J. Lahiri. Bendravardis

Lahiri, Jhumpa. Bendravardis: romanas/ J. Lahiri; iš anglų k. vertė Antanina Banelytė. – Vilnius: Vaga, 2015. – 264 p.

„Mes visi kilę iš Gogolio „Apsiausto“ p. 72 (F. Dostojevskis)

Amerikos bengalas pirmagimį pavadina neįprastu rusų rašytojo Gogolio vardu. Iš pradžių tikintis, kad tai bus, kaip įprasta bengalų tradicijoje, tik maloninis vardas, bet laikas bėga, vaikas pradeda eiti į mokyklą, o Gogolis taip ir lieka. Nes pasiklysta prosenelės laiškas su įrašytu tikruoju vardu. („Bengalų šeimose vardai yra šventi, neliečiami. Jie nepaveldimi ir nedalijami.“ p. 27), o parenkami garbingiausio giminės žmogaus.

Skaityti toliau

I. McEwan. Vaiko gerovė

McEwan, Ian. Vaiko gerovė: romanas/ I. McEwan; iš anglų k. vertė Rasa Racevičiūtė. – Vilnius: Jotema, 2016. – 153 p.

Nežinau šio, vieno iš žymiausių anglų rašytojų. Tiesiog kažkada perskaičiau, irgi vasarą, man pasirodžiusią itin neįdomią, nuobodžią, gan padriką vieną iš jo knygų. Kokią? „Amsterdamą“? Nepamenu. Aha, dar „Atpirkimas“ skaityta, tą ir po daugelio metų prisimenu, bet kažkaip netapatinau su šiuo rašytoju.

O pavadinimas „Vaiko gerovė“ tikrai neskamba patraukliai, kiek užkliuvo bibliotekos lentynoje (tikrai ne vieną kartą), buvo nedvejojant, net nežvilgelėjus antotacijon, nustumta šalin– kažkoks teorinis marazmas.

Bet… el. variantas, nieko kito geresnio neradus, be to, neaukšta kaina, kodėl gi ne?

Na, gal vis dėlto aš neskaičius šio autoriaus? Juolab kad ryški intriga, gan greitas siužetas, daugiasluoksniškumas – apie jokį nuobodį ar prėskumą net pagalvoti neleidžia. Pradedi ir praryji knygą vienu ypu. Teisininkų pasaulis atrodo autoriui žinomas kaip savas, gal tik sunku patikėti protagonistės žymios teisėjos Fionos itin dideliu emocingumu, kažkaip apie teisėsaugos darbuotojus įprasta galvoti kaip apie atbukusius ir gan racionalius pragmatikus.

Skaityti toliau

V. Hislop. Saulėtekis

Hislop, Victoria. Saulėtekis: romanas/ V. Hislop; iš anglų k. vertė Sigrida Rupšytė. – Vilnius: Jotema, 2016. – 305 p.
V. Hislop (1959) – anglų rašytoja, išgarsėjusi 2005 m. apie raupsuotųjų gyvenimą atskirtyje romanu „Sala“, lietuviškai išleista ir „Gija“, „Saulėtekis“.
Iš pradžių „Saulėtekyje“ siužetas vystomas grynai pramoginės literatūros principu: nuostabus salos miestas Famagusta – „Famagusta, beje, buvo ne tik turistų traukos centras, bet ir giliausias bei svarbiausias Kipro uostas. Iš čia atplukdytos citrusinių vaisių dėžės žmonėms, gyvenantiems atokiausiuose kampeliuose, leido pajusti šios salos skonį. p. 6 – kaip visos gerovės ir klestėjimo simbolis – įspūdingas viešbutis „Saulėtekis“, iš kiekvienos eilutės sklindanti prabanga ir skambantys pinigai. Klestintis gyvenimas rojuje, kur patenkinti ir esantys viršūnėje, ir žemesnėse pakopose: turistai plūste plūsta, visiems užtenka darbo ir pinigų. Serialų ir meilės romanų herojus primenantys protagonistai: gražuolė, įstabiais papuošalais spindinti, drabužius derinanti prie deimantų ir safyrų, išdidžioji Afroditė; verslumo ypatingais gabumais ir aktyvumu pasižymintis vyras Savas Protokopas. Puotos, blizgesys, natūralus ir apsimestinis juokas, laimė ir klestėjimas. Kaip gi intriga be trečiojo? Markas. Tik valdytojas, genialus vadybininkas ir pinigų kalėjas, Savo dešinioji ranka, pagaliau ir Afroditės meilužis.

