Steinbeck, John. Rūstybės kekės: romanas/ J. Steinbeck; iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. – Vilnius: Jotema, 2021. – 576 p.

Klasika šiandienos akimis

J. Steinbeck kaip koks Amerikos Gorkis: darbo klasės metraštininkas. Vis blyksteli raudonos žiežirbos. Nors žodis raudonas kaip kaltinimas metamas klajojantiems, niekur darbo nerandantiems migrantams, bet pastarieji naiviai nežino ką reiškia tas raudonumas. Iš tikrųjų keista, kad už Atlanto siautėjanti bolševikinė audra nepasiekė vargstančių, iš bado mirštančių amerikiečių. Bet… pasiekęs kai kuriuos Europos intelektualus, o ir ne vieną Amerikos veikėją. „Rūstybės kekėse“ vis žadama pasakotojo ideologizuotu balsu: rūstybė auga, rūstybės kekės noksta, bet iš tikrųjų kažkokio organizuoto pasipriešinimo nepasimato.

„Rūstybės kekės“ vienas iš Kalifornijos trilogijos romanų apie Dulkių dubenėlio ir Didžiosios infliacijos laikotarpį: „Abejotina kova“ 1936, „Apie peles ir žmones“ 1937 ir „Rūstybės kekės“ 1939.

Dėl paties pavadinimo autorius ilgai suko galvą jau romanui sugulus į puslapius, o žmonai Carol pasiūlius „The grapes of wrath“, atrodė pats tinkamiausias. Tai eilutės iš J. Ward Howe sukurto „Respublikos mūšio himno“, taip pat aliuzija į Bibliją, o knygos pabaigoje tiesiogiai paminimos rūstybės kekės, kai pasakojama apie korporacijų maisto naikinimą, nors daugybė žmonių miršta iš bado. Bet atrodo, kad nuolat grasinant rūstybe ir kažkuo tokiu stipriu ir jau neatmainomu už darbo žmonių patiriamą neteisybę, taip ir lieka tuščiu šūkčiojimu, neišpildant pasakojimu.

Skaitant ar perskaičius „Rūstybės kekes“ negali nepasidomėti rašytojo biografija. Taip gyvai pavaizduotas Didžiosios Depresijos metais nuo žemės nuvarytų vargstančių, alkstančių žmonių gyvenimas, kad norom nenorom mintiji – ar rašytojas pats tai patyrė? ar jo artimiesiems teko panaši dalia? Viskas su tokiomis smulkmenomis – buitinėmis, aplinkos, maisto, to sluoksnio žmonių psichologija ir moralinėmis nuostatomis, kad, vargu, ar šilumoje ir pertekliuje gyvenęs asmuo galėtų bent įsivaizduoti. Sėmėsi patirties iš archyvų, kitų kūrinių? Galbūt, bet J. Steinbecko romanas gyvas, pulsuojantis, tikras, neatrodo, kad sukurtas – tiesiog išgyventas ir kvėpuote iškvėpuotas.

J. Steinbeck (1902 – 1968) – amerikiečių literatūros klasikas, vienas žymiausių realistinės srovės atstovų, 1962 m. gavęs Nobelio premiją už gyvą realybės atspindėjimą, sujungiant švelnų jumorą su aštria socialine traktuote. Kūrybinis palikimas: 33 kūriniai, iš jų 16 romanų. 1939 m. išleistoas „Rūstybės kekės“, pelnęs Pulitzerio premiją, susilaukęs didžiulio pasisekimo – žymiausias J. Steinbecko kūrinys. Per pirmuosius 75 metus po jo paskelbimo buvo parduota 14 milijonų egzempliorių.

Nors „Rūstybės kekės“ buvo itin populiarus romanas, bet jo vertinimai kontraversiški, kaip ir paties rašytojo pažiūros. Kapitalizmo kritika, užuojauta darbo žmonėms kėlė pasipiktinimą ne vienam, J. Steinbecko kūriniai tai buvo draudžiami vienų ar kitų apygardų mokyklose ir bibliotekose, tai vėl leidžiami, ir vėl išimami, žodžiu, kontraversiški vertinimai iki šiol.

