Zabuzhko, Oksana. Užmirštų „sekretų“ muziejus/ O. Zabuzhko: romanas; iš ukrainiečių k. vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma littera, 2023. – 716 p.

Išlaisvinti istoriją ir šalį

Viena žymiausių Ukrainos rašytojų Oksana Zabuzhko (1960) – dvidešimties įvairių žanrų (poezijos, prozos, esė, kritikos) knygų autorė, išversta daugiau negu į dvidešimt kalbų, prestižinių apdovanojimų laureatė, daug kūrinių ekranizuota, pastatyti spektakliai, sukurta muzika.

Pagrindinės rašytoją dominančios temos: ukrainietiška tapatybė, feministiškai traktuojami lyties klausimai. Daug prieštaringų nuomonių ir diskusijų sukėlęs 1996 metais išleistas romanas „Ukrainiečių sekso lauko tyrimai“ išrinktas „didžiausią įtaką Ukrainos visuomenei padariusia pirmųjų 15 nepriklausomybės metų knyga“. Kol kas geriausiu jos kūriniu laikomas romanas „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ (2009) – šeimos saga, kurioje vaizduojami trys svarbiausi Ukrainos istorijos laikotarpiai: Antrasis pasaulinis karas, 7-asis dešimtmetis ir šio amžiaus pradžia. Ypač daug dėmesio skiriama sovietinėje ir rusiškoje istoriografijoje demonizuojamai Ukrainos sukilėlių armijai.

2009 m. gimtinėje išleistas romanas „Užmirštų “sekretų“ muziejus“ pagal vaizduojamas aktualijas turėjo būti ant bangos. Ir dabar taip būtų: nuo pokario iki Oranžinės revoliucijos, istoriniai inkliuzai juk niekada nesensta, kaip fosilijos gintare jį įdomina, bet jokiu būdu nedaro atgyvenusiu, juolab, kad fiction literatūra, priimta manyti, ne žurnalistika, ypač jei gerai parašyta, visada aktuali. Šito nenuneigsi. Jeigu… kokie smulkūs ir netgi savotiškai žavūs pergyvenimai dėl neįvertinimų, nemeilės ar kad ir korupcijos, sako, Ukrainoje neribotų mastų, na, emigracijos, ieškant išgyvenimo, gal geresnio būvio, netgi politinės ir žurnalistinės prostitucijos… palyginus su tuo, kas ištiko Ukrainą 2021 vasario 24 d. Iki šiol. Skaitant negali šių dienų niekaip pamiršti. Vis mintiji, Dieve, kaip aprašys, kokie rašytojai sugebės perteikti šios šalies, susprogdintos, be gailesčio naikinamos, iškruvintos ir išvarytos, likimą. Kas perteiks visą dramatizmą ir siaubą, o kartu gebėjimą išlaikyti žmogiškumą, atsakomybę… netgi kyla klausimas, kas gi yra Ukraina šiandien, ką reiškia būti ukrainiečiu? Iš trumpų informacinių karo pranešimų, sunaikintų miestų vaizdų, naujų kryžių minios, atkasamų duobių, o ir skęstančių namų, žmonių, gyvūnų tik įsivaizduojame, jog kažką šiek tiek žinome apie pasaulį, nors tuo pačiu vengiame ir saugome save nuo siaubo įsrprūdimo iš griūvančių pasaulių, nes tikrovė siurrelistinė, absurdiška, neįtikėtina, norisi gręžtis, regis, nuo dirbtinai kuriamo siaubo.

Pati autorė sako, kad romanas ypač aktualus šiandien, nes jis atspindi nuolat kariaujančią šalį, deja, atrodo, kad galima pritempti bet ką prie bet ko: vargu, kai knyga buvo rašoma, kai buvo išleista, ar kas nors ir baisiausiam sapne susapnavo, kas ištiks Ukrainą po kelerių metų. Tiesa ta, kad istorijos užkaboriuose visada galima rasti užuominų į ateitį, kaip pranašysčių šaknis, išleidžiančias daigus ir suklestinčias, kai veiksmas įsibėgėja.