Skaityti toliau

E. Ferrante. Naujoji pavardė

Ferrante, Elena. Naujoji pavardė: ciklo „Neapolietiška saga“ 2–oji knyga/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 341 p.

Jei niekas negali mūsų išgelbėti, nei pinigai, nei vyro kūnas, net ir ne mokslai, tai jau geriau nieko nelaukus viską sunaikinti. p. 13

Skaityti toliau

E. Ferrante. Nuostabioji draugė

583ee10a0ee7aFerrante, Elena. Nuostabioji draugė: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. Vilnius: Alma littera, 2016. – 242 p.

„Nuostabioji draugė“ – pirmoji italų rašytojos E. Ferrante Neapolio pasakojimų knyga. Keturių dalių saga tapo žaibiškai populiari ne tik savoje šalyje, paraleliai verčiama į kitas kalbas, graibstoma ir pakankamai aukštai vertinama tiek skaitytojų, tiek kritikų. Tai knyga visiems: paprasta, pagauli, įtikinanti tiek, kad, regis, autorė pasakoja savo gyvenimą. Lakoniška, nebanali, be jokių intelektualinių, psichologinių vingrybių, bet itin vykusiai atskleidžianti žmonių santykius, mergaičių draugystės niuansus: nuo meilės iki konkurencijos ir pavydo, besąlygiško atsidavimo iki noro keršyti, natūraliai ir gyvai atverianti šeštojo dešimtmečio Neapolio skurdaus kvartalo buitį ir žmones: karštakošiai, primityvūs, suvargę, perdėtai įžeidūs ir be jokių perspektyvų.

Skaityti toliau

J. Marias. Įsimylėjimai

1mlz9786090124321

Marias, Javier (1951 – ). Įsimylėjimai: romanas/ J. Marias; iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 366 p.

Šią knygą… Šią nusižiūrėjau iš Maištingos sielos: nuslimpinau pažiūrėti, ką gi toji siela skaito, kai pamačiau viršelį, oro gūsiu paspringau – wauu, erotinius, svajonių ar kažkokius pradėjo, kas čia? Na, kita vertus, kodėl ne? Paįvairinimui… Bet užkliuvo vertėjos A.Naujokaitienės pavardė – kažkas ne taip…

Mirties, sielvarto, meilės, nusikaltimo, kaltės ir iš(si)teisinimo filosofijos. Bet ne F. Dostojevskis. Ir ne  J.Barnes.

Skaityti toliau

J. Winterson. Kam būti laimingai, jei gali būti normali?

rmali_mediumWinterson, Jeanette. Kam būti laimingai, jei gali būti normali? autobiografinis romanas/ J. Winterson; iš anglų k. vertė Aušra Simanavičiūtė, eiliuotus tekstus vertė Marius Burokas; Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 181 p.

Šią J. Winterson knygą rekomenduočiau kiekvienam, jaunam žmogui ypač. Ir ne vien kaip grožinę literatūrą – psichologinę, prasmės paieškos, stiprybės ir išeities iš beviltiškos padėties vadovą tam tikra prasme. Nes praplečia žmogaus ir pasaulio matymo ir suvokimo ribas, nes sunkumų, absurdo pilna ne tik kokioje nors post/sovietinėje sistemoje – bet kokioje (tai mane ypač pribloškė, kaip bebūtų nelogiška, vis tiek galvoji, kad kitos šalys labiau išsivystę, labiau tolerantiškos, mažiau fobiškos, žmogaus teisės gyvybingesnės) ir ne viduramžių laikotarpiu, dvidešimto amžiaus antros pusės Šiaurės Anglijoje; nes net iš beviltiškiausios padėties yra išeitis, nepasimesti ir nepalūžti, o „su lašišos ryžtu plaukti prieš srovę, nors ir labai mėtytų į šonus, nes tai yra tavo srovė“. p. 23

Skaityti toliau

J. Winterson. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai

knylllgos-virselis-53f093f9cd8e6Winterson, Jeanette. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai: romanas/ Jeanette Winterson; iš anglų k. vertė Marius Burokas. — Vilnius: Kitos knygos, 2013. — 150 p.

