Roberts, Gregory David. Šantaramas: romanas/ G. D. Roberts; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 758 p.

Indiškasis svieto lygintojas

Taip, keista skaityti tokią garsią ir jau turbūt visų, kas svaigsta Indija, seniai perskaitytą knygą, dar keisčiau, kad kažką net įkvėpė leistis kelionėn visiškai vienam ar vienai gurinėti po nepažįstamą šalį.

Tiesą sakant, pabuvojus Indijoje ir likus ja nesužavėtai, greičiau atvirkščiai, perskaičius A. Roy įstabius maginio realizmo romanus, R. Mistray graudaus ir žlugdančiai sunkaus realizmo „Trapi pusiausvyra“ ir „Šeimos reikalai“ – garsusis G. Roberts „Šantaramas“, ką žinau, komercinis, nuotykių, kas kad pagrįstas autobiografiniais faktais, bet… paviršinis, neatskleidžiantis nei Indijos, nei pasakotojo sielos. Mafijinis romanas, greičiausiai asocijuojantis su M. Puzo kūryba. Gal ir savotiškai įdomus liudijimas apie žmogaus gebėjimą ištverti sunkiausias kalinimo sąlygas, apie pastangas išgyventi iš nusikalstamos veiklos… o meilė, na, vienintelė, tikra, romantinė, bet, kaip tokiuose popso kūriniuose būna – įstabi, nepakartojama, nepasiekiama, amžina – paviršiumi nupasakojama, neprasiskverbiant iki vidinių niuansų. R. Mistry lūšnynų gyventojai kelia šiurpą, gailestį, netgi ašaras ir suvoki absoliučiai beviltišką milijonų žmonių situaciją, kur gyvybė nieko nereiškia, o apie teises ir laisves gali kalbėti tik kvailiai. „Šantarame“ skurdas ir kastų sukurtas beteisiškumas šiek tiek parodomi, bet įvyniojant į romantizmo šydą, vis dėlto, akivaizdu, kaip literatūroje svarbu gebėti valdyti kalbą ir dar svarbiau gebėti pasakoti ne paviršių, bet kurti daugiasluoksnį tekstą.

Taigi „Šantaramas“ (2004) dvelkia bolivudiška Indija, kur veikėjas tuo pačiu ir nusikaltėlis, ir herojus: besąlygiška empatija silpniems ir vargstantiems, džentelmeniška meilė paslaptingai gražuolei; stiprus ir drąsus, netgi didingas, bet kartu ir paprastas lūšnyno gyventojų bičiulis, o kitą akimirką įtakingiausių mafijos bosų draugijoje. Na, žodžiu, įvykių ir veikėjų plotmė begalinė.

Aš plėšiau bankus, prekiavau narkotikais, o kalėjimo prižiūrėtojai mušdami sulaužė man kaulus. Buvau perdurtas ir pats esu sužeidęs kitus. Pabėgau iš griežtojo režimo kalėjimo, pilno žiaurių vyrų, pasirinkęs sunkiausią būdą – per priekinę sieną. Ir vis dėlto pirmą kartą išvydus juodą lūšnynų vargą, sielvartingai plytintį iki horizonto, man pabalo akys. Valandėlę atrodė, lyg jas badytų peiliais. p. 9

Nei „Šantaramas“, nei „Kalno šešėlis“ nėra autobiografiniai kūriniai, tai romanai, kas be ko susiję su rašytojo patirtimis, bet vargu, ar rasime nors vieną fiction knygą, kurios sąsajas su asmeniškumais galima būtų nuneigti šimtu procentų, juk taip nebūna, ne? Kita vertus, skaitytojams norisi tikėti, kad kas nutiko veikėjams – ne blefas, o iš tikrųjų, ką gi patys ir sugalvojame viską prilipinti konkrečiam žmogui, šiuo atveju, rašytojui.

Kiek teisybės buvo „Šantarame“ ir kiek jos yra „Kalno šešėlyje“?

