Swift, Greham. Regimybės: romanas/ G. Swift; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 172 p.

Gyvenimas – iliuzija?

Lyg iš anapusinio laiko perspektyvos. Pasakojama atrodo ne iš šio gyvenimo, bet kito perspektyvos. Kaip tai? Na, toks pojūtis.

Jeigu „Vandenų žemė“ (1983) parašyta itin entuziastingai su plačiais rakursais į nuošales (žemių sausinimai, ungurių istorija) – tai „Motinų sekmadienyje“ (2016) ir „Regimybėse“ (2020) pasakojama, regis, itin lengvai, stabčiojant, keičiant perspektyvas, atsigręžinėjant, tarsi pasitvirtinti, ar taip buvo, o gal ir ne, sijojami ir fiksuojami svarbiausi momentai, juos atkartojant, perinterpretuojant ir užtvirtinant, kūrinys sudėliojamas skrupulingai apgalvojus lyg pagal schemą. Kaip literatūrinis žaidimas, sąmoningai brėžiant laikų kaitaliojimo, atsitiktinumų, jausmų, tikrovės ir iliuzijos ribas. Vienaip ar kitaip struktūriškai ir lakonišku stiliumi abu pastarieji kūriniai panašūs, „Vandenų žemės“ vitališkumo jau nė ženklo. Ir sukeliamu skaitymo įspūdžiu – sąmoningas/ nesąmoningas gyvenimas lyg iliuzija: yra, buvo, praeities pagrobtas laikas. Pats gyvenimas – mago kuriama iliuzija, skaitytojas kaip žiūrovas, kaip žmogus tiki ir netiki, ką mato, ką gyvena. Nes viskas baigiasi. Virsta kažkieno atsiminimais.

Štai ji. Nors iš tiesų jos nėra. Mažas, tylus kambarėlis, į kurį jo motina buvo nunešta ir dailiai paguldyta. Jis matė ją ir nematė, nors niekaip neįstengė pamiršti dar įstabesnės galimybės. Ar ji mato jį? Gal net teisia? Išsako jam savo paskutinį nuosprendį, galutinę panieką, į kurią nebeatsakysi. p. 118

Bet G. Swifto kūriniai, kokios apimties bebūtų, itin didelės talpos: daug temų, aktualijų, daug gyvenimo. Ir išminties. Ne mažiau paslapties ir neatsakomų klausimų. Ir nieko paviršium. Jeigu ką užkabina autorius, tai apvarto iš visų pusių ir bando – iliuzija ar iš tikrųjų – surasti daug tiesų ir atsakymų, pirmiausia, atrodo, sau. Lyg aiškintųsi pirmiausia sau. Ir vis tą patį – kas tas gyvenimas?

Tačiau manau, kad daugelis rašytojų puoselėja slaptą svajonę padaryti tai, kas būtų (tariamai) paprasta ir greita, nors ir neįmanoma: ištiesti ranką ir, užčiuopus pačią gyvenimo esmę, sugniaužti ją kumštyje ir ištiesus skaitytojui atverti delną ir pasakyti: „Štai!“ Tai neįmanoma. Tačiau jeigu ir esu priartėjęs prie šio neįmanomumo, jaučiu, kad padariau tai dviejuose savo naujausiuose romanuose. Ir – praplečiant mano metaforą – jie abu tokie koncentruoti ir kompaktiški todėl, kad yra tarsi kumščio atgniaužimas. Plačiau

Pasakojama trijų jaunų žmonių istorijos. Juos visus suveda scena ir gebėjimai linksminti žmones, nors visų trijų pasirodymai skirtingi: Džekas – konferensje, Ronis – iliuzionistas, o Ivė – asistentė. Didžiausias dėmesys skiriamas būtent Roniui, gimusiam ir augusiam skurdžioje, valytoja dirbančios motinos aplinkoje, tėvui jūrininkui Sidui pasirodant itin retai. Prasidėjęs karas vaiko likimą pakeičia neįsivaizduojamai: motina išsiunčia iš miesto į nuošalią vietą pas svetimus visai nežinomus žmones taip saugodama, kaip ir daugelis to laikų miestiečių, nuo bombordavimų. Ir svetimi žmonės tampa jo šeima: tėvu ir motina, apdovanodami jį neįsivaizduojama meile, šiluma, o ir normalaus gyvenimo pažinimu. O jų namai Evergrinas – jo tikraisiais namais.(„Kaip galima gyventi vieną gyvenimą, o paskui imti ir pakeisti jį kitu?“ p. 46)

 Nors… ne kartą pasikartojantis klausimas romane – kas gi tas normalus gyvenimas? Ar ne iliuzija? Kaip bebūtų, bet tai ir Ronio kaip iliuzionisto gimimas.

