Swift, Graham. Motinų sekmadienis: romanas/ G. Swift; iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 127 p.

Paslapties inkliuzas gyvenimo ir kūrybos sanplaikoje

Žodis, kuriuo norisi apibūdinti šį kūrinį – rafinuotas. Jau nuo pirmo puslapio pajauti kitokį kalbėjimą negu įprasta pasakojant vyro ir moters santykių istorijas. Sukuriama atmosfera, kurioje paprasti dalykai tampa fatališkais, magiškais, itin individualiais ir tuo pačiu bendražmogiškais.

G. Swiftas (1949) – garsus šiuolaikinis britų rašytojas, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo kūriniai išversti daugiau negu į 30 kalbų, o kai kurie net įtraukti į mokyklų programas. Žymiausias turbūt „Vandenų žemė“ (1983) (och, būtent šitą knygą parsinešiau radusi krūvelėje prie konteinerio, tik niekaip neprieinu lig jos skaitymo, taigi, gerų knygų galima rasti ypač netikėtose vietose.) „Motinų sekmadienis“ (2016) paskutinis kol kas išleistas kūrinys, 2017 m. nominuotas W. Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“.

Pasakojama iš senatvę ir šlovę pasiekusios rašytojos (19 romanų) perspektyvos, paliečiant įvairiausias gyvenimo ir kūrybos temas: tai tarsi tyrinėjimas, kaip kuriami pasakojimai, kiek juos įtakoja realūs išgyvenimai, kaip literatūrinė kūryba padeda sukurti savąją tapatybę dabartyje, o ypač praeityje. Ir esminis klausimas, į kurį bando atsakyti protagonistė, o turbūt ir bet kuris kūrėjas – koks literatūrinės ir gyvenimo tiesos santykis, kiek slypi tarp jų paslapties, o gal tiesiog atminties interpretacijos, o laikui bėgant – kas vyko gyvenime, o kas kūryboje.

Siužetas būtų nesudėtingas: sulaukusi garbaus amžiaus įžymi rašytoja nuolat grįžta, kaip pati sako, į vieną jos gyvenime lemtingą dieną – 1924 metų kovo 30–ąją – Motinų sekmadienį, kai pagal tradiciją tarnaitės gaudavo laisvą dieną ir paprastai lankydavo savo motinas. Pagrindinė veikėja Džein Ferčaild našlaitė, keturiolikos metų pradėjusi tarnauti, šešiolikos tapusi turtingo jaunuolio Polo meiluže, (ne ne, ne palikta, suvedžiota, nelaiminga, atvirkščiai, besimėgaujančia seksu ir ori net lemtingai kraštutinėmis akimirkomis) važiuoja praleisti meilės popietės į jo namus ir atsisveikinti prieš išsiskyrimą – vedybas su savo luomo mergina. Atrodžiusi diena tarsi atvirkštinė Džein vaizduotėje, tokia tampa iš tikrųjų: Polas žūsta avarijoje, o ji būtent tą dieną sau įvardija rašytojos savivokos data. Jau pats vardas ir pavardė Džein Ferčaild (skaistus vaikas) tarsi atspindi (vardas pagal klasikos stereotipus) nelaimingos mergaitės sėkmės istoriją: išvažiuoja į Oksfordą (ne ne – ach, kokia šmaikšti ironija – ne studijuoti, taip, studijuoti, bet gyvenimą), susipažįsta su besimokančiais ir mokančiais, išteka už filosofo Donaldo, panašaus į Polą ir… tampa rašytoja.

Na, jeigu tiesia linija išdėlioti įvykius – absoliuti Pelenės istorija. Bet kaitaliojant veikėjos refleksijų projekcijas į skirtingą laiką, o ir nuolat balansuojant tarp gyvenimo ir kūrybos temų – jas tai šiek tiek atitolinant, tai perpinant, keičiasi įvairių išgyvenimų plotmės: meilės, jaunystės džiaugsmo ir polėkio, seksualinės laisvės, orumo, socialinių atskirčių, drąsos svajoti ir siekti rašytojos kelio. Prie Motinų sekmadienio, kuris vis tolo, grįžtama ir grįžtama, bet vis šiek tiek kitu rakursu, nesikartojant, bet stengiantis iš išmintingos brandžios moters pozicijos ir laiko atstumo įvertinti, kas iš tikrųjų atsitiko tą dieną ir kas yra pats gyvenimas. Būtent tą dieną ji ir gimė, ta diena  ją pagimdė savivokai ir drąsiai būčiai.