Steinbeckas buvo vienas iš dešimties dažniausiai uždraustų autorių 1990–2004 m., o „Apie peles ir žmones“ užėmė šeštą vietą iš 100 tokių knygų JAV. Steinbeckas dažnai savo istorijas užpildė sunkiai besiverčiančiais personažais; jo pasakojimai nagrinėjo darbininkų klasės ir migrantų gyvenimus Dulkių Dubens ir Didžiosios depresijos metu.

„Rūstybės kekėse“ aprašo Džodų šeimos iš Dust Bowl likimą dulkių audroms sunaikinus derlių, žuvus gyvuliams, traktoriams pažeidus, metai iš metų ariant ir sėjant javus dirvožemio paviršių ir užsitęsus sausroms, ištikus ekologinei katastrofai. Žemei virtus dykuma ūkininkai nebegalėjo auginti pasėlių. Kanzaso, Kolorado, Oklahomos, Teksaso ir Naujosios Meksikos vietovės buvo Dust Bowl dalis. Daugelis traukė į Kaliforniją, tikėdamiesi rasti nors kokį darbą ir išmaitinti šeimas.

Diedukas užsiėmė žemę, turėjom išžudyti indėnus, juos išvaryt. Ir tėtušis čia gimė, naikino piktžoles ir gyvates. Tada atėjo prasti metai, jam teko truputį pasiskolint. Ir mes čia gimėme. Ten, tarpdury, – čia gimę mūsų vaikai. Ir tėtušiui reikėjo skolintis pinigų. Tada žemė jau priklausė bankui, bet mes likom čia ir gaudavom truputį to, ką išaugindavom. p. 42

Kokie bebūtų sunkūs metai, jei žmogus turi nors ir mažiausią sklypelį žemės ir jeigu nepaluš nuo negandų, tai nemirs ir badu. Moterys stebi vyrus, ar jie atlaikys nesėkmę po nesėkmės: traktoriai (kaip vieni didžiausių žemdirbių nelaimių kaltininkų) atėmė darbą iš kaimiečių, sausros sunaikino derlių, dulkių debesys viską užbaigė. Skolingi bankams žmonės neturi ko griebtis, tik kaip palikti savo sklypus ir traukti į vakarus, tikintis ten, kur šilta ir derlingi dirvože išgelbėti šeimas nuo bado.

Šimtų tūkstančių migrantais tapusių žemdirbių likimus vaizduoja per Džodžų šeimos patirtis.
Prarasdami namus žmonės tarsi pasiklysta savyje: sunku atsakyti, kas jie, kur ir kodėl. Kaip reikės gyventi be savo gyvenimo? Kaip suprasim, kad mes esam mes, be praeities? p. 112 Nuvaryti nuo žemės, praradę tapatybes, o pamažu ir iliuzijas dėl ateities, bando kaip įmanu laikytis arčiau vienas kito savo šeimoje: dalintis maisto trupiniais, svajonėmis ir nelaimėmis. O viltis viena – kad vienam ar kitam, o gal ir visiems suaugusiems pavyks susirasti darbus – paprastus, kad ir mažai apmokamus, bes vis dėlto leisiančius išgyventi ir atrasti stogą virš galvos.

Regis, nepritekliai ir nelaimės pagrindinių veikėjų šeimos ne susilpnina, atvirkščiai – jie tampa tarsi kumštin sulenkti pirštai: praradus viską, alkani ir nuskurę vis dėlto jie turi vienas kitą ir tik tai teikia vilties. Nors vyrų dominavimas to meto šeimoje akivaizdus, – jie uždirba pinigus, jų žodis šeimoje garsiai ištartas pagrindinis – vis dėlto emocinė jėga moterų pusėje. O kuo darosi sunkiau išgyventi, vyrams rezignuojant, moterims nieko kito nelieka kaip persiimti jei ne stiprybe, tai ramybe, kad galėtų nors kiek jos perduoti ir kitiems šeimyniškiams.