O. Zabužko reziumavo, kad jos knyga iš tiesų yra apie dabar vykstantį karą, nes šio karo priežastys tūno neišmoktose istorijos pamokose: „Visi tie XX amžiaus dalykai, kurie buvo paslėpti po kilimu, ir ta istorija, kuri, manėme, jau priklauso praeičiai, staiga įsiveržia į mūsų namus ir sako – laba, aš esu jūsų ateitis“. Visgi romano veikėjams nelemta pralaimėti ir tai yra svarbiausia, sako O.Zabužko. Ir galiausiai – tai knyga apie meilę. Plačiau

„Užmirštų „sekretų“ muziejus“ – didžiulis ambicingas sąmonės srautu parašytas istorinis realistinis su maginėmis gijomis romanas. Apie meilę, ištikimybę ir išdavystę. Žmogiškąją, politinę, visokią, nes kokia išdavystė bebūtų, ji – naikinanti: žmogų, giminę, šalį. Be išimties ukrainietiškas kūrinys. Apie tris trijų šeimų kartas per septynis dešimtmečius – nuo karo metų iki Oranžinės revoliucijos.

Struktūriniu požiūriu tai romanas koliažas, kaip ir protagonistės Darynos draugės Vlados vaikystėje žaistus „sekretus“ imituojantys meno kūriniai: skirtingų požiūrių, laikotarpių, žanrų – realizmo ir mistikos – prisiminimų, išgyvenimų, įsivaizdavimų, sapnų, istorijos ir jausmų sulipdymas į vienį – visa kam pradžią, o ir pagrindą davusi sena pokario laikų nuotrauka, būtent ji inspiravusi literatūrinį sąmonės ir pasąmonės koliažą. Zabuzhko sujungia elementus į daugiasluoksnę simfoniją apie atmintį, santykius, meilę, istorinius ir dabarties įvykius; kiekviena knygos idėja sąveikauja su kitomis ir darniai išsirutulioja į vientisą užbaigtą kūrinį.

„Sekretai“ – taip vadinasi Ukrainoje anksčiau populiarus mergaičių žaidimas, kiek žinau, mėgstamas buvo ir Lietuvoje. Savotiški vaikiški turtai, daugiausia spalvingos šukės ir žvilgantys saldainių popierėliai, paslepiami iškastoje žemės duobelėje, būtina pasižymėti ar įsiminti vietą ir jokiu būdu neprasitarti berniukams. Deja, sekretų“ vieta dažnai pamirštama. Kas įdomu, kad romane šis žaidimas siejamas su ikonų slėpimu nuo bolševikų – paveikslėliai po stiklu.

Istorija – dažnai būtent kaip tame žaidime – neatrastos paslaptys: reikia nuojautos, laiko ir pastangų, kad jas būtų įmanoma atidengti ir suprasti, kas kaip. Romano kompozicijai suteikiamos muziejaus sąvokos, kiekvieną skyrių atitinkančioje salėje atskleidžiamas Ukrainos istorijos ir dabarties gabalas.
Autorė naudoja trijų pasakotojų balsus, dažnai prasiveržia ir visažinis rašytojos balsas, taigi tarsi žvelgiama į šalies ir žmonių istorijas nevienareikšmiškai, ieškant giluminių sluoksnių, bandant iš skirtingų pozicijų prieiti prie tų pačių įvykių.

Žymi pirmo dešimtmečio televizijos žurnalistė Daryna Hoščynska, vedanti aktualius įvykius ir žmones nušviečiančią laidą „Diogeno žibintas“ – bene svarbiausia veikėja, siejanti savimi visus kitus ir pagrindinius motyvus: moderni, savimi pasitikinti šiuolaikinė moteris, laisvės ir sėkmės atspindys, „dalinga selfmeid moteris, kuri fotografuodavosi moteriškų žurnalų viršeliams ir buvo elitinis geismo objektas vyrams, važinėjantiems tarnybiniais leksusais su šoferiu…“ p. 691 Moteris, kuriai lyg nieko ir netrūksta. Lūžis įvyksta tiek išoriniame, tiek dvasiniame gyvenime visai atsitiktinai pamačius seną nuotrauką. O. Zabuzhko – įžvalgi detalės meistrė, gebanti sukti siužetines linijas, regzti intrigą ir vystyti charakterius įsikibdama vienos ar kitos detalės, suteikdama jai ypatingas simbolines reikšmes ir panaudodama kaip veiksmo variklius: nuotrauka, štai…

Protagonistė susidomi pokario laikų daryta nuotrauka, kur keturi vyrai ir viena, ypatinga šviesa švytinti netgi nespalvotoje pablukusioje nuotraukoje moteris žvelgia iš šitiek sovietinių metų uždrausto net apkalbėti, niekinto ir kaltinto laiko ir tarsi perteka į pačios Darynos vidų: neduoda ramybės, maga išsiaiškinti, kas atsitiko, rasti archyvinės medžiagos, o ir išgirsti apie jų likimus žinančių ir dar gyvų liudininkų ar artimųjų pasakojamus prisiminimus. Bet… pasirodo, įžengti į praeitį nėra paprasta: archyvai arba išvežti, arba sunaikinti, gyvų liudininkų nebelieka, o ir likę nelinkę atvirauti, netgi savo šeimos nariams dažnai nėra papasakoję pokario dramų.

