Swift, Graham. Į dienos šviesą: romanas/ G. Swift; iš anglų k. vertė Audronė Šolienė. – Vilnius: Alma littera, 2008. – 295 p.

Kai detektyvas ne detektyvas

Skaitant kažkelintą to paties rašytojo knygą pastebi tam tikrus dėsningumus ir, aišku, skirtumus. „Vandenų žemė“ – tiesiog iškvėpuotas, o neparašytas romanas, „Motinų sekmadienis“, „Regimybės“ – naujausi autoriaus kūriniai – lakoniški, rafinuoti, regis, ne tik gerai struktūriškai ir temiškai apgalvoti, bet ir (gerąja žodžio prasme) meistriškai padaryti, o ne išsprūdę, pagavus įkvėpimui, kaip gyvybe ir takumu pasižymintis anksčiau minėtas „Vandenų šalis“.

2003 metais išleistas „Į dienos šviesą“ – lėta, koliažinė vienos privataus detektyvo Džordžo dienos dėlionė: su detaliomis akimirkomis iš esmo ir jau praėjusio laiko, pakeitusio ne tik veikėjų gyvenimą, bet ir atkirtusio nuo  kasdienybės. Per vienos dienos protagonisto minčių ir veiksmų judesius atsiskleidžia ne tik išorinis jo pasaulis: karjera, šeima, bet ir dvasinė emocinė agonija, nubloškusi vienatvėn ir atskirtin.

Ir vėl kaip ir kituose kūriniuose – ką reiškia akimirka žmogaus gyvenime? Absoliučiai nieko, nepastebima ir nefiksuojama, absoliučiai viską – atimanti vienam gyvybę, kitai – laisvę, o dar kitam – įprastumą. Ar lemtingi veiksmai suplanuojami, ar jie įvyksta tarsi prieš mūsų valią? Ir apdovanojanti akimirka – susitikimu, meile, nauja pradžia.

Pamatinės nuo amžių amžinųjų emocijos: meilė, kerštas… ar kerštas?, gailestis, kaltė ir t.t. Autoriui, atrodo, rūpi ne tiek žiaurus nusikaltimas, bet meilės, neištikimybės ar kokios dar ribos? Atleidimo? G. Swiftas viską susuka ir sukomplikuoja, nors pasakoja, regis, banalią šeimos irimo istoriją: vyras įsimyli jauną į Londoną atvykusią iš karo niokojamos Kroatijos studentę, iš gailesčio ar simpatijos žmonos pakviestą apsigyventi jų namuose. Skaudi dvigubai abiejų išduotos moters drama.

Populiaraus popsinio kūrinio karkase: protagonistas privatus detektyvas, aišku, neteisingai išmestas iš policijos; paliktas nepriekaištinga karjera besirūpinančios žmonos mokytojos; įsimylėjęs savo klientę charizmatišką moterį Sarą; žmogžudystė dėl neištikimybės, netgi kulinariniai inkliuzai („Maistas svarbu, paaiškinsiu kodėl. Jei turi bėdų, gerai maitinkis, netaupyk. Rūpinkis savimi. Nepasikliauk vien mikrobangių krosnele. Bet meile ir rūpesčiu. Tiesiog todėl, kad viskas priklauso nuo tavęs.“ p. 34) – žodžiu, viskas, ką matome vos ne kiekviename seriale ar turbūt labiausiai skaitomose knygose apie nusikaltimus, bet tuose įprastuose rėmuose skleidžiasi žmonių santykių ir išgyvenimų gelmė. Nusikaltimas ir bausmė, tiesa, nedostojevskiškai, atrodo, itin lengvai ir įtraukiančiai, bet jokiu būdu nebanaliai ar paviršutiniškai.

