Kytomaki, Anni. Margarita: romanas/ A. Kytomaki; iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. -Vilnius: Tyto alba, 2023. – 573 p.

Į gyvenimą arba į mirtį

Neatsimenu, kada skaičiau kažką tokio šiaurietiško: gamta, intravertiški protagonistai, santūrūs dialogai, na, ir šiaurietiškas maginis realizmas – neputojantis įmanomomis spalvų paletėmis ir metaforomis kaip ispaniškoje literatūroje, bet stingdantis vandens, ledo šalčiu, neįžengiamomis miškų tankmėmis, net jausmai ir aistra – tarsi sukaustyti įšalo, pro kurį ne taip paprasta prasikalti gyvumui.

Anni Kytomaki (1980) – kritikų ir skaitytojų pripažinta suomių rašytoja, profesionali kartografė, kūrinių veikėjais dažnai pasirenkanti paprastus, „tyliuosius, nematomuosius“ ir jų akimis atskleidžianti matomą pasaulį. Romanas „Margarita“ Suomijoje išleistas 2020 m., pelnęs svarbiausią literatūrinį apdovanojimą „Finlandia“.

Trys pasakotojų balsai, tiesa, nelygiaverčiai, daugiausia dėmesio merginos Seni pozicijai, juolab, kad ji suriša ir keliamas problemas per savo patirtis; kareivis Mikas įveda į romaną, susieja netiesiogiai su pagrindine veiksmo vieta Kankaristu – tiesiog sužeistas ligoninėje susiduria su Seni tėvu. Ir Ato pasakojimas. Galima sakyti abu vyriškieji balsai yra šalutiniai, papildantys ir paryškinantys Seni liniją, daugiau – kyla klausimas, ar tikrai jie būtini? Tiesa, per juos plėtojamos specifinės temos – per Miko – suomių pasipriešinimo, per Ato – ekologijos ir ekonomikos prieštaros.

Lėtas pasakojimas, ne, tiksliau vaizdavimas nukelia į karo ir pokario Suomiją: nuošalų miestelį Kankaristą su iš paskutiniųjų bandantį išlaikyti sanatoriją, kaip pagrindinį vietos gyventojų išgyvenimo šaltinį; gūdžius, žmonių daugelį metų neliestus miškus, kur karo metu bazuojasi suomiai kariai, atskirti nuo viso pasaulio ir informacijos: jie net nežino, kas iš tikrųjų vyksta, tiesiog paklūsta įsakymams – budėti, stebėti, pasipriešinti, o, sprogus bombai, pasidavęs išgyvenimo impulsui Mikas bėga ir slapstosi, kas žino, karas baigėsi ar ne, be to, jis iš pacifistų šeimos, kaip vėliau paaiškėja.

Pasidarom įtarūs kaip visi, kurie pasilieka vienui vieni. Frontas arti, bet ką jis skiria, kur link krypsta pasaulinis karas? Šioje trobelėje gyvenam seniai ir atbukom, priešingai nei nurodė leitenantas. Per retai susisiekiam su savais, gyvenam kaip nuotykių romane, prapuolėm čia, šito miško žalumoj. Miškas surezgė mums virš galvų nematomą tinklą, ir mes negalim jo pramušti. Kažkur, annapus tinklo, priešai, tik mes jau nežinom, kurie. p. 244

Tuose laukiniuose miškuose pokariu inteligentai gamtos entuziastai ieško tyrų gėlų upių, kuriose šimtmečius išgyveno perlus auginantys moliuskai – margaritana margaritifera – perlinė midija, kovoja už jų išsaugojimą. Bet tuose pačiuose miškuose tie patys žmonės (teisėjas Karaima – didžiausias perlinių midijų gynėjas, jo sūnus Antis – miškininkas, nors turėdamas laiko vyksta su tėvu į Laplandijos ekspedicijas, vis dėlto turi organizuoti ir miškų pjovimą: medis – paklausus Korėjoje prasidėjus karui, be to ir Suomijoje atsatymo darbai, popieriaus padidėjęs poreikis – vykdo valstybės ekonominės ir socialinės politikos planus), tie patys veikėjai susitinka ir Helsinkyje1954-1955 metais, savotiškai svetimi, bet ir artimi tuo pačiu, su viduje auginamu liūdesiu, nusivylimu, na, ir viltimis. Jie tarsi atsitiktinai susitinka, nors ir atsitvėrę paslapčių sienomis, vis dėtlo apšviečia labiausiai šešėliuotas vienas kito vietas ir paskleidžia šilumą. Kokie bebūtų atsiskyrėliai, tikėjimas žmogiškos artybės svarba vis dėlto egzistuoja.

