G.Swift. Motinų sekmadienis

Paskelbta | Autorius:

Swift, Graham. Motinų sekmadienis: romanas/ G. Swift; iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 127 p.

Paslapties inkliuzas gyvenimo ir kūrybos sanplaikoje

Žodis, kuriuo norisi apibūdinti šį kūrinį – rafinuotas. Jau nuo pirmo puslapio pajauti kitokį kalbėjimą negu įprasta pasakojant vyro ir moters santykių istorijas. Sukuriama atmosfera, kurioje paprasti dalykai tampa fatališkais, magiškais, itin individualiais ir tuo pačiu bendražmogiškais.

G. Swiftas (1949) – garsus šiuolaikinis britų rašytojas, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo kūriniai išversti daugiau negu į 30 kalbų, o kai kurie net įtraukti į mokyklų programas. Žymiausias turbūt „Vandenų žemė“ (1983) (och, būtent šitą knygą parsinešiau radusi krūvelėje prie konteinerio, tik niekaip neprieinu lig jos skaitymo, taigi, gerų knygų galima rasti ypač netikėtose vietose.) „Motinų sekmadienis“ (2016) paskutinis kol kas išleistas kūrinys, 2017 m. nominuotas W. Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“.

Skaityti toliau →

R. Service. Stalinas: kn. 2

Paskelbta | Autorius:

Service, Robert. Stalinas: kn. 2/ R. Service; iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė. – Kaunas: Obuolys, 2012. – 289 p.

Jeigu tai būtų grožinės literatūros kūrinys, sakyčiau, stipriai perspausta. Protagonistas hiperbolizuotas iki absurdo, priskiriant jam blogio demono bruožus. Jis – didžiulės šalies valdovas, neišeidamas iš savo šarvuotų namų ir poilsiaviečių, duoda su realybe niekuo nesusijusius įsakymus ir lyg kardu kerta vertikalia grandimi – nuo įsibaiminusių aukščiausiųjų iki žemiausiai stovinčių – paprastų, eilinių kaimo ir miesto žmonių. Jis viską kontroliuoja ir numato kada ką sunaikinti, kada arčiausiai stovintį bendražygį padaryti priešu. Chaosas ir ne logika kėlė įspūdį, kad Stalinas iš tikrųjų nežino, kas darosi jo šalyje: tiesiog NKVD savavaliauja, be jokių įstatymų priklausantys aukštesnei ar vietinei valdžiai vykdo pogromus ir pavienių asmenų persekiojimą, trėmimą, kankinimus ir žudymus. Bet tai buvo tik siekta Stalino taktika: sukurti visuotinę baimės atmosferą tarsi liekant nuošalėje: jis net neduodavo tiesiogių įsakymų susidoroti su tuo ar anuo, pavaldiniai turėjo suprasti iš užuominų, lyg tarp kitko mestų frazių ar net nekaltai iškelto klausimo.

Skaityti toliau →

R. Service. Stalinas: kn. 1

Paskelbta | Autorius:

Service, Robert. Stalinas: kn. 1/ Service R.; iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė, Kaunas: Obuolys, 2012. – 474 p.

„Stalinas veikė žmones tarsi žemės drebėjimas“ p. 8

Nors apie tokius diktatorius žudikus kaip Hitleris, Stalinas prirašyta turbūt tonos, vis dėlto smalsa tiek tyrinėtojų, tiek skaitytojų, ko gero, nemąžta. Kas bebūtų – bepročiai ar blogio genijai – jiems pakluso (ir patikėjo?) milijonai, jie lėmė absurdiškiausius dalykus, pasaulio istoriją ir žmonijos likimą. Kiek bebūtų tyrinėta, iki galo nebus aišku, kodėl iškyla tokios (anti)asmenybės (na, gal ir atsakoma: istorinės aplinkybės, demokratijos trūkumas, Stalinas ir kiti bolševikai užaugo tuo metu, kai didžiosios pasaulio valstybės naudojo jėgą prieš užkariautas tautas ir pan.), bet kas nulemia žmogaus virsmą žvėrimi, juk iš motinos įsčių visi kūdikiai bejėgiai ir nekalti? Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“ nužudžiusį senutę jaunuolį sutriuškina sąžinė, gyvenime gi – manipuliuojama gyvybėmis lyg tai nebūtų jokia vertybė, o žudymas – natūralus valstybės valdymo metodas.