Gabus, perspektyvus fizikas Adrianas Vatamaniukas, tapęs antikvaro pardavėju, niekinantis save už tokį persikvalifakavimą, nuolat lyginantis save ir studijų draugus – kas prasigėrė, kas nuskurdo, kas emigravo, kas panašiai kaip jis pats susirado, kaip užsidirbti, žodžiu, pirmame šio amžiaus dešimtmety mokslas išėjo į turgelius. „Niekam dar nepavyko tapti kuo nors moksle užsiimant juo laisvu nuo darbo laiku.“ p. 317

Toji atsitiktinė nuotrauka šiuos du žmones suriša ir neeiline meilės istorija: tokia stipria ir savaimine, regis, ne vien jų, dar kažkieno kito pertekėjusia į juos. Būtent neišmylėta 1947 metų UPA Helios ir Adriano, pokario partizanų meilė, neišgyventas jųjų gyvenimas. Pokario pasipriešinimo istorija atskleidžiama sapno forma, šiaip jau ne itin patrauklus pasirinkimas, bet… tai tik forma, o pasakojimas absoliučiai realistinis ir netgi mažai trūkinėjanti maniera, dar daugiau – dviejų žmonių sapnai susilydo į vienį, kitaip tariant, abu Adrianas ir Darina sapnuoja tą patį sapną. Arba žuvę kovotojai atgimę jau kitos kartos žmonėse ir kalba, pasakoja apie save per juos ateities kartoms. Sąmonės ir pasąmonės paralelinės sanpynos istoriją verčia apčiuopiama, artima, dar daugiau – perimta, glūdinčia mumyse. Ir viltinga: naikinti ir trinti dalykai, niekinti išlieka, bent jau ezoterinėje plotmėje.

Partizaninė kova vaizduojama gana moteriškai: meilė, išdavystė, nekabinant nei nykios bunkerių kasdienybės, nei beviltiškos lemties, susikoncentruojama į emocinį užtaisą – pats mylimiausias žmogus gali būti ir išdavikas. Panašiai kaip ir kiekviena sovietinė šeima, pokario šeima paženklinta: arba represuoti, arba represinėms struktūroms priklausantys. Ir perduodama-perimama atmintis iš esmės priklauso nuo to, kokiai istorinei kategorijai atstovavo tėvai, seneliai: „tėvas visą gyvenimą kopė į uolą ir šokinėjo. Ir visai ne todėl, kad buvo toks jau apsigimęs kovotojas, veikiau priešingai – kas kartą prisiversdavo. Kas kartą vertė save bandyt numušti geležinį lanką, įveikti savo “hamletišką neryžtingumą“. p. 38 Darynai išlikęs apie tėvą ne tik kaip beprotnamyje uždaryto ir palaužto žmogaus atminimas, bet ir kaip besistengiančio doro piliečio pareigą atlikti, su gniuždančia sovietine tikrove susidūrusio žmogaus portretas. O tokių buvo daugybė. Arba kankiniai, arba kankintojai. Adriano giminė tiesiogiai susijusi su pokario patriotais, buvo represuoti, paženklinti įvairiomis bausmėmis ir kankinimais.

Tarsi genais perduodama politinė visuomeninė pozicija. Ir Adrianas, ir Doryna nukentėjusiųjų genties. Meilė – tai ne tik jausmų ir kūnų šėlsmas, bet ir bendras požiūris į šalies likimą. Apskritai knygoje plačiau ar siauriau paliečiama veik visa, kas yra Ukrainos istorija: sovietinimas, golodomoras, represijos, pilietinis karas Vakarų Ukrainoje, deginami ir išvogti archyvai, dvidešimt pirmo a. pradžioje klestinti mafija ir siekiantys visa kur dominuoti rusiški pinigai.

