Vormweg H. Gunter Grass

Paskelbta | Autorius:

vormweg_heinrich-gunter_grass_th1Vormweg, Heinrich. Gunter Grass/ H. Vormweg; iš vokiečių k. vertė Jurgis Kunčinas. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – 160 p.

Nedidelėje literatūros ir teatro kritiko, bičiulio ir G. Grass’o kūrybos gerbėjo H. Vornmweg’o parašytoje monografijoje nesismulkinama ir paraidžiui nedėstomos rašytojo asmeninio gyvenimo detalės, bet koncentruojamasi į kūrybą: paskatinusius rašyti impulsus ir aplinkybes, kūrinių esmės aiškinimą, jų populiarumą ir daugiabalsiškumą, artimą ir reikalingą įvairiuose pasaulio kraštuose gyvenančiam skaitytojui, tuo pačiu šlovę, regis, užgriuvusią rašytoją labai jauną – trisdešimt vienerių po „Skardinio būgnelio“ išleidimo, gebėjimą su ja susidoroti nesusireikšminant, ir, aišku, priešiškumą, kuris tiek iš literatūros asų, tiek iš publikos jį užgriūdavo ne po vieno naujai išleisto romano (net atskiras skyrius Pornografas, burnotojas, nihilistas). Apie G. Grass’o kaip asmenybės įvairiapusiškumą: grafikas, piešėjas, skulptorius, poeziją, pjeses, romanus kuriantis rašytojas, visuomenininkas, politikas, oratorius, keliautojas ir t.t.; jo kūrybinę drąsą: individualiai pažvelgti į istoriją ir kiekvieną daiktą, tarsi griauti įprastą tvarką ir kalbėjimą, pastebint tai, ko kiti linkę nematyti, o dar daugiau – nekalbėti. Jo panoraminius, bandančius aprėpti visą žmonijos istoriją ir visas žmogaus galimybes – ne tik gėrio, grožio, bet ir blogio srityse – kūrinius.

Skaityti toliau →

R. Seethaler. Visas gyvenimas

Paskelbta | Autorius:

Seethaler, Robert. Visas gyvenimas: romanas/ R. Seethaler; iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: baltos lankos, 2017. – 131 p.

Keistai susiklosto ne tik žmonių, bet ir knygų likimai: nors skirtingu laiku parašytos, bet veik vienu metu išverstos į lietuvių kalbą Williams „Stouneris” (1965) ir R. Seethaler „Visas gyvenimas“ (2014), kartu atrastos skaitytojo, ir nenorint prašosi lyginamos. Dėl panašios literatūrinės užmačios (vieno žmogaus gyvenimo istorija), veikėjų vienišumo ir uždarumo ir, turbūt labiausiai dėl jėgos slypinčios šiuose kūriniuose – klasikine forma parašyti šedevrai.

Skaityti toliau →

M. Kundera. Nereikšmingumo šventė

Paskelbta | Autorius:

Kundera, Milan. Nereikšmingumo šventė: romanas/ M. Kundera; iš prancūzų k. vertė Goda Bulybenko. – Vilnius: baltos lankos, 2017. – 122p.

„Nereikšmingumo šventė“ – naujausias autoriaus kūrinys, Prancūzijoje pirmąkart išleistas 2014 metais.

Milanas Kundera (1929) – vienas garsiausių visų laikų čekų rašytojų, tokios jo knygos kaip „Nepakeliama būties lengvybė“ ar „Nemirtingumas“ tapo pasaulinės literatūros klasikos dalimi. Įdomus interviu.

Skaityti toliau →

J. Barnes. Laiko triukšmas

Paskelbta | Autorius:

Barnes, Julian. Laiko triukšmas: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 206 p.

Visi, kurie turi akis, matė vidinius komunizmo santvarkos prieštaravimus, bet kas žino, ar jų pakaks jai sugriauti. Jis tik žino, kad kai… arba jeigu tie laikai iš tiesų baigsis, žmonės norės supaprastintos įvykių versijos. Ką gi tai jų teisė. p. 188

Bene garsiausias rusų kompozitorius, parduota siela ir muzika laiko triukšme. Satyrinis sovietinį režimą pajuokiantis romanas, kaip daug kur apibūdinama, nors man jis neatrodė nė itin ironišku, juolab satyriniu: stalininis, chruščiovinis komunizmas kaipo toks iš šono atrodo turbūt komiškas ir tikras farsas, bet gyvenusiems jo laike – nei daugiau, nei mažiau – tragedija, be ribų, logikos, žmogiškumo. Taigi ir ši knyga kai kam pasirodys satyra, kai kam absoliučiai realistiniu romanu, o gal ir tragitragedija, o kai kam gal ir komedija. Iš kokio laiko ir kokiomis akimis bus žvelgiama.