Bandžiau suprasti, iš kur atsiradau. Bandžiau įprasminti keistą vaikystę ir neįprastą asmeninę istoriją. Ir bandžiau atleisti. Nemanau, kad įmanoma atleisti, jei nesupranti. Svarbiausias dalykas, ką gali literatūra, ką apskritai gali menas, – tai padėti suprasti. Rašydama esi tuo pat metu ir savo viduje, ir išorėje, taigi nebesi viena su jausmais, su kuriais negali susidoroti. Žmonių bejėgiškumas kyla iš jausmų, su kuriais jie negali susitvarkyti, o ypač iš tų, kurių jie negali išreikšti. Sugebėti parašyti istoriją iš savo jausmų chaoso – vadinasi, pamatyti save literatūroje, o tai ganėtinai guodžia, juk literatūrą galima keisti. Visada maniau, kad žmonės būtų daug laimingesni, jei galėtų skaityti save kaip literatūrą. J. Winterson Skaityti toliau

S. Abdoh. Teheranas temstant

knvvygos-virselis-5511f7eb2f15eAbdoh, Salar. Teheranas temstant: romanas/ Salar Abdoh; iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas. — Vilnius: Versus aureus, 2014. — 166 p.

Čia Teheranas, o ne jūsų Amerika. Šiame mieste <…> įstatymai keičiasi kiekvieną dieną. Vieną dieną žmogus čia karalius, o kitą – atsiduria kalėjimo kameroje. Vieni būna apšmeižiami, kiti turi prisipažinti įvykdę nusikaltimus, apie kuriuos nė nesapnavo, o tretiems tenka parduoti savo sielą. Iš tikrųjų viskas gana paprasta: aš net savo tikru broliu nepasitikiu, ką kalbėti apie svetimus žmones. p. 115

 

Žymaus amerikiečių rašytojo Salar Abdoh, eseisto ir žurnalisto, kilimo iš Irano, trečiasis romanas patraukė, visų pirma, pavadinimu: „Teheranas temstant“, tikintis pažinties vienokios ar kitokios su paslaptinguoju Iranu. Politinį trilerį žanriškai primenančiame romane piešiama situacija, kurios veiksmas vyksta dviejose erdvėse: Amerikoje ir Irane 2008 metais, jau yra tolima praeitis. Laikas. Politinė padėtis. Istorija. Skaitant 2016–aisiais, kai Rytai ir aprašomoji Islamo valstybė skęsta baisingame kare, o Europą kraupina teroristiniai išpuoliai, miestai, net valstybės nušluojamos nuo žemės (Sirija), o žmonės srautais plūsta ten, kur visai nelaukiami ir net su baime į juos žiūrima, tikiesi, ko gero, iš knygos paslapties išrišimo, nors menkiausių atsakymų į klausimus, kodėl taip viskas? Kodėl musulmonai įsijungia į tuos kraštutinius naikinimo blokus, netgi grįžta iš padorių šalių ir pradeda laukiniškus, civilizacija nekvepiančius terorus?

Skaityti toliau

R. Šerelytė. Kokono baladės

0c66ebf73ggf555bdf73797457bc9073ac9aac697e_article_200Šerelytė, Renata. Kokono baladės: romanas/ Renata Šerelytė. — V.: Alma littera, 2014 — 118 p.