Skaityti toliau →

A. Pasternak. Lara

Paskelbta | Autorius:

Pasternak, Anna. Lara: nepapasakota meilės istorija, įkvėpusi „Daktarą Živagą“/ A. Pasternak; iš anglų k. vertė Dalia Paslauskienė. – Kaunas: Jotema, 2018. – 303 p.

Anna Pasternak yra rašytoja ir garsiosios Pasternak šeimos atstovė. Ji – dailininko postimpresionisto Leonido Pasternako proanūkė, o Nobelio premijos laureatas Borisas Pasternakas yra jos senelės brolis. Autorė  parašiusi tris knygas.

„Lara“ – knyga, kurios labiausiai geidžiau per šių metų knygų mugę. Pirmiausia ją ir griebiau. O pragulėjo lentynoje nežinia kiek ir, tik įsimetusi el. versiją skaityklėn, pagaliau perskaičiau. Kažkaip buvo nuslūgęs entuziazmas: įsivaizdavau, kad bus sentimentali meilės istorija. Ir oi! kaip džiaugiuosi, kad spėlionės nepasiteisino: Olgos Ivinskajos ( „Daktaro Živagos“ Laros prototipas) ir Boriso Pasternako gyvenimo istorijos. Meilės, kaip įvardinta pačios autorės, net nesiverčia liežuvis sakyti: per siaura. Daug poezijos, daug citatų iš „Daktaro Živagos“, lyginant Laros ir Olgos charakterius ir išgyvenimus, atsiminimų, laiškų ištrauk; apie Pasternako tėvus, brolius, seseris, jo vaikystę ir meninę namų aplinką (motina talentinga pianistė, karjeros atsisakiusi dėl šeimos; tėvas Leonidas Pasternakas žymus rusų dailininkas, iliustravęs „Prisikėlimą“, tapęs ir L. Tolstojų, procesą stebint tada dar vaikui – Borisui); o ir plati politinės ir kultūrinės Sovietų Sąjungos pateiktis Stalino – Chruščiovo laikais. Autorė stengiasi likti objektyvi vaizduojant tiek vieną, tiek kitą, nenuklysti į fikcines jausmų interpretacijas, parodyti ne tik psichologiškai sudėtingas santykių peripetijas (B. P. vedęs du kartus ir skyrybas su antrąja žmona vertino kaip neįmanomas), bet ir politinio režimo pasekmes Olgai: Stalinas tarsi davė laisvę Pasternakui (jis vertino jį už gruzinų poezijos vertimą į rusų kalbą… turbūt), o ir buvo žinomas pasaulyje, bet už nepaklusnumą baudė jo mylimą moterį. Žiaurus ir rafinuotas būdas tyčiotis ir palaužti, pasirodo, į Ggulagą tremiama ir už meilę.

Skaityti toliau →

T. Hardis. Tesė iš d’Erbervilių giminės

Paskelbta | Autorius:

Hardy, Thomas. Tesė iš d‘Erbervilių giminės: romanas/ T. Hardy; iš anglų k. vertė T. Petkevičius. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 357 p.

Devyniolikto a. pabaigos kūrinys, į rankas, tiesą sakant, papuolęs ne sąmoningai, o skaityklėje jį teturint ir nuobodžiaujant tarp uodų atkampioje vietovėje. Gailėtis neverta: tapybiška, su ryškiais kaimo ir gamtos vaizdais, moralės ir prigimties, žmogaus atsakomybės prieš save ir kitus dilemų pynė įtraukė ir skaitėsi gan įdomiai, bet vis kaliau sau: nepamiršk nepamiršk – devynioliktas amžius.