Nuošalioje vietoje gyvenanti dvidešimt septynerių metų Seni, sanatorijos masažuotoja, išmokyta šio amato tėvo, mirusio karo automobilyje nuo smalkių pervežant į medicinos įstaigą ir paskelbto žuvusiu garbinga kario mirtimi, kamuojama dvasinio diskomforto: vengia žmonių, netiki, kad kada nors pavyks ištrūkti į platesnį pasaulį, nes aplinkui pokario nepritekliai: maisto ir visa ko trūkumas. Gyvendama su motina, sanatorijos virėja, mato ir jos liūdesį dėl tėvo mirties, užsidariusią ir vegetuojančią, o ne gyvenančią, kaip pamena vaikystėje, kada abu tėvai ne tik džiaugėsi kasdienybe, bet ir puoselėjo kelionių svajones.

Miestelio gatvės suauga su miškus skverbiančiu naujuoju vieškeliu, kalnų takeliais ir žvilgančios jūros farvateriais. Kai lyja, girdime į stogą barbenant pažadus, mat debesys atiduoda Kankaristui iš jūros išgaravusį vandenį. Ir visa tai prikimba prie mūsų nelyg pranašiška dvasia. Jei praveriu duris ir užmerkiu akis, vasara prakvipusiame vidiniame kieme užuodžiu tolimą jūros pakrantę, čia paplūstančią, čia atslūgstančią. p. 48

Seni itin stipri fizižkai: užgrūdinta atšiaurių žiemų, klajonių miške, maudynių lediniame upės vandenyje, stipri ir slėpdama tikrąsias emocijas ir požiūrį į sutiktus: maloni, gebanti palaikyti pokalbį su sanatorijos klientais. Likimą nulemia jaunatviška smalsa išsiaiškinti, kas yra gi būti moterimi, patirti kūnišką suartėjimą su vyru: į sanatoriją motiną atlydėjęs archeologas Aras tam idealiai tinka, išvažiuos, nereikės bendrauti, jokių mandagybių, pareigų – tik kūnų patirtis.

Kūnas ir dvasia. Fizinis ir vidinis gyvenimas. Niekas nepasakys, kuri pusė svarbesnė, juolab, kad samplaika prigimtinė. Vis dėlto kūniškumas karo ir pokario laiku neginčijamai dominuoja. Gyvi ir nužudyti kūnai, žaizdoti, luoši, tiesa, nepasakysi, kad nepalūžti dvasiškai paprasčiau, bet alkis, badas, šaltis, pirmiausia skverbiasi į kūną. Kovos linijose ar užfrontėje.

Net profesija protagonistės Seni kūniška: masažuoti – tai pažinti kiekvieną raumenėlį, žinoti kaip jį liesti ir ne sukelti skausmą, o palengvinti būseną. Visą darbo dieną prieš jos akis – svetimi kūnai: seni, stori, plaukuoti, kompleksuoti ir drąsūs. Įvairūs. Svetimi. Suteikiantys jai uždarbį, bet liekantys tolimi nors ir klausosi jų masažuodama. Taip sužino teisėjo Karaimos aistrą perlinėms midijoms, apie ekspedicijas į tolimas šiaurės vietas, ieškant skaidrių gėlų upių, tinkamų gyventi šimtmečius tveriantiems moliuskams. Per darbą susipažįsta ir su, regis, kompleksuota, pagyvenusia Emilija, Aro motina, iš Helsinkio, tai jai padeda išlaisvėti ir tarsi iš naujo pajusti kūną. Masažuotojas turi suprasti ne tik žmogų, bet ir pasaulį, antraip pavirs paprasčiausiu mechaniku. p. 65

Dar daugiau kūno reikšmę Senni pajunta prarasdama jį tapusi nėščia, kai toksikacijos paveikta nykte nyksta – negalėdama valgyti, vemdama ji tampa nepajėgiančiu iš lovos pakilti ir klejojančiu šešėliu, supainiojančiu realybę su sapnais ir įsivaizdavimais.