Staiga ją užliejo netikėtas laisvės pojūtis. Jos gyvenimas tik prasideda, jis nesibaigia. Ji niekada nesugebės paaiškinti (nors niekas ir neprašys) šios nelogiškos, viską persmelkiančios permainos. Tarsi diena būtų išsivertusi išvirkščia, tarsi tai, ką ji paliko už nugaros, nebuvo uždaryta, prarasta, palaidota name. Tas jausmas kažkaip susiliejo – plūsdamas iš vidaus išorėn – su alsuojamu oru. Ji niekada nesugebės to paaiškinti, bet nesiliaus to jautusi ir tada, kai sužinos – o sužinos, – jog ši diena iš tiesų išsivertė išvirkščia. Ar gali gyvenimas vienu metu būti toks žiaurus ir toks dosnus? p. 79

Neišvengiamai tarp gyvenimo ir kūrybos svarstymų įsipinanti tema – žmogaus pažinumo, kiek išorinis įspūdis ir net ištarti žodžiai atspindi esmę, o gal niekas negali prasiskverbti iki tiesos ir viskas tik interpretacijos, kaip pvz. tradiciškai su užuojauta vertinant jos našlaitišką kilmę, nors ji pati nemato tame dramos, greičiau privalumus, aišku, nereikia atmesti visoje knygoje vyraujančios lengvos ir žaismingos ironijos.

Ir taip, galėtum sakyti, kad jai pasisekė, jog neturėjo nei brolio, nei tėvo, ką jau ten vyro, kurių būtų tekę gedėti. Ir taip, galėtum sakyti, kad jai pasisekė užaugti geroje našlaičių prieglaudoje, ne visos jos buvusios skriaudikų irštvos. Jos motina, kad ir kas ji buvo, turėjo šiokio tokio įžvalgumo.

Taigi ji gavo elementarų išsilavinimą, o daugelis turinčių tėvus – ne. Daugelis išlydėtų į apkasus – ne. Ji buvo išleista tarnybon sulaukusi keturiolikos, jau neblogai pramokusi rašyti ir skaityti ir – laisva nuo bet kokių šeimos ryšių – su didesniu nei įprasta, godumu gyventi. p. 91

Dar labiau paslapties ir atverties konfliktas kyla, rodos, esant labai artimuose vyro moters santykiuose, nors, tai tik kūnų kalba, kaip sako Džein, bet ne žmogiškųjų aš atvėrimas.

Jis buvo pažįstamas ir sykiu svetimas. Kai kuriais atvejais pažinojo jį geriau už bet ką – visada bus tuo tikra, – bet kartu žinojo, kad niekam nevalia sužinoti, kaip gerai jį pažįstanti. Tačiau pažinojo pakankamai, kad žinotų, kad kai kuriais atvejais jis – nepažinus. Ji nežinojo, apie ką jis galvoja, dabar, gulėdamas nuogas šalia jos. Dažnai galvodavo, kad jis apskritai negalvoja. p. 23

Įdomūs ir tokie… su miglele žinomos rašytojos pokalbiai su intervuotojais, kai pasakoma tiesa, bet vos vos, o tikroji prasmė lieka jai, gal net ne jai, o už jos, kažin kur atminties paraštėse, anapus žodžių ir suvokimo.

Ji taps rašytoja, o kadangi bus rašytoja arba kadangi būtent dėl to bus tapusi rašytoja, ją nuolat glumins žodžių netikrumas. Žodis – ne dalykas, ne. Dalykas – ne žodis. Tačiau kažkaip abu tie – dalykai – tapo neišskiriami. Galbūt viskas tėra baisi klastotė? Žodžiai buvo tarytum nematoma oda, aptraukianti pasaulį ir suteikiant jam realumo. Tačiau negalėtum sakyti, kad pasaulio nebūtų, kad jis nebūtų tikras, jeigu atimtume žodžius. p. 94

Kyla klausimas, ar ilgą gyvenimą patyrusi žymi rašytoja gali atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų vyko vienu ar kitu metu, kad ir tąjį lemtingąjį Motinų sekmadienį? Ir kaip pabaigoje romano sakoma „daugelio dalykų gyvenime – ak, kur kas daugiau, nei mums atrodo, – nepavyks paaiškinti niekada.“ p. 127

Užvertus knygą suvoki, kad skaitei apie daug kartų skaitytus, gyvenime vykstančius dalykus, bet įspūdis ypatingas. Kodėl? Be abejo rašytojo matymo ir kalbėjimo maniera, gebėjimas prasiskverbti iki būties esmės ir ją išsakyti savitai, į jausmus, gyvenimo tėkmę ir jo įvykius žvelgti filosofiškai.

Vertinimas: 4,8/ 5