Skaityti toliau →

R. Ozeki. Knyga laiko būčiai

Paskelbta | Autorius:

9789955239444Ozeki, Ruth. Knyga laiko būčiai: romanas/ R. Ozeki; iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. – Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. – 496 p.

Nuostabi knyga. Santūri, išgryninta pasakojimo stiliumi ir plati temų gausa ir universalių problemų svarba. Gyvenimo ir mirties, rašytojo ir skaitytojo sąlyginumo, sėkmės ir depresijos, dzenbudizmo ir materialaus pasaulio nepakankakumo, karo ir taikios nykios egzistencijos, atsitiktinių katastrofų ir ekologijos. Pagaliau kvantinė fizika, realybė ir fikcija, ir visa ką apimanti laiko būtis.

Skaityti toliau →

H. Kent. Paskutinės apeigos

Paskelbta | Autorius:

978v9955238997Kent, Hannah (1985 – ) Paskutinės apeigos: romanas/ H. Kent; iš anglų k. vertė Jovita Groblytė – Hazarika. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2016. – 366 p.

Tai, deja, knyga, kuri stipriai nuvylė, nes būtent šitą pasirinkau pagal skaitytojų panegirikas ir viršelio anotaciją: Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis. Visa laimė, kad nenusipirkau: antrą kartą tikrai niekada neskaitysiu, o ir pirmą sunkiai įveikiau – priešais gulintis Svogūno lupimas gundė tokia jėga, kad sugrįžti ir vėl skaityti  istorinę melodramą prireikė nemažai pastangų. Ar rekomenduočiau kam nors? Ooo, neee. Negalėčiau pateikti nė vieno argumento, kodėl vertėtų. Nelabai aišku ir ko siekė rašytoja, juolab rinkdama daugybę metų medžiagą, važiuodama į Islandiją, bandydama suvokti tos erdvės savitumus ir papročius, o nuo pusės knygos, veik visai užsimiršusi, peršokdama į trilerio žanrą.

Skaityti toliau →

J. Williams. Stouneris

Paskelbta | Autorius:

cdb_mmilliams_stouneris_72max_p1Williams, John (1922 – 1994) Stouneris: romanas/ J. Williams; iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: „Baltų lankų leidyba“, 2016. – 327 p.

Vieni sako, labai liūdna knyga, kiti – ne ne, gal tik tiems, kurių stiklinė tuščia (kaip nekenčiu tų optimistinių, pesimistinių stiklinių filosofijų), o parodyta gi veikėjo stiprybė ir pabaiga viltinga. Tos savotiškos diskusijos dėl liūdnumo, neliūdnumo kiek keistokos, bet verčia susivokti, kad skaitytojas, ne kritikas, – pirmiausia reaguoja į skaitymą emocionaliai ir sukelti jausmai vertinant, kalbant apie knygą, ko gero, svarbiau negu protu suvokti dalykai.

Taip, „Stouneris“ – puiki knyga, paprasta, elementaraus biografiniam romanui būdingo siužeto, nuosekli, be jokių struktūrinių įmantrybių, lengvai, galima sakyti, vienu ypu perskaitoma, bet nenuobodi ir, vargu, ar greitai užmirštama.

Nors savijauta, užvertus paskutinį puslapį, ne ne, jau skaitant gan išplėtotą mirties aprašymą, maža pasakyti, slegianti, bent jau man, nes savaitgaly pradėjusi, aš šią knygą tiesiog ryte prarijau, bet, kad gerai praleidau laisvadienį, tikrai negaliu pasakyti. Turėjau nueiti keletą kilometrų – prieš vėją – kad tą slogutį išpūstų.

Skaityti toliau →

R. Gary. Karaliaus Saliamono baimės

Paskelbta | Autorius:

mmGary, Romain (Ajar, Emile). Karaliaus Saliamono baimės: romanas; /R. Gary (E. Ajar); iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2015. – 304 p.