Tomą Hardį, gyvenusį 19 a. pabaigoje 20 a. pradžioje, modernistė V. Voolf pavadino „didžiuoju viktorijiečiu“, iš kitų to meto žinomų rašytojų – realistų ir neoromantikų – išsiskyrusį kaip patriarchalinės Anglijos vaizduotoją. Savo kūryboje jis įamžino laisvų valstiečių, smulkių žemvaldžių tradicijas, papročius, amatus, folklorą, kaimo žmogaus pasaulėjautą. „Tesė iš d’Erbervilių giminės“ laikomas žymiausiu T. Hardžio romanu. Vos šleidus 1895 m. susilaukė gan agresyvaus puolimo: už amoralumą, vulgarumą, ir nors skaitytojų entuziastingai sutiktas, nusivylimas rašytojui vis dėlto buvo toks didelis, kad nusprendęs rašyti  eilėraščius ir poemas.

Skaityti toliau →

I. McEwan. Smaguris

Paskelbta | Autorius:

McEwan, Ian (1948–). Smaguris: romanas/ I. McEwan; iš anglų k. vertė Paulė Budraitė. – Kaunas: Jotema, 2017. – 383 p.

Linksmo ir intensyvaus siužeto detektyvas, meilės romanas ir romanas apie romanus, apie tai, kaip jie kuriami ir skaitomi, apie rašytojo atspindį jo kūriniuose, trumpai tariant – literatūrinė virtuvė. Viskas persipynę, regis, ir logikai neprieštarauja. O jeigu visai lakoniškai – romanas apie šnipus šaltojo karo laikais, būtent 1972 metais Anglijoje. Na, ne Džeimsas Bondas, bet panašiai: veikėjai kinometografiški ir išskirtiniai, o veiksmas greitas, intriguojantis, pagrįstas erdvėlaikio smulkmenomis – įtikimas, o kartu – nenuspėjamas.

Skaityti toliau →

D. Lessing. Auksiniai užrašai

Paskelbta | Autorius:

Lessing, Doris. Auksiniai užrašai: romanas/ D. Lessing; iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė–Karsokienė. Vilnius: Vaga, 2014. – 632 p.

Doris Lessing (1919-2013) – žymi britų literatūros klasikė, gavusi daugybę apdovanojimų, kultinė, išskirtinė rašytoja ir asmenybė, kurios veikla ir kūryba susijusi su svarbiausiais dvidešimto amžiaus socialiniais ir politiniais reiškiniais. 2007 m. apdovanota Nobelio premija „kaip moteriškos patirties rašytoja, kuri su skepticizmu, ugnies ir vizijų galia tiriamuoju žvilgsniu naršo po susiskaldžiusią civilizaciją.“ Jos garsiausi romanai: Žolė dainuoja (1950), Auksiniai užrašai (1962), penkių fantastinių romanų ciklas Kanopas Arge ir kt.

Rašytoja gimė Irane, bet jaunystėje jos tėvai britai persikraustė į Rodeziją dabartinės Zimbabvės teritorijoje. Būdama 30-ies ji atvyko gyventi į Londoną. Jos kūryba gausiai paremta autobiografine medžiaga: patirtimis iš gyvenimo Afrikoje, dalyvavimo komunistiniame judėjime, asmeninės laisvės ir meilės paieškomis ir nusivylimais.
Skaityti toliau →

I. McEwan. Vaiko gerovė

Paskelbta | Autorius:

McEwan, Ian. Vaiko gerovė: romanas/ I. McEwan; iš anglų k. vertė Rasa Racevičiūtė. – Vilnius: Jotema, 2016. – 153 p.

Nežinau šio, vieno iš žymiausių anglų rašytojų. Tiesiog kažkada perskaičiau, irgi vasarą, man pasirodžiusią itin neįdomią, nuobodžią, gan padriką vieną iš jo knygų. Kokią? „Amsterdamą“? Nepamenu. Aha, dar „Atpirkimas“ skaityta, tą ir po daugelio metų prisimenu, bet kažkaip netapatinau su šiuo rašytoju.

O pavadinimas „Vaiko gerovė“ tikrai neskamba patraukliai, kiek užkliuvo bibliotekos lentynoje (tikrai ne vieną kartą), buvo nedvejojant, net nežvilgelėjus antotacijon, nustumta šalin– kažkoks teorinis marazmas.

