Edvardsson, Mattias. Visiškai eilinė šeima: romanas/ M. Edvardsson; iš švedų k. vertė Simona Padvelskytė. – Vilnius: baltos lankos, 2020. – 459 p.

Vardan šeimos?

Kas yra eilinė šeima ir ką nori pasakyti rašytojas pavadinime vartodamas žodį eilinė? Kaip dauguma? Įprastuose darbuose besisukantys tėvai, su savo brendimo problemomis vaikai ir pan.?

Žmona – advokatė, kaip įpratę manyti, šios profesijos atstovai galį paversti netiesą tiesa, tiesą melu, žongliruoti detalėmis ginant nusikaltėlius ir riba tarp nusikaltimo ir teisumo jų sąvokomis turbūt tegali būti punktyrinė; vyras gi – pastorius, turintis, bent jau taip mintijame, aiškius gėrio ir blogio apibrėžimus, moralinis imperatyvas nėra suveltas ar visaip vartaliojamas, bet… na, tiesiog dešimt Dievo įsakymų. Dukra vos mokyklą baigusi devyniolikmetė, aišku, probleminė, prieštaraujanti tėvams, nežinanti ko nori, įnoringa ar pasimetusi. Tokia eilinė šeima. Ar tikrai eilinė? Ar gali advokatės pasaulėžiūra neprieštarauti pastoriaus? Atrodo, konfliktas neišvengiamas jau įvardijant šeimos narių profesijas, nebūtina net kokia nors nelaimė ar nusikaltimas. Bet… anot autoriaus, nors advokatės pažįstamus trikdė vos išgirdus apie vyrą dvasininką, bet ji gebėdavo paaiškinti – jis ne toksai pastorius kaip įpratę galvoti, jis – kitoks. Kitoks: plačių pažiūrų, modernus, tolerantas ir pan. O ji? Irgi kitokia negu įprasta advokatė, nesistengia apginti net ir kaltų, nesinaudoja gudrybėmis, nesistengia rasti įstatyminių spragų, kad padėtų klientui?

Šeimos, moralinės, kaltumo ir pateisinimo problemos aktualizuojamos greitai bėgančiame suspenso žanro kūrinyje, bandoma į jas pažvelgti iš trijų veikėjų pozicijų, rasti minčių sąlyčio taškus ir įprasminti… ką įprasminti? – bet ką: melą, apgaulę, nusikaltimą, religijos ir teisėsaugos nuvertinimą vardan šeimos. Šeima – svarbiausia institucija, vardan kurios verta aukoti viską. Ne veltui knyga vos išleista Švedijoje susilaukė ne tik dėmesio, bet ir aštrių diskusijų. Ką galima padaryti dėl artimo žmogaus? Ar įmanu paminti įsitikinimus, iki tol susikurtą moralinį kodeksą? Ar kitiems taikomą įstatymą pritaikysi ir savam vaikui? Kiek įmanu eiti į kompromisą su sąžine?

Vos išleistas (2018) romanas susilaukė pasisekimo ne tik Švedijoje, bet ir plačiai pasaulyje – leidimo teises įsigijo 34 šalys. Tekstas paprastas, bet intriguojantis, paliekantis nežinomybėje iki pabaigos, pasakojant iš trijų veikėjų pozicijų, kiekvienas skaitytojas atras sau artimesnį, o ir gana vykusiai patvirtina aksiomą: nepažįstame ir pačių artimiausių žmonių: manome, kad apie juos žinome viską, o pasirodome esantys savos vaizduotės įkaitai.

Trys pasakojantys balsai atrodo turėtų sudėtingą situaciją ne nupasakoti, o tiesiog visapusiškai išaanalizuoti. Normaliame romane – psichologines ir socialines priežastis, konfliktų augimą, charakterių raidą, motyvuoti, kodėl lyg ir tvarkinga šeima atsidūrė kritiškoje padėtyje. Bet suspenso kūrinyje asmenybių plotmėms neskiriama dėmesio, regis, svarbu, supainioti skaitytoją, kad tas nenuspėtų pasakojimo, lyg ir pasinaudoti keliomis logiškomis psichologinėmis pagrįstimis, kaip antai: dukra nusivilia tėvu, nes tas nesiima priemonių jos penkiolikmetės žagintojui nubausti; motina itin prisirišusi prie dukros geriausios draugės, taigi svarbu, kad abi būtų išteisintos – visas dėmesys intrigai/oms, teisinėms kolizijoms ir tėviškos, motiniškos meilės, apskritai meilės sukonkretinimui – ji tikra, jei gins net įvykdžius nusikaltimą.

Kai supratau, kad jis pamelavo policijai ir Stelai suteikė alibi, krūtinę užliejo šiluma. Tai buvo jo besąlygiškos meilės Stelai ir man įrodymas. Tą akimirką supratau, kad dėl savo šeimos galiu padaryti viską. p. 429

Bet turbūt kaip būdinga suspenso žanrui, – įtampa paviršinė, nevyksta vidiniai konflikai, tiesa, bandoma užsiminti probėgšomis, kaip sudėtinga pastoriui melu teisinti dukrą, bet tezė – Dievas pasmerks jei nepadėsi savo vaikui – labai greitai nukreipia į paviršinį nerimą: drebulį, blaškymąsi, nemigą ir t.t.

Meilė – sunkiausia žmogui skirta užduotis. Kartais susimąstau, ar Jėzus suprato, ko jis prašo žmonių, ragindamas mylėti savo artimą kaip save patį ?
Ar įmanoma ir toliau mylėti žmogžudį? P. 77

Regis, ir tikėjimas paviršinis, be skausmo leidžiantis manipuliuoti filosofinėmis tiesomis. Tas pats nesigilinimas būdingas ir vaizduojant motiną advokatę: na, neištikimybė buvo, bet ji juk mylėjo ir myli vyrą, o visa kita nesvarbu, dvasinės prieštaros neištinka, kaip ir neiškyla dilema dėl dukros nusikaltimo.

Teisingumo nėra. Yra tik tai, ką mes sukursime.
Susimąsčiau, ar tai iš tikrųjų tiesa. Ar tai apskritai gali būti tiesa. Ar yra tokių situacijų, kai užtikrintai gali teigti, kad vienas vienintelis žmogus kaltas dėl to, kas vyksta? Viskas, kas nutinka, priklauso nuo daugybės tarpusavyje sąveikaujančių veiksnių. p. 436

Iš esmės šeima disfunkcinė: apsikabinimai, pasibučiavimai kaip meilės detalės, bet be atvirumo, pasitikėjimo, savotiškai kiekvienas atskirai bando suprasti ir spręsti iškilusias problemas. Taigi kaip netikra šeima, taip netikras, ne ne, šia prasme eilinis pasakojimas.
Vertinimas: 3,5/ 5