Bronsky, Alina. Šukparkis: romanas/ A. Bronsky; iš vokiečių k. vertė Vytenė Saunoriūtė. – Vilnius: Aukso žuvys, 2023. – 256 p.  

Trenkti rusai Vokietijoje

Pirmasis populiarumą ir pripažinimą iš Rusijos atvykusiai ir vokiškai rašančiai autorei atnešęs romanas. Tiesmukas, drastiškas, tragikomiškas toksiškos šeimynėlės gyvenimas trokštame, bet ne visai svajones atitinkančiame pasaulyje. Deja, savaime gerovė nekrenta iš dangaus, o įpročiai ir netramdomi charakteriai sunkina prisitaikymą. Bet tai istorija ir apie pasimetusius suaugusius, gyventi ir neištižti bandančius traumines vaikystės patirtis savo smegenyse gan anksti įsirašiusius vaikus. Neišbaigti žmonės: be tėvynės, artimųjų, nostalgiškos praeities, pasitikėjimu sutvirtintos dabarties ir viltingos ateities. Neišbaigti ar užbaigti per greitai, kai nebeaišku kas yra kas, kas turėtų būti kuo.

Lietuviškai pirmiau išleistos knygos „Paskutinė Babos Dunjos meilė“ ir Totoriškos virtuvės aštrumai“ leidžia skaitytojams tikėtis kažko pikantiško ir tikrai nenuobodaus, juolab banalaus. Susišaukia stiliumi ir netgi tematika su „Totoriškos virtuvės aštrumais“, tiesa, siužetas ir veikėjai parinkti pastarojoje lyg atvirkščiai: pirmosios knygos moteris-motina moteriška, jausminga, nuolaidaus charakterio, vyras gi – girtuoklis, smurtautojas, tinginys, dukra – veržli, itin aukšto IQ paauglė savo gabumus kiek įmanoma išnaudojanti mokslams ir naujo pasaulio įsisavinimui. Garsiajame romane „Totoriškos virtuvės aštrumai“ viskas apversta aukštyn kojom: valdinga protagonistė motina, liurbis tėvas ir žmonijos žaizdas gydanti, bet žioploka ir pasyvi dukra. Pasakojimo maniera ta pati: trumpi, aiškūs, be puošybos sakiniai, sąmoningai rodomas literatūrinis satyrinis perspaudimas piešiant veikėjus, na, ir neišvengtas schematiškumas: jei jau toks, tai ne kitoks.

„Šukparkis“ – šeimos, brendimo romanas, kartu ir socialinis, apie emigrantų išgyvenimus svetimoje šalyje. Prisijaukinti ir prisitaikyti neįprastoje aplinkoje sudėtinga suaugusiems, sudėtinga ir vaikams ne tik dėl kalbos, įpročių kitoniškumo, bet ir dėl chaoso ir toksiškumo šeimos viduje.

Visus „tikro ruso“ charakteristikos segmentus atitinkantis vyras, mažesnių vaikų tėvas, ne tik tinginys, be atsakomybės jausmo, alkoholikas, bet ir smurtautojas, nuvalkiota anekdotinė frazė, jeigu myli, muša, čia tikrai tinka.

Ana sako, kad pasitaiko ir gerų vyrų. Malonių, draugiškų, kurie tvarko kambarius, verda valgyti, uždirba pinigų, myli vaikus, perka dovanas, užsako atostogų keliones, vilki švariais rūbais, negeria ir netgi gerai atrodo. Kur tokių būna, klausiu aš, Mėnulyje? Ana neatlyžta, kad tokių vyrų tikrai yra, jei ne mūsų mieste, tai gal Frankfurte. Pati asmeniškai tokio nepažįstanti, tai greičiausiai bus mačiusi per televiziją. p. 15

Pasakojama pirmuoju asmeniu iš paauglės Sašos Naiman perspektyvos, jos žvilgsnis į savo šeimą ir save gan kritiškas, kaip ir į visa, kas ją supa: bendramoksliai atrodo kvailoki, jai pačiai sekasi veik visi dalykai puikiai, supranta, kad apdovanota ypatingais, ne vidutiniais gabumais, o ir stengiasi mokytis kuo geriau, manydama, kad tai būdas ištrūkti iš klaikaus daugiabučio ir netapti pastovia Šukparkio – nepritampančio, girtaujančio, besisvaiginančio narkotikais atvykusio jaunimėlio būriavimosi vieta – lankytoja. Jaunos merginos galvoje sukasi ir psichiškai iškreiptos, kaltės ir keršto sukeltos mintys: nužudyti patėvį, įamžinti motinos atminimą, jaučiasi įpareigota pasirūpinti broliu ir sese, tuo pačiu nesąmoningai siekia atitrūkti nuo įprastos aplinkos, kad išsivaduotų nuo traumų, netgi norėtų būti įskaudinta, nuskriausta, kad pasijustų auka, o ne tik tąja, kuri išgyveno, o motina – ne.

Kartais pagalvoju, aš vienintelė mūsų kvartale prilaikanti normalias svajones. Turiu dvi, ir dėl nė vienos man ne gėda. Aš noriu nužudyti Vadimą. Ir noriu parašyti knygą apie savo motiną. Knygos pavadinimą kaipo ir žinau: „Istorija apie besmegenę raudonplaukę moterį, kuri būtų gyva, jei būtų klausiusi savo protingos vyriausios dukters. p. 7

Sudėtinga susigaudyti be artimųjų, be specialistų pagalbos ne tik savyje, bet ir socialinėje terpėje, žmones jungiančiuose jausmuose: kas tikra, o kas apsimestinai demonstruojama. Vieno vyro nevykęs pavyzdys paverčia visą vyrų giminę priešu numeris vienas, blogį generuojančiu monstru, kurio būtina vengti, norint neprarasti gyvenimo. Pagaliau susivokia, kad neapykanta neturi ribų, tiesiog keroja neapibrėžtai, visi žmonės vertinami per nepasitikėjimo prizmę.

Galvoje šmėsteli mintis, kad aš, ko gero, nekenčiu ne vien vyrų, bet ir moterų. p. 94

Gerumas, meilė, empatija tarsi tampa silpno žmogaus savybėmis, kenkiančiomis ne tik savo gyvenimui, bet ir artimiesiems. Motinos charakteris vis labiau pradeda atrodyti nedovanotinai pražūtingas ir romantiškas gyvenimo kautynių lauke.

Ji tiesiog visus mylėjo. Jei kas šlykščiai su ja elgdavosi, mama tik pasakydavo, kad tikriausiai tam žmogui į akį arba širdį yra patekusi veidrodžio šukelė – to veidrodžio, kurį sudaužė nelabasis. Tokia jau ji buvo. p. 17

Svarbiausiu credo jaunajai protagonistei Anai tampa šūkis – neprisileisti per arti žmonių: „aš pati sau vyras, aš pati sau vyresnė sesuo“ p. 56

A. Bronsky pasakojimas gyvas, pulsuojantis šiurkštumu ir empatija tuo pačiu, meta skaitytoją kaip į šulinį, kur tamsu, šalta, nors aplinkui gaivus vanduo – gyvybės šaltinis, kur netyčia įkritai, o išsikepurnėti kad ir kaip bebandytum be kitų pagalbos nepavyks.

Vertinimas: 4/ 5