Bet… el. variantas, nieko kito geresnio neradus, be to, neaukšta kaina, kodėl gi ne?

Na, gal vis dėlto aš neskaičius šio autoriaus? Juolab kad ryški intriga, gan greitas siužetas, daugiasluoksniškumas – apie jokį nuobodį ar prėskumą net pagalvoti neleidžia. Pradedi ir praryji knygą vienu ypu. Teisininkų pasaulis atrodo autoriui žinomas kaip savas, gal tik sunku patikėti protagonistės žymios teisėjos Fionos itin dideliu emocingumu, kažkaip apie teisėsaugos darbuotojus įprasta galvoti kaip apie atbukusius ir gan racionalius pragmatikus.

Skaityti toliau →

V. Hislop. Saulėtekis

Paskelbta | Autorius:

Hislop, Victoria. Saulėtekis: romanas/ V. Hislop; iš anglų k. vertė Sigrida Rupšytė. – Vilnius: Jotema, 2016. – 305 p.
V. Hislop (1959) – anglų rašytoja, išgarsėjusi 2005 m. apie raupsuotųjų gyvenimą atskirtyje romanu „Sala“, lietuviškai išleista ir „Gija“, „Saulėtekis“.
Iš pradžių „Saulėtekyje“ siužetas vystomas grynai pramoginės literatūros principu: nuostabus salos miestas Famagusta – „Famagusta, beje, buvo ne tik turistų traukos centras, bet ir giliausias bei svarbiausias Kipro uostas. Iš čia atplukdytos citrusinių vaisių dėžės žmonėms, gyvenantiems atokiausiuose kampeliuose, leido pajusti šios salos skonį. p. 6 – kaip visos gerovės ir klestėjimo simbolis – įspūdingas viešbutis „Saulėtekis“, iš kiekvienos eilutės sklindanti prabanga ir skambantys pinigai. Klestintis gyvenimas rojuje, kur patenkinti ir esantys viršūnėje, ir žemesnėse pakopose: turistai plūste plūsta, visiems užtenka darbo ir pinigų. Serialų ir meilės romanų herojus primenantys protagonistai: gražuolė, įstabiais papuošalais spindinti, drabužius derinanti prie deimantų ir safyrų, išdidžioji Afroditė; verslumo ypatingais gabumais ir aktyvumu pasižymintis vyras Savas Protokopas. Puotos, blizgesys, natūralus ir apsimestinis juokas, laimė ir klestėjimas. Kaip gi intriga be trečiojo? Markas. Tik valdytojas, genialus vadybininkas ir pinigų kalėjas, Savo dešinioji ranka, pagaliau ir Afroditės meilužis.

Skaityti toliau →

J. Barnes. Laiko triukšmas

Paskelbta | Autorius:

Barnes, Julian. Laiko triukšmas: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 206 p.

Visi, kurie turi akis, matė vidinius komunizmo santvarkos prieštaravimus, bet kas žino, ar jų pakaks jai sugriauti. Jis tik žino, kad kai… arba jeigu tie laikai iš tiesų baigsis, žmonės norės supaprastintos įvykių versijos. Ką gi tai jų teisė. p. 188

Bene garsiausias rusų kompozitorius, parduota siela ir muzika laiko triukšme. Satyrinis sovietinį režimą pajuokiantis romanas, kaip daug kur apibūdinama, nors man jis neatrodė nė itin ironišku, juolab satyriniu: stalininis, chruščiovinis komunizmas kaipo toks iš šono atrodo turbūt komiškas ir tikras farsas, bet gyvenusiems jo laike – nei daugiau, nei mažiau – tragedija, be ribų, logikos, žmogiškumo. Taigi ir ši knyga kai kam pasirodys satyra, kai kam absoliučiai realistiniu romanu, o gal ir tragitragedija, o kai kam gal ir komedija. Iš kokio laiko ir kokiomis akimis bus žvelgiama.