Septyniasdešimt penkerių vieniša likusi Ivė, abiejų vyrų mylėta moteris, vis iš naujo permąsto savo gyvenimo patirtis, ir, regis, vis labiau painiojasi: ar gyvenimas nėra vien iliuzija? o mirtis – ar tai ne laikinas išėjimas, išnykimas, kaip darant fokusus scenoje?  Ar tikrai žmonės išnyksta visam laikui? Ar per pasirodymą pradingęs Ronis iš tikrųjų pradingo visam laikui kaip mirusieji? Kaip? Kur? Kol praėjus vieneriems metams po vyro Džeko mirties pamato Ronį veidrodyje. Ar tai iliuzija? Nerami sąžinė? Ar tikrovė? Atrodo, kad kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo labiau pradeda tikėti iliuzijomis nei realybe. Žodžiu, daug klausimų, į kuriuos atsakymų kaipo nėra. Istorija verčia mąstyti ir kiekvienam skaitytojui savaip interpretuoti.

Arba, mąsto dabar, stebeilydamasi į veidrodį. Ronio gyvenimas ir mirtis. Jei čia tinka žodis „mirtis“. Juk ką tik matė jį čia, veidrodyje. Jei žodis „mirtis“ išvis kada nors tinka. Dabar ji žinojo, kad daug geriau rinktis kitus žodžius: „dingo“, „nebėra“ ar net „ne čia“. Geriau, nors ir labiau skauda. p. 151

Motinos reikšmė. Visi veikėjai susieti tik su motina, tėvas neegzistuoja, tiesa, Ronio vaikystėje kelis kartus švysteli, net padovanoja ryškiaspalvę papūgą – kaip viltį kitokio gyvenimo? Džeko ir Ivės motinos nuo mažens juos ruošusios scenai, ugdžiusios viešam žinomam gyvenimui. Ronio gi, atvirkščiai, būdama vargingiausio sluoksnio, baisėjosi jo pasirinkimu. Kita vertus, tik Ronio motinai skiriama daugiau dėmesio, norint nušviesti kontrastingas veikėjo vaikystės patirtis ir aplinkybes nulėmusias jo atėjimą į sceną.

Štai čia jo motina, ir jis čia nestovėtų – negalėtų stovėti, – jeigu ne ji. Jo motina yra čia, bet ji dingo. Bet vis tiek yra čia. Kaip gali būti, kad kas nors – kad žmogus visai pradingtų? p. 118

Menininko paskirties tema. Vienam vasarotojams demonstruojami pasirodymai tėra žaidimas, kitam – egzistencinė kolizija. Nors visi trys veikėjai užsiima panašia veikla, iš tikrųjų Ronio požiūris į tai, ką daro scenoje, iš esmės skiriasi nuo Džeko ir Ivės, kuriems tai yra tik vieši pasirodymai, pinigų užsidirbimas. Ronio gi tikslas nutrinti ribą tarp scenos ir gyvenimo, iliuzijos ir tikrovės, gyvenimo ir amžinybės. Pasiekti ne levitacijos lygį, bet ir išnykimo/ atsiradimo galimybę. Kaip vaikystėje parduota papūga staiga vėl ima tariamai egzistuoti, kaip sunku patikėti protagonistui gulinčios karste motinos visišku išnykimu, taip ir iliuzionisto misiją suvokia kaip skirtingų egzistencinių dimensijų susiejimą.

Trumpai tariant, nors turbūt tik Ronis būtų taip pasakęs, jis vis dažniau iškeisdavo magiją į burtus. Tarp šiųdviejų dalykų buvo skirtumas: skyrėsi ne tik atlikėjo siekiai, bet ir pati atliekamo dalyko prigimtis. Vieną nuo kito skyrė labai rizikinga riba, ir Ronis įžvelgė savyje gebėjimą šią ribą peržengti. Juto, kaip jį vilioja burtų šalis. Kas žino, ko ten bus? Gal iš jos nebegalėsi sugrįžti. Žinojo, kad tai nėra tiesiog pramogų verslo atmaina, – ne, tai visai kitas pasaulis, jame galioja kitokie dėsniai, kitokie reikalavimai. Bet jis juk dar jaunas – kas gali žinoti, kokių dar galimybių turės? p. 110