Ir fabula sakytume nestebinanti: vienišas, su savo klientėmis intymius santykius teužmezgantis detektyvas, paliktas žmonos, guodžiamas, drąsinamas ir stebimas lesbietės suaugusios dukros, tiesa, nuo vaikystės kėlusios vien bėdas, konfliktus, demonstravusi absoliutų nepaklusnumą tėvams, tampa supratinga ir artima tajam praradus darbą policijoje ir iširus šeimai. Jo klientės – vyrų nuviltos moterys, lengvai nuspėjamos ir, atrodo, panašios viena į kitą: tiek savo istorijomis, tiek elgesiu. Kol pasirodo Sara, žinanti apie vyro neištikimybę ir paprašiusi pasekti tik vyro ir meilužės išsiskyrimą: ar tikrai toji įsės į lėktuvą ir išskris į Šveicariją. O toliau… Tampa kalėjime sėdinčios moters valios vykdytoju: neša gėles ant jos vyro kapo, išgyvena dėl jos, kad nepalūžtų, žodžiu, beviltiška, nežinia kodėl ir kam užsimezgusi meilė. Ir ne tik. Ji tampa rašymo mokytoja. Jis – jos sąsaja su gyvenimu.

Džordžai, parašyk man, kaip ten viskas. Atnešk man pasaulį savo užrašuose. Tik rašyk ne kaip policijos ataskaitą. Ar supranti?
Sunki užduotis. Prašo pasaulio. Stengiausi kaip įmanydamas. p. 227

Autorius kliudo, ne narplioja plačiomis psichologinėmis refleksijomis, visą pluoštą gyvenimo prasmės temų. Užuominomis, frazių nuotrupomis, atkartojimais, lyg tarp kitko įsvydusiais pastebėjimais, klausimais be atsakymų – kas ją tokia padarė? – atrodo, nepretenzingai ir nesureikšminant užkabina pačius didžiausius skaudulius ir jų gelmę. Vienas iš tokių – šiais laikais įprastas ir nieko nestebinantis ir netgi neišgirstamas, jeigu kas bando pasiguosti – neištikimybės sukeltas skausmas. Nes visi skiriasi, visi laisvi žmonės: čia su vienu, čia su kitu, savaime suprantama, kad sutuoktinis/ė ne daiktas tapęs nuosavybe („mylėti – tai būti pasiruošusiam prarasti, o ne turėti ir nepaleisti.“ p. 132), taigi, ko stresuoti ir išgyventi, kas natūralu? Taip. Bet G. Swift lengvai ir nedostojevskiškai, bet ir labai dostojevskiškai skverbiasi į emocinį žmogaus pažeidžiamumą ir išgyvento praradimo įtaką dvasinei būsenai. Galite prieštarauti ir sakyti ne, ‚Į dienos šviesą“ visai ne apie tai, bet drįstu teigti: praradimų atverta praraja teoriškai bėgančio laiko ir psichologų, farmakologijos, na, paties asmens pastangomis lengviau ar sunkiau, bet užglaistoma – kas gi įlįs į vidų ir išmatuos paliktus nuostolius? – romano veikėjams – lemtingas kirtis, kai suknežinamas iki tol susikurtas gyvenimas ir požiūris į gyvenimą, žmones, vertybes, kirtis, po kurio negali likti ne invalidu.

Fiziškai viskas išsprendžiama: vyras išlydi mylimąją į kitą šalį, grįžta į namus, kur laukia išsipuošusi, jį mylinti žmona su kvepiančia jo mėgstamiausia vakariene: rūpestingai serviruotas stalas, žvakių šviesa, jaukumas, šiluma. Ir… Kodėl? Kas ją padarė tokia? Kas įvykdė žmogžudystę? Ar galėjo būti kitaip? Kodėl Sara nužudė savo mylimą vyrą, juk faktiškai ji laimėjo, atgavo jį? Ar ne?

Paraleliai plaukioja ir kitas – protagonisto motinos patirtos neištikimybės išgyvenimas. Jis, dar vaikas, žinojo apie tėvo meilužę, savo mokyklos draugės motiną, bet intuityviai suvokė, kad tą žinojimą reikia slėpti. Kodėl? Jautė, kad tai bomba, kuri ištaškytų motiną ir visus namus . Kai tėvas merdėdamas tesugeba ištarti vieną vienintelį žodį – meilužės vardą Klarise, motinai visas vykęs gyvenimas sugriūva. Viskas buvo ne taip kaip atrodė. Trys metai ir širdgėla ją nuvarė kapan.