Ar tai būtų fantastika, ar socialinė, arr magiškasis realizmas, novelė? dar ir romanas? — et, sakykim, viskas kartu, bet esmė — neįtikina, akivaizdžiai perspausta, kad tik… pavyktų nustebinti? išsirašyti? nusirašyti? L. Ulickaja „Image“ tarsteli: „fantastika meniniu pavidalu apibendrina pasaulyje vykstančius procesus ir pateikia įdomias prognozes. Tai ateities filosofija“. Tuomet prognozės, atidundančios iš „ Kokono baladžių“ zoologinės (ar linksmos? girtos? karnavališkos? kvailos? nepagrįstos?) kas žino, kad neįmanomos. Bet jau suveltos: kamuolys, kurio nei kandys, nei nekandys nepajėgs sukapoti. Ir, regis, sukišta viskas, kas tik šauna galvon, įspūdis, kad rašytojai svarbiausia rašyti, na, dar tv spoksoti ir tada rašyti rašyti, juoktis iš televizoriaus, stengtis pralenkti ir dviračių šou, ir surskius, peliukus, algius greitai, baukutes, visas blondines, visas politikes, kurios jai nepatiko, kalbos inspektorius ir pačiai tapti televizoriumi blondinu. Svarbiausia, be abejo, rašyti, o ką, ai… kol kas juk išvardijami nuopelnai, kūrybinė, visko perpildyta kuprinė ir, aišku, geri įvertinimai, net įtraukiant į kažkokius dvyliktukus. O skaitytojas? Durnas tas skaitytojas, visi žino, kas dabar rašo žmogui apie žmogų? Anachronizmas.

Skaityti toliau

S. Šaltenis. Riešutų duona

Šaltenis, Saulius. Riešutų duona: apysaka/ S. Šaltenis; – Vilnius: Vaga, 1972 – 197 p.

Kas telpa nedidelėje besivystančio ar kokio ten socializmo laikais 1972 m. parašytoje apysakoje? Ar įdomu skaityti šiais laikais? Kiek atiduota duoklė privalomajai režimo panegirikai, paprastai sakant, sovietinei nesąmonei, ir kiek tai pakeliama ar nepakenčiama skaitytojui iš laiko atstumo?
Kūrinys nuo pat pirmo sakinio įtraukia, nepajunti, kad jau šypsaisi, lakoniški sakiniai, koncentruotos šiek tiek ironiškos, nemažiau komiškos, o tuo pačiu ir keistai graudokos mintys – jei ne magiškas, jumoru persunktas stilius – absoliuti tragedija, dramos ir ašaros visą kūrinį būtų – vizualumu pasižyminčios situacijos tarsi dviračiu – ne per greitai, bet greitai – su vėjeliu meste permeta per lietuvišką pokario miestelį, lietuviškas, bet tikras meilės dramas, aistras, pavydus, sukryžiuotas ietis (tarp brolių Šatų, Aliuko Šovinio ir visų, įsimylėjusių Ireną Meškutę, Andriaus ir su Liuka flirtuojančių bendramokslių), supažindinant su vietiniais romeo ir džiuljetomis, tarp kurių, aišku, ir neapykantos kibirkštis sena ir amžina – „o karvės, pastipusios karvės šmėkla skraidė virš miesto… Ir dar kaip skraidė ir skraidys, kaip sakoma, iki penktos kartos.“ p.72; su metų laikų (emocionalių, vos keliais sakiniais brūkšteltų, bet kažkaip neįprastai veikiančių, trikdančių) kaita: „Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselė, ir tau kažko pasiutiškai maudžia širdį.“ p.94); ir su žmogaus brandos – ne tik fizinės, augant kūnui ir metų skaičiui, pašėliškai siaučiant hormonams (Andrius, Liuka, Peliūkštis), bet ir dvasinės transformacijos (Andriaus tėvo suvokta ir iš naujo išgyventa meilė motinai, Aliuko Šovinio ir Irenos Meškutės išdrįsimas mylėti) atvertimis.