Kai kurios mano gyvenimo patirtys aprašytos gana tiksliai, kiti pasakojimai – pramanyti, bet paveikti mano patirties. Norėjau parašyti du ar tris nepagražintais savo gyvenimo faktais grįstus romanus, tai leistų patyrinėti mane dominančias temas ir tuo pat metu išlaikyti nuoširdų, susietą su tikrais išgyvenimais pasakojimą. Tai romanai, o ne autobiografijos, todėl visi veikėjai ir dialogai išgalvoti. Ir nesvarbu, kiek iš viso to yra tiesa, svarbiau kiek iš viso to yra tiesa mums, žmonijai. Esu patenkintas, kai žmonės manęs klausia, kaip laikosi Karla, tarsi ji būtų gyvas žmogus. Man patinka, kai žmonės klausia, kaip aš sugebėjau prisiminti visus dialogus ir pokalbius, kuriuos iš tikrųjų kūriau metų metus. Man patinka, kai žmonės mano, jog viskas yra tikra, nors visi veikėjai pramanyti, įskaitant ir veikėją, turintį mano vardą. Vadinasi, jie perskaitė šią grožinę knygą kaip tikrą pasakojimą. Plačiau: 

Bet vis dėlto skaitant biografinius faktus, nekyla abejonės dėl sąsajų romano ir asmeninių patirčių.

„Šantaramas“ atnešė pasaulinę šlovę. Paties rašytojo biogfrafija – įvykiais ir patirtimis pralenkia turbūt bet kokį romaną.

Rašytojas gimė Melburne 1952 m. Artimieji, draugai ir pažįstami jį visada žinojo kaip malonų, atvirą ir pozityvų žmogų. Bet jo asmenybė ne vienalytė: šeiminio gyvenimo nesėkmės: nesėkminga santuoka, neteko dukros globos, na, ir narkotikai, nuo mažų apiplėšimų prie didelių.

Juokinga, bet spaudoje G. Roberts buvo žinomas kaip „plėšikas džentelmenas“. Apiplėšimams jis tikslingai pasirinko tik įstaigas, turinčias vidutines pajamas, apdraustas už didelę sumą, jo „uniforma“ visada buvo verslo kostiumas, o apiplėšiamiems žmonėms jis visada sakydavo „ačiū“ ir „atsiprašau“.

1978 m. jis buvo sugautas, pripažintas kaltu dėl parduotuvių ir banko apiplėšimų serijos ir nuteistas kalėti 19 metų. 1980 m. G. D. Roberts pabėgo iš kalėjimo ir išvyko į Bombėjų (Mumbajus), kur 10 metų slapstėsi. Jis buvo pakartotinai sugautas tik 1990 m., pervežant narkotikus į Frankfurtą. Dar viena laisvės atėmimo bausmė Australijoje ilgesniam nei 6 metų laikotarpiui, iš kurių 2 rašytojas praleido vienutėje.

Neįtikėtina, nusikaltėlis sugebėjo pabėgti antrą kartą. Tiesa, pakeliui persigalvojo ir grįžo į kalėjimą nepastebėtas, kad galėtų visiškai atlikti bausmę ir susitikti su šeima. Būtent tuo laikotarpiu parašė „Šantaramą“. Pats žodis šantaramas reiškia taikus žmogus ir turi didžiulę reikšmę autoriui.

Taigi bėglys protagonistas Linas, ne G. D. Roberts, įsimaišo į Indijos milijonų gyventojų sūkurį, kvėpuoja laisvės oru ir bando susivokti savyje ir jį supančiuose žmonėse. Laisvė ir svaigina, ir stebina nematytais ir neįtikėtinais vaizdais. Planavęs, kad Mumbajus bus tik tarpinė stotelė jo kelionėje iš Naujosios Zelandijos į Vokietiją, susipažįsta ir tampa draugais su keliais indais ir lieka ilgesniam laikui, o save tarsi iš šalies pamato apsilankęs naujojo draugo kaime, kur žmonės atrodo pirmapradžiai, nuoširdūs, patenkinti tuo, ką turi ir trykštantys meile.

Paskendau prisiminimuose ir mintyse apie dukterį, tėvus, brolį; apie nusikaltimus, kuriuos padariau, apie mylimus žmones, kuriuos išdaviau ir praradau visam laikui.