Ir paties protagonisto patirta santuokos nesėkmė. Ar jį išdavė žmona? Turbūt, pats mano, bet savo šeiminį gyvenimą nuo pat pradžių vertina kaip naštą: „Ji pasirinko mane – nuo tada gyvenau, tarsi būčiau nuolat teisiamas.“ p. 110

Taigi meilės, laisvės, neištikimybės, praradimų ratas. Ar gali būti laimingas su partneriu, jei tas pamilo kitą? Ar gali išdavystė nesužlugdyti prisirirušusio ir mylinčio?

Ir istorija iš Saros verčiamos knygos: imperatoriaus Napoleono ir Eugenijos. Ne to Napoleono. Trečiojo. Vienų santykių anatomija, kitų, trečių ir nauji dviejų itin sužeistų asmenų nauji ryšiai. Viltinga. Nors ir liūdna. Beviltiška. Neperspektyvu. Bet ir gražu. Visiškai kitos patirtys iš skirtingo laiko ir skirtingų asmenų. Bet jos turi ir daug bendro.

Šiaip ar taip, vertėjai – žmonės šešėliai, pusiau žmonės.
Šis darbas padėjo jai nepalūžti, išplaukti. Plaustas: ant jo – mes trise. Ji, aš ir imperatorienė Eugenija. Nereikėtų pamiršti Eugenijos senojo vyro – imperatoriaus. Mes – keturiese. Kalbame apie juos lyg apie pažįstamus žmones. p. 169

Į dienos šviesą rašytojas ištraukia, kai ką pasako, daug ką palieka kabėti tarp eilučių, dažnai vykstančių praradimų skausmą ir paties žmogaus nenuspėjamybę ištikus emocinei krizei. Nusivylimas gali tapti žmogžudžiu. Kaip ir beviltiškumas.

Asmeninės dramos skleidžiasi platesniame istoriniame kontekste. Mergina, kurią įsimyli Saros vyras, kuri išardo iki tol stabilią šeimą, atvykusi iš Kroatijos, praradusi absoliučiai viską: šeimą, tėvynę, netgi dingsta šalies pavadinimas ir jos anksčiau įvardinta tapatybė – jugoslavė. Ji atgyja ir išsiskleidžia nuo patirtos meilės ir materialinės gerovės kaip į palankias sąlygas patekęs ir puoselėjamas augalas. Tarsi gauna kompensaciją už neatlyginamus karo atimtus dalykus.

Napoleono III ir Eugenijos patirta praradimų istorija ne tik skaudi, bet ir savotiškai panaši ar kontrastinga šių laikų karo ištiktos Kroatijos merginai. Už vyrą daug jaunesnė žmona Eugenija ne tik pakenčia jo pramogas su kitomis moterimis, bet ir aistringai valdo už jį, o pralaimėjus prieš prūsus bebaimiškai vyksta jo gelbėti ir vėliau slaugo jį, rūpinasi, o jam mirus išgyvena dar penkiasdešimt metų ir keturiasdešimt metų po sūnaus žūties. Netekėjusi ir likusi visam laikui kad ir buvusia, bet imperatoriene.

Po Sedano mūšio Napoleonas ir Eugenija galėjo pabėgti į Šveicariją: būtų sau gyvenę viloje ant ežero kranto. Bet ne – įsikūrė Čizlherste, vietoje, kurioje vėliau buvo įrengta golfo aikštelė.
Ko iš tikrųjų visi trokštame? Taikos? Tikrai? Jaudulio? Tikrai? p. 260

Įtraukiantis kūrinys, sužavintis ne detektyvine intriga, bet gebėjimu prasiskverbti iki niuansuotų sukrėtimus patyrusių žmonių pojūčių, likimo ir žmogiškųjų pastangų akivaizdoje karaliaujant nenumatytai akimirkai, kai asmuo nežino, kas slypi jame, ir kas privertė jį pasielgti priešingai negu planavo.

Tai neįprastas romanas apie netikėtą ir nesavanaudišką meilę. Fatališkumą. Optimistiškas smulkmenas, kurios padeda išlikti kritišku laiku.

Vis dėlto man tai šiek tiek silpnesnis, ištęstas, kartais gerokai dirbtinis G. Swifto skaitytas kūrinys.

4,5/ 5