Skaityti toliau →

J. Barnes. 10 1/2 pasaulio istorijos skyrių

Paskelbta | Autorius:

cdb_978hhh9986394310_p1Barnes, Jullan. 10 ½ pasaulio istorijos skyrių: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Liet. raš. sąj. l – kla, 2006. – 349 p.

Kas neskaitė „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ – J. Barnes neskaitė, nesvarbu, kuo ir kaip apdovanotos kitos jo knygos, manau, šis kūrinys – postmodernizmo šedevras. Rašytojas (vertėja R. Drazdauskienė irgi) – aukščiauso lygio virtuozas: kaitaliojasi, o kartu ir persipina ne tik idėjos, istoriniai laikotarpiai ir erdvės, faktai ir vaizduotė, bet ir žanrai, stiliai, vis skirtingi pasakotojai, savita ironija ir humoras su negandos apgaubtomis katastrofų nuojautomis, vieni skyriai kaip esė, kiti – pribloškiančios novelės, o viską kartu sudėjus – fantastinis literatūrinis istorinis šou.

Skaityti toliau →

G. Greene. Kelionės su teta

Paskelbta | Autorius:

1462891010_kelione-su-tetule-1Greene, Graham. Kelionės su teta: romanas/ G. Greene; iš anglų k. vertė Ona Daukšienė. – Vilnius: Sofoklis, 2016. – 344 p.

Avantiūrinis komiškasis romanas „Kelionės su teta“ (1969) – vienas iš daugelio garsaus anglų rašytojo G. Greene’o kūrinių, kaip pats sakė, sukurtas grynai dėl malonumo.

Greene’as (1904– 1991), šešiasdešimties knygų autorius, išgyveno visus tą šimtmetį vykusius karus ir neramumus. Rašytojo daliai teko ne tik Pirmasis pasaulinis karas ir po jo vykęs Didysis britų streikas, bet ir Antrasis pasaulinis bei paskui kilę neramumai, pilietiniai karai ir perversmai Liberijoje, Meksikoje, Vietname. Jis iš arti matė žiaurumus, vykdomus Mau Mau sukilėlių Kenijoje, “bėgančių šunų“ –  Malajuose ir Francois Duvalier, vadinamo “Papa Doc“, –  Haityje. Rašytojas lankėsi Pietų Amerikos šalyse, purtomose stiprių politinių pokyčių, Kuboje bendravo su Fideliu  Castro, Panamoje –  su generolu Omaru. Pagaliau G.Greene’as pats susirėmė su tūkstantmečio prancūzų mafija Europoje. Tai pernelyg daug vienam gana jautraus, ambicingo, įžvalgaus ir protingo žmogaus gyvenimui, nesvarbu, kad jis –  karštligiškas keliautojas, rizikavęs ir ieškojęs pavojų, nuolat flirtavęs su mirtimi, galynėjęsis su nuoboduliu ir depresija nuo pat vaikystės. plačiau

Skaityti toliau →

J. Winterson. Kam būti laimingai, jei gali būti normali?

Paskelbta | Autorius:

rmali_mediumWinterson, Jeanette. Kam būti laimingai, jei gali būti normali? autobiografinis romanas/ J. Winterson; iš anglų k. vertė Aušra Simanavičiūtė, eiliuotus tekstus vertė Marius Burokas; Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 181 p.

Šią J. Winterson knygą rekomenduočiau kiekvienam, jaunam žmogui ypač. Ir ne vien kaip grožinę literatūrą – psichologinę, prasmės paieškos, stiprybės ir išeities iš beviltiškos padėties vadovą tam tikra prasme. Nes praplečia žmogaus ir pasaulio matymo ir suvokimo ribas, nes sunkumų, absurdo pilna ne tik kokioje nors post/sovietinėje sistemoje – bet kokioje (tai mane ypač pribloškė, kaip bebūtų nelogiška, vis tiek galvoji, kad kitos šalys labiau išsivystę, labiau tolerantiškos, mažiau fobiškos, žmogaus teisės gyvybingesnės) ir ne viduramžių laikotarpiu, dvidešimto amžiaus antros pusės Šiaurės Anglijoje; nes net iš beviltiškiausios padėties yra išeitis, nepasimesti ir nepalūžti, o „su lašišos ryžtu plaukti prieš srovę, nors ir labai mėtytų į šonus, nes tai yra tavo srovė“. p. 23

Skaityti toliau →

J. Barnes. Pabaigos jausmas

Paskelbta | Autorius:

mmBarnes, Julian. Pabaigos jausmas: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė N. R. Chijenienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 156 p.