Gali pasirodyti keista ir nesuvokiama, bet iki tos akimirkos beveik nesupratau, kiek blogo padariau ir kad pražudžiau savo gyvenimą. Su ginklu plėšiau bankus, buvau narkomanas, priklausomas nuo heroino. Mano mintis, veiksmus ir net prisiminimus apie tą laiką gaubė narkotinis ūkas. Vėliau, per teismą ir trejus metus kalėjime, buvau blaivus  ir šviesaus proto, taigi privalėjau suprasti, ką nusikaltimai ir bausmės reiškia man, mano šeimai ir žmonėms, kuriuos apiplėšiau grasindamas ginklu. Bet tada nesupratau ir nejaučiau nieko. Aš buvau baudžiamas ir galvojau tik apie tai, kitiems dalykams neturėjau laiko. <…> Tik ten, Indijos kaime, tą pirmą naktį, žvaigždžių pilnomis akimis snūduriuodamas ant šnibždesių plausto; tik tada, kai kito žmogaus tėvas, neturtingas valstietis, meiliai uždėjo man ant peties šiurkščią įdiržusią ranką, tik ten suvokiau ir pajutau to, ką padariau, to, kuo tapau, kankynę – skausmą, baimę ir tuštybę. p. 117

Kaime ir perkrikštijamas Šantaramu, kas reiškia ramus žmogus arba „Dievo ramybės žmogus“.

Nesvarbu, kaip ten buvo, ar jie pažino tą mano ramybę, ar ją sukūrė, žmogus, koks esu, iš tikrųjų gimė tuo metu, kai stovėjau netoli potvynio kuolų, atkišęs veidą šventinančiam lietui. Šantaramas. Geresnis žmogus, kuriuo pamažu ir gerokai per vėlai pradėjau būti. p. 129

Daug visko, daug įvairiausių nuotykių ir įdomybių apie Indiją ir jos žmones. Gyvenimas Indijos kaime, vėliau lūšnyne, kuriame Linas tampa gydytoju (pirmosios pagalbos kursų visiškai pakanka, kad galėtum atlikti gydytojo pareigas lūšnyne), choleros epidemija, laukinių šunų gauja, medžiojanti beginklius prašalaičius, ir tūkstančiai žiurkių, naktį migruojančių per lūšnyną ir sugraužiančių viską, kas pasitaiko kelyje. Ir daug įvairių draugų su neįtikėtinomis gyvenimo istorijomis, romantiška meilė paslaptingai moteriai Karlai, jos paveikslas veikėjui suteikia prasmės ir jėgų sunkiausiomis akimirkomis.

Na, atrodo, protagonistas Indijoje patiria viską, kas įmanu: skurdą, alkį, labdaros malonę, pinigus, meilę, praradimo skausmą, laikinumą ir riziką – antroji dalis – tiesiog nuotykinis nusikalstamo pasaulio peizažas. Bet nuo pat pradžių žinai, kad čia, kaip Bolivudo filmuose: daug ašarų, bet bus ir pergalė. Ir nors antroje dalyje Linas sukasi tarp įtakingiausių nusikalstamo pasaulio žmonių, tačiau vis tiek išlieka pasigėrėtinai simpatiškas. Išmintis, drąsa, pagalba silpniesiems ir draugams nepaisant nieko, netgi gresiančios mirties. Ir pagaliau jis nusprendžia, kad turi kovoti už tai, kas, jo nuomone, yra teisinga, ir kurti sąžiningą gyvenimą.

„Šantaramas“ – įspūdingas apimtimi ir vaizduojamų veikėjų patirtimis romanas. Nors protagonistas ir eina dvasinio tobulėjimo link, vis dėlto keistai derina nusikaltėlio ir herojaus statusą. Tai tradicinis nuotykių žanro veikėjo portretas: kai reikia žudo, baudžia, vagia, plėšia, bet visada teisingas vargšų ir silpnųjų atžvilgiu, džentelmenas meilėje, drąsus ir ryžtingas. Ach… Ir Indija: gal ir visokia, bet, aišku, realizmas gerokai nuskendęs romantinės ir nuotykių literatūros plačiuose vandenyse.

Vertinimas: 3,8/ 5