Skaityti toliau

A. Jonhnson. Našlaičių prižiūrėtojo sūnus

naslaggiciu-priziuretojo-sunus-1

Johnson, Adam. Našlaičių prižiūrėtojo sūnus: romanas/ Adam Johnson; iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. — V.: “Baltų lankų“ leidyba, 2014. — 526 p.

Pragaras ir jo labirintai — tikrovės ir fantazijos, ant žemės ir po žeme. Ar Dantės vaizduotė nebūtų gerokai praplėsta?

Pulitzerio premija. Jau antrą knygą iš eilės skaitau pažymėtą šiuo apdovanojimu ir imu galvoti, kad, ko gero, pradedu kvaištelti — kažkokie surogatai, vos ne genialiai padirbdinti, bet ne auksas tai, nors jūs ką, och, amerikietiškieji kalneliai: su nuotykiais, intriga, greičiu, viskuo, kas būtina bestseleriui, liūdniausia, kad talentingai padaryta, o nusivylimas perskaičius neišvengiamas: nekenčiu tokių knygų, kad ir kaip jas kas vertintų: pridėta prieskonių, kvapų, kad tiktų visiems. Kokybiška masinė prekė. Po tokių knygų visad noris skaityti rusus arba ryt. europiečius. Hugo plius Suvorovas, plius toks nuogas rusų filmas Chekist, 1992.
Ar šiurpau skaitydama “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“? Kažkaip nelabai, bet kad nuolat galvojau, kiek hiperbolizacijos, grotesko, o kiek tikrovės — tai faktas, kad nuolat stabtelėjus dvejojau, o matai, kaip čia — taip, bet, deja, ne kvapą gniaužiančiose kankinimo situacijose — na, neveža manęs nei nuotykiai, nei siaubai — o naujoviškojo prižiūrėtojo bendravime su tėvais, kai kuriose propagandinėse frazėse, pagaliau, po velnių, ko gi tas našlaitis /ne našlaitis vis grįžta į tą pragarą?

Skaityti toliau

A. Kumža. Himalajai: vienos ekspedicijos dienoraštis

antanas-pomska-nuo-baltijos-iki-bengalijos-1

Kumža, Algirdas. Himalajai: vienos ekspedicijos dienoraštis. Nepalas — Tibetas 2004 m. balandisža-gegužė/ Algirdas Kumža. — Vilnius: SRS dizainas, 2005. — 192 p.

Ši knyga yra kelionių romanas, kur visi įvykiai ir veikėjai tikri. O rašau aš jį Katmandu kavinėse, autobuse pakeliui į Tibetą, bet dažniausiai kalnuose, nuvirtęs ant akmenų, sniego ir ledo. p.4

Skaityti toliau

B. Pasternak. Daktaras Živaga

?????????????????????????????????????????????????????????

Boris Pasternak. Daktaras Živaga: romanas, iš rusų k. vertė A. Mikuta. – Jotema, 2014. — 608 p.

Beviltiškumas ir liūdesys. Romano ir Rusijos. Istorijos ir žmogaus.
Koks paradoksas: vos peskaičius Živagą, niekaip neatsigaunant nuo pabaigos, į rankas papuolė S. Fitzgerald “Sugautas šešėlis“ — pasakėlės, su laimingomis meilės pabaigomis. Ir apsakymas “Meilė naktyje“ apie ruso likimą.

Skaityti toliau

Kobo Abe. Moteris smėlynuose

?????????????????????????????????????????????????????????

Abe, Kobo. Moteris smėlynuose: romanas/ Kobo Abe; iš anglų k. vertė Kęstutis Šidiškis. — V.: Vaga, 2013. — 198p.

El. lietuviškų knygų veik nėra. Tenka kelionėje ar palapinėje, ar dar kokioje nors migloje skaityti, deja, ką turi: skaitytas, girdėtas, senas. Bet tai irgi gerai. Nes pastebi, kaip laikas vikšrais važiuoja per atmintį, suvokimą ir kitimą — kvailyn? protingyn? pilnyn? Greičiausiai byrėjimo — rinkimo taku.

Skaityti toliau

M. Cvetajeva. Laiškai į Vilnių

?????????????????????????????????????????????????????????