Draugystė ir meilė skirtingas praeities patirtis turintiems Džekui, Ivei ir Roniui irgi skirtingo svorio: Ivė itin praktiškai vertina santykį su vienu ar kitu, nors, kas ten žino, į ką gali ilgainiui išvirsti buvimas kartu, Džekas lengvai keičiantis merginas, vis dėlto lyg ir suvokia, kad Ivė toji – vienintelė (o gal tiesiog ji traukė, nes yra draugo mergina?). Roniui nei meilė, nei scena nėra laikini, įmanomi pakeisti kuo nors kitu, dalykai. Tai jo egzistencijos esmė. Ar praradęs Ivę gyvenime, prarastų ją ir scenoje, o taip iš esmės negalėtų bent jau kol kas pasirodyti, žlugtų kaip iliuzionistas? Pajudinus vieną egzistencijos segmentą grandininė reakcija persiduoda kaip elektra per visa ką.

Taigi kur išnyko Ronis – klausimas be atsakymo: tiek skaitytojui, tiek septyniasdešimt penkerių metų Ivei, tiesa, ne tik, mirus vyrui, grįžus prie egzistencinių apmąstymų, visą gyvenimą tarsi jautusi Ronio dualizmą – yra, nėra. Gyvas, miręs. Bet juk taip ne tik jai. Ne tik romanuose ar filmuose. Miręs, ypač artimas žmogus, egzistuoja mumyse ir ne tik sapnuose su juo susitinkame, kiek kartų pagalvoji, ooo, net nori šūktelti vardu, regis eina priešais gatve ar pan. ir, jeigu išjungsi logikos grandinę, ne tik veidrodyje pamatysi, galbūt ir daugiau. Amžinas būties trapumo klausimas, ribų tarp realaus ir transcendentinio trynimas.

Kas gyvenimas? Kas iliuzija?

Apimtimi kuklus, o ir papasakotas, atrodo, gan paprastai apie popsiškų artistų gyvenimą iš tikrųjų perpina egzistencines, meno, transcendentines temas, o žmogų parodo kaip daugialypę būtybę, ne tik atkakliai siekiančią užsibrėžtų tikslų, bet ir įtakojamą jo didenybės atsitiktinumo. Atsitiktinumas lėmė, kad Ronis tapo fokusininku (jei per evakuaciją būtų patekęs ne pas tuos žmones, kuo būtų tapęs tada?), atsitiktinumas suvedė Ronį ir Džeką, atsitiktinis skelbimas – Ivę ir Ronį ir pan.

Vienas iš įspūdingiausių literatūrinių momentų, kai G. Swift manipuliuoja detalėmis. Ypatingai akimirkos: štai toji susitikimo akimirka; kokia skaudi ir iš anksto įspėjama išdavystės akimirka; pagaliau paslaptingas, bet irgi lyg iš anksto pasakomas išnykimo momentas.

Taigi klausimas tik, ar ilgai išliks „Regimybės“ su savo veikėjų istorijomis skaitytojo atmintyje, atmosferiškai knyga itin paveiki, tarsi jauti visa ko laikinumą, kaip voratinklio stebuklą ir iliuziją: yra/ nėra, apima nuotaika, jog iš tikrųjų tuoj tuoj kažin kas netikėto įvyks: vyniojama virvė pavirs į kažin ką, ar pats iliuzionistas virs virve, ar pradingęs vis dėlto atsiras kaip spalvotoji papūga, daugiau – regis, skaitant ir pats gyvenimas virpa, blyksi ir neaišku – kas mes: gyvename: iš tikrųjų ar tik įsivaizduojame, vaidiname kažkieno sugalvotą spektaklį kažkieno pastatytoje scenoje su mums suteiktais vaidmenimis, kai kūrėjas tikrai žino, ne tik kada baigsis mūsų pasirodymas, bet ir kaip, ar bus dar vienas, kitas, ar tai jau taškas. O tie kiti, su kuriais teko susidurti scenoje/gyvenime – jau viskas, atskirti nuo mūsų? Ar tikrai? Kas tikra, o kas iliuzija? Ar iliuzionistas buvo tik Ronis, ar gyvenime ne mažesni apsigaudinėtojai ir Džekas, o, kas akivaizdu senatvėje, ir racionalioji Ivė? Ar tik autorius nenorėjo pasakyti, kad kiekvienas žmogus – iliuzijų meistras, tiesiog kitaip neišgyventų?

Vertinimas: 4,6/ 5