Perskaityta frazė: gera skaityti Gary, nuostabiai tiksli. Skaityti šio autoriaus kūrinius – ypač malonu. Jau nuo pirmo „Karaliaus Saliamono baimių“ puslapio šypsojausi, mirksėjau iš nuostabos – o, kaip nedažnai lemta būti stulbinamai, ypač knygų. Regis, rašytojas viską apverčia gal ne aukštyn kojom, bet kažkaip – neįprastai, trina tradicines žinojimo ribas, paprastus žmones padaro magiškais, gėrį ir grožį iškelia virš visko, nuvainikuodamas bet kokį egoizmą ir vidutinybes. Vidutinybių tarp veikėjų nėra: visi kuo nors ypatingi, ką nors įkūnija, atspindi, trykšta išmintimi ir, svarbiausia, – humoru, gyvumu, tikrumu. Vieną komišką situaciją keičia dar komiškesnė, netikėtą poelgį – dar netikėtesnis. Nors gvildenamos temos toli gražu ne iš linksmųjų, juolab nepavadinsi optimistiškomis: senatvės ir artėjančios mirties baimės, vienišumo, reikalingumo, o pamažu, nuvyniojant giją po gijos apnuoginama ir pati esmių esmė – Holokausto tema ir kiek žmogus gali atleisti. Išdavystę? Mylimos moters? Atsakymas, aišku, kokį gali duoti tik R. Gary.

Skaityti toliau →

J. Barnes. Pabaigos jausmas

Paskelbta | Autorius:

mmBarnes, Julian. Pabaigos jausmas: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė N. R. Chijenienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 156 p.

Neigiantieji laiką sako: keturiasdešimt yra niekis, penkiasdešimt – pats žydėjimas, šešiasdešimt naujas keturiasdešimtmetis ir taip toliau. Aš žinau tik tiek: yra objektyvus laikas, bet yra ir subjektyvus laikas, kai tu nešioji laikrodį su ciferblatu vidinėje riešo pusėje, prie pat tvinksinčio pulso. Ir tas asmeninis laikas, kuris yra tikrasis laikas, matuojamas tavo santykiu su praeitimi. Taigi, kai įvyko tas keistas dalykas, kai tie prisiminimai staiga mane užplūdo, atrodė, kad laikas tą akimirką ėmė srūti atgal. Tarsi upė, staiga pradedanti tekėti aukštyn. p. 128

Iš dviejų dalių susidedančioje knygoje einama priešingomis kryptimis: pirmojoje pasakojant mokyklos metais susibūrusių keturių draugų istoriją, jų svajones, santykius, protagonisto Tonio vietą jų tarpe, meilę ir tolesnį, niekuo ypatingo žmogaus, tokio kaip daugelis, gyvenimą: vedybas, ramias skyrybas, dukrą, darbą, laisvalaikį – laiką ir gyvenimą, tekantį pirmyn. Antrojoje – atgal, praeities kryptimi, gavus pranešimą apie nusižudžiusio draugo Adriano dienoraščio palikimą būtent Toniui, detalė po detalės, mintis po minties ir pagyvenęs vyriškis beatodairiškai pasineria į prisiminimus, kokie išlikę jo galvoje, netgi kuriant naujas galimybes su iš to meto surasta mergina Veronika, visai nesitikint, kad gali pakrypti viskas negeidaujamu kampu.

Skaityti toliau →

J. Burton. Miniatiūristas

Paskelbta | Autorius:

mcciniat4Burton, Jessie. Miniatiūristas: romanas/ Burton, J.; iš anglų k. vertė Marius Tauba ir Emilija Ferdmanaitė; Vilnius: Baltos lankos,  2016. – 415 p.

Knygą tiesiog ryte prarijau savaitgalį ir net sunku pasakyti, kuo ji taip suviliojo: spalvingumu, tarsi senoviškas paveikslas, lyg tikras, lyg pasaka, lyg išpuoštas ir sužlugdytas, tam tikra prasme, puošnių, solidžių rėmų (per didelių pažadų, ant viršelių ir istorijos pradžioje), o gal paprastumu, koncentruojantis į vienos veikėjos protagonistės Nelos istoriją, jos gyvenimą nutekėjus, gal panašumu į senovišką pasaką, ta tokia mistine – pažadų: meilės, turtų, nuodėmės, istorijos – sąraizga.

Skaityti toliau →

J. Barnes. Flobero papūga

Paskelbta | Autorius:

a7a4d6bd92f30cd603f08675189_article_200Barnes, Julian. Flobero papūga: romanas/ Julian Barnes; iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. — Vilnius: Baltos lankos, 2011. — 269 p.

Mene viskas priklauso nuo atlikimo meistriškumo: istorija apie utėlę gali būti tokia pat graži kaip apie Aleksandrą Didįjį. p. 192