Cvetajeva, Marina. Laiškai į Vilnių/ iš rusų k. vertė R. Skučaitė, redagavo ir komentarus parašė N. Kvaraciejūtė. — Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. — 272 p.

Nuostabi knyga, kažkas tokio — originalu, lemtinga, tragiška, poetiška.
Namas Polocko gatvėje 45 ir Marinos Cvetajevos 1934—1935 metais rašytų Nataljai Hajdukiewiecz 12 laiškų ryšulėlis 2001 patekęs į Wladyslaw Zawistowski (Nataljos anūko, rašytojo) rankas.

Skaityti toliau

P. Cvirka. Žemė maitintoja

vv

Cvirka, Petras. Žemė maitintoja: romanas. — Kaunas: Sakalas, 1935. — 156 p.

Laikraščiuose, portaluose kalbama apie P. Cvirkos nugriovimą nuo postamento (paminklo), gatvių ir aikščių iššlavimą, o aš nežinau kodėl skaitau “Žemę maitintoją”, tiesiog, kad jos pirmą 1935 m. leidimą radau M. Mažvydo el. pavelde, kad vasara, kad atostogos, o per jas visada traukia skaityti istorinius, šeimos romanus iš praeities, šįkart “Žemę maitintoją”, “Gerąją žemę“, “Daktarą Živagą”.

Be jokios abejonės, gatvių pavadinimus galima lengvai pakeisti, nuo postamento vieną figūrą nuversti, kitą pastatyti, vėl nuv… , vėl naują ar tą pačią iš kažkada, bet ar įmanoma P. Cvirką ištrinti iš ketvirtojo dešimtmečio lietuvių literatūros, iš tuometinio Kauno? Niekaip. Kaip niekaip ir jo sovietinės veiklos. Tai skaityti ar neskaityti? Dar kvailesnis klausimas užklumpa: išduoti konkrečius žmones ar Tėvynę — didesnis nusikaltimas? Logiškai turbūt — tėvynę. Bet emociškai? Man klaikiausiai atrodo K. K. ir penkiolika. Ir kai vaikas tiesia rankutę į knygą ir sako, noriu šitos, pašiurpstu, dievulėli, juk tos knygos kruvinos, o blogiausia — vaikiškos. Jeigu taip kokio pakelių maniako… kažin… istorija talentingus išteisina? Nežinau. Tik žinau, kad nenoriu, kad mano vaikai augtų su tokiomis knygutėmis.

Skaityti toliau

S. Bernotaitė. Dioniso barzda

vircvvselis-97x129

Bernotaitė, Sandra. Dioniso barzda: romanas. – Jovaro tiltai, 2015. 293 p.

… už jos kai kas dar yra, egzistuoja, pažįstamas ir nematomas, galbūt visagalis ar bent visažinis pasakotojas, tas padaras – be lyties ir be amžiaus, turi humoro jausmą, jam nesvetima ironija ir sarkazmas, jis myli paradoksą ir nebando paaiškinti absurdo, tas padaras – žaliomis akimis – dabar stebi Adą, stebi visus tris, jis yra vojeristas, jam patinka stebėti kitų skausmus ir džiaugsmus. O, tas padaras yra moteris! Trijulė jos akyje atsispindi – tokia menka, tokia juokinga ir susireikšminusi, būtybę tuoj suims homeriškas juokas… p.281

Tai ištrauka iš knygos, kuria pati autorė, ko gero, labai tiksliai apibūdina, kas svarbiausia jos kūrinyje, apie ką, kas subjektas ir objektas. Nors minimi trys veikėjų vardai: Kostas, Ignas ir Ada, jie – tik fonas, atramos pagrindiniam veikėjui, Minčių srautui, įžeminti, pasakotojas, su žalia viršelio akimi – mėgaujasi savo (pseudo)filosofiniais išsiliejimais nelig orgazmais, mėgaujasi, pamiršdamas, kad pasaulis – tai ne tik jis, kuria burbulų perviršį, o… ar tai vojerizmas? Skaityti toliau