Kiek valstybė gali kištis į individo gyvenimą, kokias ribas užbrėžti, nepažeisdama orumo ir žmogiškumo? Dar daugiau, ar valstybė apskritai gali reguliuoti su kūnu susijusias problemas atskiram žmogui? Na, abortų draudimas, abortų leidimas – ne tik praeities diskusijų objektas, bet ir šių dienų. Karo metais Suomijai praradus daug žmonių, į gimdymus, populiacijos plėtimą pradėta žiūrėti iš politinės perspektyvos, moterys pageidautina, kad pagimdytų bent jau šešis vaikus, kad atsistatytų valstybė, ne dvylika, penkiolika kaip senovėje, bet planas vis tiek oho, neatsižvelgiant į konkrečias sveikatos ar šeimines aplinkybes. Apie abortus – nė kalbos, tiesa, Seni nėštumo laiku priimtas įstatymas su išimtimis: esant pavojui gyvybei, leisti šalinti vaisių, deja, nors mergina tesveria keturiasdešimt, vėliau dvidešimt aštuonis kg- tiek kiek metų – ir ginekologui, vienam, kitam, ir komisijai neatrodo, kad tai kažkas nenormalaus: daugelį pykina, daugelis moterų jaučiasi prastai, bet pamažu praeis, guodžia ir atstumia – viskas gerai, jei ne dabar, tai bus ateityje. Niekas ir neatsakingas, ar mergina gyvens, ar mirs, tiesiog prisidengti politiniu lozungu – gimdyti – paprasčiausia.

Vaikas priklauso ne vien motinai ar tėvui. Jis priklauso ir tautai, valstybei, kuriai dabar vaikų reikia labiau nei kada nors, idant šalis toliau augtų, vystytųsi ir sustiprėtų. Gimdymas yra moters karinė prievolė tėvynei. p. 192

Ar įmanu moteriai, jeigu išliks gyva, pamilti tokį priverstinai išnešiotą valstybės vaiką? Seni jau iš anksto vienokį – gyvo, ar kitokį – mirusio kūdikio atvejus aptaria su savo motina. Veriasi ir itin atsakingi, artimi santykiai tarp motinos ir dukers: ji pasiryžusi, kad išgelbėtų Seni, nueiti nežinia kur, prisibelsti į visas įmanomas duris, susitelkti ir padėti, atrodo, net tada, kai belieka nuleisti rankas.

Rašytoja vykusiai kuria intrigą, tiesmukai neparodant, kad tai kokia nors užslėptis, tiesiog ne tai svarbiausia – klasikiniu lėtu išplėtotu panoraminiu pasakojimu atveria ne tik veikėjų individualistų išgyvenimus valstybės kontroliuojamose pozicijose, bet ir jų stiprybę, brendimą, gebėjimą kapstytis iš sunkumų ir kabintis į gyvenimą, gal ne lengvesnį, bet išbandant naujoves. Vos ištrūkusi iš mirties nagų, Seni nepabūgsta pavojingos realybės, neatsitveria saugioje erdvėje – jei tokia įmanoma – pamažu kaip lipdama į kalną jaukinasi gyvenimą, ir anaiptol ne lengvą. Mieste aš suradau ne ateitį, o šiandieną. Atsidūrus žmonių tankynėje, praeitis pasiliko istorijos vadovėliuose. p. 343

Atvykusi į Helsinkį mokosi fizioterapijos kursuose, įsidarbina poliomielitu sergančių ligoninėje. Daug ir smulkmeniškai pasakojama apie šią baisią pokario epidemiją Suomijoje, suluošintus ir mirštančius, kiek reikia drąsos ir pasiaukojimo, kad Seni diena iš dienos eitų pas sunkiai sergančius, padėtų jiems, rizikuodama pati užsikrėsti. Bet toks gyvenimas. Kaip perluotės upėje suranda į ką įsikibti, skalaujamos gėlo vandens, jo maitinamos, išsilaiko, užauga ir išgyvena net pora šimtmečių.

Vykusiai sukurtos paralelės. Tarp protagonistės Seni ir perluočių, neatsitiktinai knygos pavadinimas Margarita, antrasis Seni vardas. Margarita (perlas), lotyniškai perlinės midijos – margaritana margaritifera. Tikriems dalykams reikia tikro oro, tikro vandens, nuoširdžios draugijos.