Dažnai knygų kritikose randame kaip trūkumą įvardintą stiliaus nevientisumą, kai negebėta išlaikyti tos pačios rašymo manieros. Hmm… o gal tai galima būtų apibūdinti tarsi tam tikrą originalumo, o ne minuso ženklą? J. Barneso „Flobero papūgoje“ kaitaliojasi grožinė lit., publicistika, citatos, svarbiausių gyvenimo įvykių tiesiog chronologija ir – turbūt 15 skyrių, 15 skirtingų kalbėjimų. Eklektika? Taip, postmodern koliažas, nors, be abejo, šiuo atveju viską lemia kalbėjimo svoris: temų ir minčių daugiaplaniškumas, gebėjimas kelti klausimus, manipuliuoti įvairiausiomis atsakymų galimybėmis, nė į vieną neatsakant konkrečiai, sukuriant ironišką paradoksų dėlionę: apie kūrybą, kūrybos ir kūrėjo santykį (postmodernizme svarbiausia kūrinys, autorius turi likti nematomas, visai ta pati nuostata, kurią teigė modernistinės prozos pradininkas G. Floberas, bet J. Barnes viską apverčia atvirkščiai: iki smulkmenų stengiasi iššniukštinėti rašytojo gyvenimą, išsiaiškinti, rodos, ne tik pagrindinius, bet ir iš pirmo žvilgsnio gan menkavertes smulkmenas,  bet viską darydamas itin pagarbiai autoriaus atžvilgiu); apie Meną ir Gyvenimą, lit. kritiką („daugelis kritikų užsimanytų būti literatūros diktatoriais, valdyti praeitį ir autoritetingai griežtai nustatinėti meno ateities kryptis.“ p. 135); fantazijos ir realybės santykį („viską, ką sugalvoji, yra tiesa“ p.242);  apskritai galimybės pažinti ribas – praeities, asmenybių, šalia esančių žmonių, apie apokrifinį Flobero gyvenimą („Svarbu ne tos gatvės, kurios yra, o tos, kurių jau nebėra“ p. 161 ); smulkmenų įtaką svarbiems dalykams, pagaliau – vien tai ko verta! – inscenizuotas rašytojo, greičiau jo kūrybos teismas. Drąsiai galima teigti „Flobero papūga“ –  knyga apie viską.

Skaityti toliau →

J. Barnes. Gyvenimo lygmenys

Paskelbta | Autorius:

h

Barnes, Julian. Gyvenimo lygmenys/ Julian Barnes; iš anglų k. vertė N. R. Chijenienė. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2015. – 126 p.
Knyga apie tai, ką kiekvienam lemta anksčiau ar vėliau patirti ir savyje išgyventi, ko neįmanu išvengti, neįmanu nei kitam atiduoti, nei kito prisiimti. Šiais optimizmo, sėkmės ir šypsenų laikais įprasta rodyti, kaip kiekvienam gera, o ne atvirkščiai, net neetiška garsiai kalbėti apie mirtį ir sielvartą, būti nesėkmės, liūdesio veidrodžiu. Nemadinga. Tarsi užkrečiama būtų. Nors… ar tai ką nors pakeistų? Bet nekalbi, regis,  ir nėra.

Skaityti toliau →

A. Jonhnson. Našlaičių prižiūrėtojo sūnus

Paskelbta | Autorius:

naslaggiciu-priziuretojo-sunus-1

Johnson, Adam. Našlaičių prižiūrėtojo sūnus: romanas/ Adam Johnson; iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. — V.: “Baltų lankų“ leidyba, 2014. — 526 p.

Pragaras ir jo labirintai — tikrovės ir fantazijos, ant žemės ir po žeme. Ar Dantės vaizduotė nebūtų gerokai praplėsta?

Pulitzerio premija. Jau antrą knygą iš eilės skaitau pažymėtą šiuo apdovanojimu ir imu galvoti, kad, ko gero, pradedu kvaištelti — kažkokie surogatai, vos ne genialiai padirbdinti, bet ne auksas tai, nors jūs ką, och, amerikietiškieji kalneliai: su nuotykiais, intriga, greičiu, viskuo, kas būtina bestseleriui, liūdniausia, kad talentingai padaryta, o nusivylimas perskaičius neišvengiamas: nekenčiu tokių knygų, kad ir kaip jas kas vertintų: pridėta prieskonių, kvapų, kad tiktų visiems. Kokybiška masinė prekė. Po tokių knygų visad noris skaityti rusus arba ryt. europiečius. Hugo plius Suvorovas, plius toks nuogas rusų filmas Chekist, 1992.
Ar šiurpau skaitydama “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“? Kažkaip nelabai, bet kad nuolat galvojau, kiek hiperbolizacijos, grotesko, o kiek tikrovės — tai faktas, kad nuolat stabtelėjus dvejojau, o matai, kaip čia — taip, bet, deja, ne kvapą gniaužiančiose kankinimo situacijose — na, neveža manęs nei nuotykiai, nei siaubai — o naujoviškojo prižiūrėtojo bendravime su tėvais, kai kuriose propagandinėse frazėse, pagaliau, po velnių, ko gi tas našlaitis /ne našlaitis vis grįžta į tą pragarą?

Skaityti toliau →