Neigiantieji laiką sako: keturiasdešimt yra niekis, penkiasdešimt – pats žydėjimas, šešiasdešimt naujas keturiasdešimtmetis ir taip toliau. Aš žinau tik tiek: yra objektyvus laikas, bet yra ir subjektyvus laikas, kai tu nešioji laikrodį su ciferblatu vidinėje riešo pusėje, prie pat tvinksinčio pulso. Ir tas asmeninis laikas, kuris yra tikrasis laikas, matuojamas tavo santykiu su praeitimi. Taigi, kai įvyko tas keistas dalykas, kai tie prisiminimai staiga mane užplūdo, atrodė, kad laikas tą akimirką ėmė srūti atgal. Tarsi upė, staiga pradedanti tekėti aukštyn. p. 128

Iš dviejų dalių susidedančioje knygoje einama priešingomis kryptimis: pirmojoje pasakojant mokyklos metais susibūrusių keturių draugų istoriją, jų svajones, santykius, protagonisto Tonio vietą jų tarpe, meilę ir tolesnį, niekuo ypatingo žmogaus, tokio kaip daugelis, gyvenimą: vedybas, ramias skyrybas, dukrą, darbą, laisvalaikį – laiką ir gyvenimą, tekantį pirmyn. Antrojoje – atgal, praeities kryptimi, gavus pranešimą apie nusižudžiusio draugo Adriano dienoraščio palikimą būtent Toniui, detalė po detalės, mintis po minties ir pagyvenęs vyriškis beatodairiškai pasineria į prisiminimus, kokie išlikę jo galvoje, netgi kuriant naujas galimybes su iš to meto surasta mergina Veronika, visai nesitikint, kad gali pakrypti viskas negeidaujamu kampu.

Skaityti toliau →

J. Burton. Miniatiūristas

Paskelbta | Autorius:

mcciniat4Burton, Jessie. Miniatiūristas: romanas/ Burton, J.; iš anglų k. vertė Marius Tauba ir Emilija Ferdmanaitė; Vilnius: Baltos lankos,  2016. – 415 p.

Knygą tiesiog ryte prarijau savaitgalį ir net sunku pasakyti, kuo ji taip suviliojo: spalvingumu, tarsi senoviškas paveikslas, lyg tikras, lyg pasaka, lyg išpuoštas ir sužlugdytas, tam tikra prasme, puošnių, solidžių rėmų (per didelių pažadų, ant viršelių ir istorijos pradžioje), o gal paprastumu, koncentruojantis į vienos veikėjos protagonistės Nelos istoriją, jos gyvenimą nutekėjus, gal panašumu į senovišką pasaką, ta tokia mistine – pažadų: meilės, turtų, nuodėmės, istorijos – sąraizga.

Skaityti toliau →

J. Winterson. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai

Paskelbta | Autorius:

knylllgos-virselis-53f093f9cd8e6Winterson, Jeanette. Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai: romanas/ Jeanette Winterson; iš anglų k. vertė Marius Burokas. — Vilnius: Kitos knygos, 2013. — 150 p.

