karta iš kartos perima tas pačias žemes, ūkius, trobesius, o kas moka klausytis – ir pasakojimus apie protėvius, vietas, įvykius, jau neaišku, ar tikrai nutikusius, ar tai tik legendų aidai.
Kai kurie norėdavo nukeliauti kur nors kitur, bet tie, kurie jau buvo lankęsi kitur, galėjo papasakoti, kad žmonės visur užsiima tuo pačiu, galbūt šiek tiek kitaip, bet tas kitaip nėra kuo nors geresnis. Taigi keliaudamas nerasdavai nieko daugiau, tik nuovargį, o nuovargis buvo toks dalykas, kurį galėjai rasti ir namie, tarp giminių ir pažįstamų. p. 18
Aramburu, Fernando. Patria: romanas/ F. Aramburu; iš ispanų k. vertė Aira Nekrašaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 653 p.
Tėvynė ir laisvė. Ar laisvė?
Pastaruoju metu vos ne visos skaitomos knygos sukelia dvilypes mintis: įtraukia, įdomus kūrinys, ne tik literatūrine – ir pažintine prasme, bet kažko ir trūksta, kad sakytum – oh, ir norėtum tą knygą turėti amžinai – kuo toliau, tuo labiau nieko neatsidedu į lentyną, perskaičiusi palieku autobuse, traukinyje, kavinėje, vengiu nešti į bibliotekas, nors jomis ir naudojuosi: tiesiog šiuolaikinė Lietuvos biblioteka jau tapusi popkultūros ir dar kažin kokiu centru, kur knyga – gal ne paskutinėje, bet ir ne pirmoje vietoje. Matyt, ir pasirenku būtent tokias, kur užtenka perskaityti vieną kartą.
Žymus ispanų rašytojas F. Aramburu (1959) pasakoja dviejų baskų šeimų likimus sudėtingu ir painiu ETOS veiklos laiku (1959–2006). Patria. Kaip viskas aišku. Kai aišku. Kiek visokių interpretacijų ir spekuliacijų. Laisvė. Nepriklausomybė. Kalba. Literatūra ta kalba. Nacionalizmas. Patriotizmas. Fanatizmas. Terorizmas. Kur viena prasideda, o kur baigiasi ir jau prasideda kita? F. Aramburu, regis, per paprastų žmonių patirtis bando parodyti visomis išvardintomis sąvokomis ir daug daugiau specifinių realijų. Per konkrečius išgyvenimus, nedidelio Baskijos miestelio kasdienybę, bendruomenės įtaką atskiram individui skverbiasi į aukomis tampančių psichologiją, niūria egzistencija išvirtusius gyvenimus ir… padėtis be išeičių? Ne, F. Aramburu siūlo ir sprendimus, tiesa, gan romantiškus, filosofinius, vargu, ar realybėje egzistuojančius, bet gal tikrai vienintelius. Juk ne ginklai, jėga, pyktis sprendžia problemas.
Ferrante, Elena. Apleisties dienos/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 198 p.
Po skyrybų
E. Ferrante užvaldė daugelį „Neapolio sagos“ keturių romanų ciklu kaip įžvalgi ir gebanti taikliai, netuščiažodžiaujant lyg aštriu peiliu – žodžiu įsibrauti į moters išgyvenimus ir juos parodyti atitinkamame erdvėlaikyje kaip bendražmogiškus ir tikrus. „Apleisties dienos“ anksčiau pasirodęs (2001) kūrinys, labiau koncentruotas tik į asmenybės psichologinę dramą, minimaliai įpinantis socialinių aspektų, nėra čia ir kunkuliuojančių politinių, visuomeninių peripetijų.
Decoin, Didier. Anglė su dviračiu: romanas/ D. Decoin; iš prancūzų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2019. – p. 214
Grįžimas į išeities tašką
Pradėjau galvoti, ką gi parašyti apie šią knygą, ir niekaip nesusivokiau, kodėl ją kažkada pirkau (el. variantą), juolab kodėl skaičiau. Atmintyje išliko, tiesą sakant, lyg ir nelabai kas, na, bendri siužeto grobai, o charakteriai? – kad jų gal nebuvo: kintančių, su konfliktais, psichologija. Vasara – ne susikaupimo laikas, gal dėl to ir papuolė toks lyg nuotykių, lyg meilės romanas. Bet pavadinimas daug žadantis: paslaptingas. Skaityti toliau
Atminties archyvai
Hautzig, Esther. Bekraštė stepė/ E. Hautzig: iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 239 p.
Dar vienas atsiminimais ir vaiko patirtimi paremtas pasakojimas. Jį iš karto lygini su „Tarp pilkų debesų“ istorija, nes būtent R. Šepetys sakinys „Jaudinantis ir jautrus pasakojimas apie tremtį, paremtas autorės patirtimi“ tuoj po pavadinimu – niekaip nepraleisi neperskaičius. Tai gali būti reklama, kai kam antireklama, jeigu ne itin žavisi R. Šepetys kūryba.
Decoin, Didier. Karpiai imperatoriui: romanas/ D. Decoin; iš prancūzų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 264 p.
Nesugaunamas pasaulis
Kartą žmogus degino smilkalus.