Moterys stebėjo vyrus, žiūrėjo, ar jie pagaliau jau palūžo. Moterys tyliai stovėdavo ir žiūrėdavo. O kelių susirinkusių vyrų veiduose išnykdavo baimė, jos vietą užimdavo pyktis. O moterys su palengvėjimu atsidusdavo, nes žinojo, kad viskas gerai, – dar nepalūžo, nepalūš tol, kol baimė galės virsti rūstybe. p. 551

Svarbų vaidmenį knygoje atlieka ir buvęs pamokslininkas Keisis. Pavargęs būti kitų balsu, tačiau radęs progą išgelbėja jam padėjusią šeimą, vėliau kildamas į kovą prieš neteisybę ir santvarką. Jis išsižada savęs kaip pamokslininko, nes jei žmogus badauja ir benamis, vargu, ar padės kalbos apie Dievą.

Neėmiau senos geros Evangelijos, gulinčios tiesiog po ranka. Būtinai reikėjo krapštinėti ir raustis, kol visą sudraskiau. Ir dabar štai kartais užeina dūšia, o pamokslauti nėr apie ką. Turiu pašaukimą vesti žmones, o kur vest – neturiu. p. 28

Taigi, J. Steinbeck savotiškas amerikietiškas Gorkis: persikūnijęs į vargstančiųjų dalią ir jų interesus. Ir kur kalba, pasakoja varguomenės lūpomis – tekstas itin įtaigus, tiesioginė kalba individualizuota, atspindinti liaudišką mąstymą ir išmintį, o kartu ir paprastumą, gal netgi primityvumą, bet nenuneigsi – ir moralinį tyrumą: visiems aišku, kas gera, kas bloga, kaip turėtų būti, nors nėra; ir paklusnumas Dievui: sunkumai neturi sunaikinti moralę. Bet daug ir didaktikos, pamokslavimų, netgi pranašysčių, kas skamba šiais laikais jau ne tai kad neįtikimai, bet ir siauraprotiškai. Taip, įsigalint vis didesnei technologinei pažangai, nukenčia paprastais darbais užsidirbantys pragyvenimui, nes jie išstumiami iš darbo rinkos, bet, kita vertus, pažanga yra pažanga: palengvina sunkų darbą, didina našumą ir pan., bet J. Steinbeck mato tik blogį, žalojantį žmogų ir morališkai.

Bet mašininis žmogus, vairuojantis negyvą traktorių per žemę, kurios nepažįsta ir nemyli, supranta vien chemiją – jis niekina žemę, ir save. Kai užveriamos gofruotos skardos durys, jis grįžta namo, o jo namai nėra žemė. p. 146

Įdomu, ką pasakytų techninės pažangos skeptikas apie šių dienų robotus, kompiuterines technologijas ir jų atliekamas sudėtingiausias operacijas?

Kas sukelia krizes, įstumia milijonus žmonių į neviltį, D. Steinbekui nepavyko įžvelgti, bet parodyti nuskurdintų, benamystės, bado užkluptų išgyvenimus, jų stengimąsi išlikti dorais ne tik pavyko perteikti žodžiais, o empatiškai ir gyvai persikūnijo į jų likimus, kalbą, mintis. Tai ir yra knygos jėga, veikianti ir šiandienos skaitytoją, ne tik patikint pasakojimu, bet ir išgyvenant kartu negandas.

Aišku, J. Steinbeck buvo kairiųjų pažiūrų. Ir ne tik, priklausė JAV komunistų organizacijai, kaip ir daug to meto užsienio intelektualų žavėjosi Sovietų Sąjunga. Dar įdomiau: 1939 m. jis pasirašė laišką su kai kuriais kitais rašytojais, palaikydamas sovietų invaziją į Suomiją ir sovietų įsteigtą marionetinę vyriausybę. 1947 m. su fotografu Capu lankėsi Sovietų Sąjungoje, o 1963 m. Steinbeckas Johno Kennedy nurodymu lankėsi Armėnijos Sovietų Socialistinėje Respublikoje. Nevienareikšmės ir jo pažiūros į Vietnamo karą, kur dalyvavo kaip karo korespondentas, ir kovojo abu jo sūnus, iš pradžių patetiškai kalbėjęs apie JAV misiją Vietname, persivertė, ir pradėjo aršiai smerkti Amerikos invaziją.

Vertinimas: 4,4/ 5