Bandžiau suprasti, iš kur atsiradau. Bandžiau įprasminti keistą vaikystę ir neįprastą asmeninę istoriją. Ir bandžiau atleisti. Nemanau, kad įmanoma atleisti, jei nesupranti. Svarbiausias dalykas, ką gali literatūra, ką apskritai gali menas, – tai padėti suprasti. Rašydama esi tuo pat metu ir savo viduje, ir išorėje, taigi nebesi viena su jausmais, su kuriais negali susidoroti. Žmonių bejėgiškumas kyla iš jausmų, su kuriais jie negali susitvarkyti, o ypač iš tų, kurių jie negali išreikšti. Sugebėti parašyti istoriją iš savo jausmų chaoso – vadinasi, pamatyti save literatūroje, o tai ganėtinai guodžia, juk literatūrą galima keisti. Visada maniau, kad žmonės būtų daug laimingesni, jei galėtų skaityti save kaip literatūrą. J. Winterson Skaityti toliau →

J. Barnes. Flobero papūga

Paskelbta | Autorius:

a7a4d6bd92f30cd603f08675189_article_200Barnes, Julian. Flobero papūga: romanas/ Julian Barnes; iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. — Vilnius: Baltos lankos, 2011. — 269 p.

Mene viskas priklauso nuo atlikimo meistriškumo: istorija apie utėlę gali būti tokia pat graži kaip apie Aleksandrą Didįjį. p. 192

Dažnai knygų kritikose randame kaip trūkumą įvardintą stiliaus nevientisumą, kai negebėta išlaikyti tos pačios rašymo manieros. Hmm… o gal tai galima būtų apibūdinti tarsi tam tikrą originalumo, o ne minuso ženklą? J. Barneso „Flobero papūgoje“ kaitaliojasi grožinė lit., publicistika, citatos, svarbiausių gyvenimo įvykių tiesiog chronologija ir – turbūt 15 skyrių, 15 skirtingų kalbėjimų. Eklektika? Taip, postmodern koliažas, nors, be abejo, šiuo atveju viską lemia kalbėjimo svoris: temų ir minčių daugiaplaniškumas, gebėjimas kelti klausimus, manipuliuoti įvairiausiomis atsakymų galimybėmis, nė į vieną neatsakant konkrečiai, sukuriant ironišką paradoksų dėlionę: apie kūrybą, kūrybos ir kūrėjo santykį (postmodernizme svarbiausia kūrinys, autorius turi likti nematomas, visai ta pati nuostata, kurią teigė modernistinės prozos pradininkas G. Floberas, bet J. Barnes viską apverčia atvirkščiai: iki smulkmenų stengiasi iššniukštinėti rašytojo gyvenimą, išsiaiškinti, rodos, ne tik pagrindinius, bet ir iš pirmo žvilgsnio gan menkavertes smulkmenas,  bet viską darydamas itin pagarbiai autoriaus atžvilgiu); apie Meną ir Gyvenimą, lit. kritiką („daugelis kritikų užsimanytų būti literatūros diktatoriais, valdyti praeitį ir autoritetingai griežtai nustatinėti meno ateities kryptis.“ p. 135); fantazijos ir realybės santykį („viską, ką sugalvoji, yra tiesa“ p.242);  apskritai galimybės pažinti ribas – praeities, asmenybių, šalia esančių žmonių, apie apokrifinį Flobero gyvenimą („Svarbu ne tos gatvės, kurios yra, o tos, kurių jau nebėra“ p. 161 ); smulkmenų įtaką svarbiems dalykams, pagaliau – vien tai ko verta! – inscenizuotas rašytojo, greičiau jo kūrybos teismas. Drąsiai galima teigti „Flobero papūga“ –  knyga apie viską.

Skaityti toliau →

J. Barnes. Gyvenimo lygmenys

Paskelbta | Autorius:

h

Barnes, Julian. Gyvenimo lygmenys/ Julian Barnes; iš anglų k. vertė N. R. Chijenienė. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2015. – 126 p.
Knyga apie tai, ką kiekvienam lemta anksčiau ar vėliau patirti ir savyje išgyventi, ko neįmanu išvengti, neįmanu nei kitam atiduoti, nei kito prisiimti. Šiais optimizmo, sėkmės ir šypsenų laikais įprasta rodyti, kaip kiekvienam gera, o ne atvirkščiai, net neetiška garsiai kalbėti apie mirtį ir sielvartą, būti nesėkmės, liūdesio veidrodžiu. Nemadinga. Tarsi užkrečiama būtų. Nors… ar tai ką nors pakeistų? Bet nekalbi, regis,  ir nėra.

Skaityti toliau →