Kai leisgyvė Seni klausosi radijo laidų apie tolimoje Japonijos saloje dar nuo karo besislapstančius karius ir tarp jų gyvenančią tarsi karalienę vieną moterį, net nesmigteli mintis, kur autorė suka, tiesa, geroje knygoje, profesionaliai sukaltame siužete atsitiktinumų turbūt nelabai būna. Bet kai pasakojimo eigoje išaiškėja – ar įtikina? – kad ir Suomijos miškuose slapstosi kelerius metus po karo likęs karys, mintiji, gal daug kur gali būti žmonių dar gyvenančių praėjusiais karais – iš nežinojimo, baimės, nerimo, simboline prasme – patyrusiam žudymų baisumus, ramus ir nerūpestingas gyvenimas atimtas amžiams.

Veik prieš kiekvieną skyrių upės ir perluotės poetinė giesmė: apie gimimą, išgyvenimą, gamtos grožį, šėlsmą ir sunkumus. Apie nuolatinį vyksmą: į gyvenimą arba į mirtį. Kaip neprotingas įsikišimas į asmeninį žmogaus gyvenimą gali jį pražudyti, taip miškų naikinimas, upių platinimai, tvenkimai ir pan. sugriauna amžiais nusistovėjusią eko sistemą. Drumstas vanduo perluotėms prapultis, kaip ir kitiems gėlavandenių gyventojams.

Vis dėlto pabaiga viltinga: daugėja ne tik susidomėjusių ir besistengiančių įtraukti perluotes į saugojamų gyvių sąrašus entuziastų, bet imamasi konkrečių priemonių, tiesa, labai individualių ir abejotinų, bet ryžtingų ir… gražių. Seni, pagriebusi du kibirus, į jas sudėjusi penkias dešimtis surinktų midijų, užpylusi gėlu vandeniu gabena į joms tinkamą vietą. Autorės didaktika akivaizdi, bet netrikdanti, o tik verčianti susimąstyti: žmogus gali pratęsti save ne tik savo tiesiogiais palikuonimis, bet ir bet kokiu geru darbu, padėdamas išlikti ir kitų rūšių atstovams.

Mano pėdos mina spyglių kilimėlį ant takučio, eglės kvepia, paukščiai audžia giesmes visuose miško lygmenyse. Nešu perluotes gilyn į girią. Tai nėra mano vaikai nei ligoniai, bet galiu pamėginti pratęsti jų gyvenimą. p. 555

„Margarita“ – penkių šimtų puslapių apimties lėto pasakojimo romanas, bet toks kupinas istorijos, ekologijos, fizinių ir dvasinių žmogaus išgyvenimų, gamtos – upės ir midijų monologai, įstabūs miškų aprašymai – epas, besipinantis su poezija, kad įnirus į atšiaurią, gan monotonišką, bet kosminę – visa ką apimančia – atmosferą, nepabosta skaityti, gailiesi, kad neskaityti puslapiai mąžta.

Ai… dar apie maginį realizmą. Mylėtis galima ir su upe, gal net pastoti:

Upės čiurlenimas nustelbia kitus garsus ir virsta vandenyno ošesiu. Atitraukiu ranką nuo kamieno ir pasisuku į upę. Linkstančiom kojom nubrendu iki pirmo juodo akmens, atsisėdu, paskui smunku vandenin iki kaklo. Nugara išsiriečia ant akmens, kojos išsitiesia link upės slenksčio, rankos pakyla į vėjo lenkiamas eglių viršūnes. Vanduo plūsta į mane, apglėbia kaip Aras ką tik. p. 132

Išsigelbėti pasiklydus neišbrendamuose miškuose – tik persirengus išvirkščiais drabužiais, o perlas – nelaimė, kuo ir įsitikina kareivis Mikas entuziastingai ieškojęs jo savo mylimajai, o suradęs, ką tie prietarai, užsakys žiedą ir padovanos kaip meilės įrodymą, bet…

Sviedžiu per petį perlą karo linkui, bėgu iš kiemo į mišką, liuokčioju per samanotas kelmų kepures ir ant žemės tręštančius virtuolius, kylu į kalvas, neriu žemyn į slėnius. Mano žingsnis platėja, bet ne pavargstu, o stiprėju, nes gyvenimas vėl mano rankose. p. 247

Vertinimas: 4,5/ 5