Jis pastebėjo, kad nei kvepia,
nei nekvepia;
Kad kvapas nei randas, nei dingsta.
Tas menkas įvykis tapo keliu
Į Nušvitimą.
Buda Šakjamunis Skaityti toliau
Hill, Nathan. Niksas: romanas/ N. Hill; iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė. – Vilnius: Alma litera, 2018. – 736 p.
Žmonės kaip priešai, kliūtys ir spąstai arba… tiesiog mįslės
Didžiulis apimtimi ir temų gausa „Niksas“ – debiutinis N. Hill (1978) romanas, išleistas JAV 2016 m. ir iš karto sulaukęs dėmesio ir liaupsių, o bendrovė „Warner Bross“ įgijusi ekranizacijos teises. Atrodo viskas lyg sviestu patepta ir jau paskaičius anotaciją ant antrojo viršelio kyla klausimas, ką reikėjo parašyti, kad ištiktų tokia sėkmė?
Ferrante, Elena. Istorija apie prarastą mergaitę: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 454 p.
E. Ferrante papasakoja dviejų draugių – Elenos ir Lilos, aišku, ne tik jų, daugybės su jomis susijusių veikėjų – gyvenimus nuo pradžios iki pabaigos, ir paskutinėje tetralogijos dalyje – brandos ir senėjimo amžiuje, blėstant jaunystės iliuzijoms, dar stipriau ir įtaigiau pasireiškia autorės gebėjimai ne tik matyti gyvenimą, bet ir jį apibendrinti, įtaigiai parodant charakterių raidą, laiko slinktį, tarsi praeinant visus etapus – kaip scenos kūrinyje: įžangą, kulminaciją, atomazgą – kur bebūtų kuri veikėja, sėkmės ar nesėkmės taške, privedama prie filosofinio susitaikymo, gal net abejingumo tarpsnio.
Roy, Arundhati. Didžiausios laimės ministerija: romanas/ A. Roy; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 408 p.
A. Roy (1961) – indų kilmės rašytoja, išgarsėjusi prieš dvidešimtį metų romanu „Mažmožių dievas“, ir štai siurprizas: po tiekos laiko naujas, ypač nacionalinis, apibrėžtų erdvių (Indija – Kašmyras) ir nenuspėjamų tipažų kupinas kūrinys „Didžiausios laimės ministerija“. Man tai pirmoji pažintis su šia rašytoja: nesergu Indijai nei geografiniu, nei kultūriniu smalsumu, juolab istoriniu, nesvajoju į ją nukeliauti ir greičiau vengiu skaityti apie tą chaosu dvelkiančią ir pernelyg kultūriškai ir socialiai tolimą šalį. Kažkada skaitydama Rushdy suvokiau, kai nežinai politinių, socialinių, kastinių ir visokių kitų erdvėlaikio apibrėžtų specifinių dalykų, tai ir tas skaitymas lyg vaizdžiais sakiniais sukurtos fantastikos. Nors, kita vertus, visai kitaip su Garsija Markesu: daugiasluoskniai magiškojo realizmo tekstai atrodo ir suprantami, ir netgi užburiantys dėl platesnio bendražmogiškojo filosofinio lygmens.
Patį pavadinimą galima perskaityti kaip stipriai ironišką – ministerija vis dėlto valdžios institucija, o čia dar emocinio pobūdžio – laimės. Bet galima traktuoti ir visiškai tiesmukai kaip viltingos išeities tašką – kiekvienas asmuo: atsiskyrėlis ar atskirtasis, keistuolis ir nepritapėlis gali rasti savo vietą, draugus ir tuos, kas jį supras, o laimė ir gero gyvenimo samprata taipogi nevienareikšmė, šioje knygoje autorė atsisuka į marginalus, jų kasdienybę ir siūlo tarsi išeitį – kas bebūtum, būk laimingas.
Whitehead, Colson (1969). Požeminis geležinkelis: romanas/ C. Whitehead; iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 324 p.
Jeigu norit pamatyti šios šalies esmę, visada sakau, turit važiuoti geležinkeliu. Žiūrėkit laukan traukiniui lekiant ir išvysit tikrąjį Amerikos veidą. p. 75
Starnone, Domenico. Raišteliai: romanas/ D. Starnone; iš italų k. vertė Pranas Bieliauskas – Vilnius: Alma littera, 2018. – 158 p.
Dar viena knyga apie santuoką, greičiau poros santykių anatomiją, ir amžini klausimai: kiek žmogus aukoja apribodamas (apdovanodamas) save šeima, kur laisvės ir pareigos ribos, ar (ne)ištikimybė gali suteikti gyvenimui pilnatvę ir kūrybiškumą ir pan. Vos ne kiekviename kūrinyje paliečiamos temos, vos ne kiekvieną realiame gyvenime ištinkančios kolizijos. Paskaičius apie ką kūrinys, norom nenorom reflektuoji – banalybės neišvengiamos. Ir mano, kaimyno/ės, draugo/ės, knygų veikėjų patirtys individualios, bet ir panašios: emocijomis, impulsais, pasąmonėje ir sąmonėje liekančiomis pasekmėmis ir, ko gero, vyksmo ir baigmės akcentais.
Kastija 