Meilės istorija papasakota išradingai, bet abu veikėjai gerokai schematiški ir panašūs, kur kas įdomesnis, prieštarų kupinas represinių struktūrų atstovas Pavlas Ivanovyčius Buchalovas. Pasirodo, jis vienos iš sapno veikėjų ligoninėj, motinai pasikorus, likęs sūnus, paimtas ir užaugintas mačiusio išduotų partizanų (jų tarpe ir Helios) žūtį, pats tapęs invalidu ir negailestingu įtėviu berniukui: auklėjo, mušė, baudė, kad nestokotų pykčio.

Tėvas mano, Buchalovas, – jis dar seno raugo… Jis juk su banderininkais kariavo… Ir su negyvais jais tebekariavo… jiems visą gyvenimą paskui… įrodinėjo… Mane augino, kad piktesnis būčiau… Bet karjeros jau buvo daromos ne pykčiu, ne agresija… Išrinktumas – štai kas laikė tarnyboje. Jausmas, jog priklausai… valstybės šventų švenčiausiajai… didžios valstybės, prieš kurią visas pasaulis dreba. p. 670

Skaitant persekioja disonanso pojūtis: pritempimo pastangos, teisingo veikėjo, iškeliamo iš minios kaip išskirtinės figūros, sujungiančios visus lemtingus galus – istorijos: praeities, dabarties ir ateities (aišku, nėštumas, gimstantis kūdikis) – netikrumas, stengimasis pataikyti į laikmečio poreikius, o ir apibendrinimo siekis. Protagonistai du jau brandaus amžiaus inteligentai – ach, du pupuliukai – stebuklingai atradę vienas kitą ir romantiškai susilydę į vienį – netgi sapnai bendri – politiškai, pilietiškai neinantys į nešvarius kompromisus, netgi bandantys kovoti prieš visa erdve slenkantį blogį – prostituciją televizijoje, paviršutiniškumą – mėginantys prisikasti prie pokario tiesos ir atrastus sekretus pagarsinti – sukurti filmą. Ir schematiškas išrišimas – pasaulis išgelbstimas per meilę – romane itin romantišką, beje, ir kūnišką itin, bet tikrai nebanaliai papasakotą. Sapno pasirinkimas tinka ir tuo atveju, kad ką nors tikro sužinoti apie sovietų ypač įslaptintą UPA veiklą veik neįmanoma: liudininkai išžudyti arba vienas po kito išeina anapilin, o ir kalbėti apie tą laiką nemėgo, pavojinga buvo, net ir šeimose vengta gilintis į praeitį, archyvai sunaikinti, išvežti į Rusiją. Belieka interpretuoti kabinantis už pavienių ženklų – nuotraukos, atskirų žodžių, vienos kitos smulkmenos.

Iš anotacijos atrodo, kad tai praeities/ dabarties romantiška šeimos saga, na, toks masinis produktas, kurį mėgsta ypač moterys. Tai dauguma turbūt nusivils: nes nei trumpų sakinių, nei ko ko banalybių tikrai nesuras. Knyga turbūt ir stulbina labiausiai dėl stiliaus: sąmonės srautu pasakojamos – puikiai siejant kalbą ir mintį {nepriekaištingas Z. Marienės vertimas} – daugiasluoksnės išradingos istorijos, paprastos ir nepaprastos tuo pačiu, suromantintos emociniu aspektu, gebant išvengti banalumo, tvirtai pagrįstos istoriniu, socialiniu aspektu tarsi gerai organizuota įspūdinga kelionė į žmogaus ir šalies skausmingiausių paslapčių pasaulį. Minčių srautas apie šalies likimą, realistinis ir ezoterinis ekskursas per kelių kartų likimus į viltingą ateitį. Tikėkime, kad viltingą.

Taip, literatūriškai tai stiprus kūrinys, sąmonės srautas ne visur vienodai intensyvus, nuo pusės knygos jis tarsi atsiskiedžia, sakinys trumpėja, atsiranda dirbtinumo, bet juk rašyta ne vienu prisėdimu, septynetą metų, neišvengta ir tam tikro balasto: tokio smulkmeniško moteriško kalbėjimo apie buitį, drabužėlius, dar panašiai.

Ir jeigu kaip komplimentą bent jau lietuvių apžvalgininkų esu pastebėjusi sakant vertinant savųjų knygas – na, nesijaučia lietuviškumo, tai „Užmirštų “sekretų“ muziejus“ šimtu procentų ukrainietiškas kūrinys: apie Ukrainos istoriją, ukrainietišką mentalitetą. Galingas ukrainietiškas romanas.

Vertinimas: 4,5/ 5