Mistry, Rohinton. Trapi pusiausvyra: romanas/ R. Mistry; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 627 p.

Tarp vilties ir nevilties

Indija – būtent šalis, į kurią mane reikėtų prievarta ir turbūt surištą vežti. Bauginanti, o ne žavinti, kad ir kokia savita būtų, daugeliui madinga (bent jau anksčiau) – dvasinių paieškų, gal net išgijimų erdvė. Skurdas, kastos, chaosas, – nors ieškoma ramybės – nešvara, įstatymų nebuvimas ar galimybė nepaisyti, religijos – kaip priedangos ir įrankiai įvairiausioms anarchijoms: kas nors su kuo nors kovoja, kas nors ką nors skerdžia, visad baisiausios situacijos be jokių išeičių, kaip sakoma knygoje: „Šiandien sikhai. Pernai buvo musulmonai. Dar anksčiau – haridžanai“ p. 595

Ir turbūt esminis sakinys „Trapi pusiausvyra tarp vilties ir nevilties“, tinkantis ne tik pavadinimui, bet ir pagrindinei kūrinio minčiai nusakyti: koks bebūtų gyvenimas, jame egzistuoja įvairūs dalykai, kaip svyruojančios vienon kiton pusėn svarstyklės, balansuojančios skausmą ir džiugesį. Na, laimė, dažnai atrodo,  čia daugiau vaizduotės duotybė, o ne realybėje egzistuojantis, su materialiuoju pasauliu susijęs patyrimas. Atjauta, širdies talpos praplėstis, kai į ją nėra ką dėti, tik pačius žemiausioje pakopoje esančius, kai dalijamasi ne kuo kitu, tik skurdu ir baisiomis istorijomis ar vidų lyg migla apėmusia tuštuma, kur net vos apčiuopiama empatijos užuomina suskamba kaip svaiginanti, o kartu ir graudi muzika.

Rothon Mistry (1952) – indų kilmės Kanados rašytojas, trijų, nominuotų Bookerio premijai, romanų autorius. Garsiausia jo knyga – „Trapi pusiausvyra“ (1995), kurioje Indija supulsuoja gyvybe ir tikrumu. Turbūt tiek apimtimi, tiek tematika ji lygintina su „Šantaramu“, daugeliui tapusiu vos ne kultine knyga apie Indiją. Įdomus interviu su vertėja D. Žalyte. „Šantaramo“ neskaičiau, gal todėl ir jokio romantiško požiūrio į Indiją, tiesa, V. Rykštaitės „Viena Indijoje“ irgi trykšta meile tajam kraštui ir… pozityvumu? Skaityti tikrai buvo įdomu kaip klajonių įspūdžius, savęs išbandymus ir ieškojimus, bet tai pašaliečio, jau prikaupoto dvasingumo nuostatų apie Indiją, slydimas vaizdais saulės akiniais pridengtomis akimis ir užkimštomis ausimis per itin specifinį ir keistą kraštą.

Autorių akivaizdžiai domina egzistencijos paribyje balansuojantys asmenys, bandoma prasiskverbti giliau, suvokti beviltiškumo prigimtį ir politines aplinkybes, pasmerkiančias žmones blogesniam likimui negu gyvių. Daugelis istorijų skamba šiurpiai ir tamsa nusėda antmintyje: ministrės pirmininkės Indira Gandhi valdymas, skurdo mažinimo programa, propaganda ir tikrovės kontrastai. “Trapi pusiausvyra“ pradedama 1975 metais, baigiama 1984 – Indira Gandhi nepaprastosios padėties laikas. Atrodytų tinkamas maginiam realizmui. Bet rašytojui vaizdumas ir sutirštinimai, regis, nerūpi: pati tikrovė primena siaubo filmą, veik be jokių prošvaisčių laimėti gėriui ir tiesai. Laikas, kai gaudomi elgetos, vežami į savotiškas darbo stovyklas, negebančias nei maitinti, nei gydyti; tie patys lūšnynų gyventojai pristatomi ir į susitikimą su ministre pirmininke; bet, aišku, šiurpiausiai įsirėžia atmintin demografinis įstatymas. Žmonės apsupami, gaudomi turguose, viešose vietose, prievarta sterilizuojami, išdrįsę priešintis ar nepatikę valdininkams – kastruojami. Ir turbūt iniškiausia – po viso to jei geba gyventi: invalidai, valkatos, absoliučiai nieko neturintys, tik… gebėjimą džiaugtis akimirka. Tiesiog kad gyvena. Norom nenorom kyla klausimas, kiek žmogus gali iškęsti: išžudomi artimieji, skurdas, badas, net miegoti nėra kur, pagaliau, kai sugalvoja vesti – iškastruojamas, bet… turbūt ir yra šios knygos šviesioji dalis, kad žemiausios kastos, daugiausia kentėję, atrodo, geba pernešti viską, o ir net būti šmaikščiais ir linksmais.

Kiekvienos protagonistų gyvenimo istorijos tema – netektis.

Netekti ir vėl netekti yra gyvenim proceso pagrindas, kol belieka tik plika žmogaus būties esmė. p. 578

Kelios siužetinės skirtingų kastų veikėjų linijos suteka į vieną erdvėlaikį ir dar labiau išryškina ne tik bendrumus, bet ir papročių, tamsumo, egoizmo, baisaus skurdo nulemtus skirtumus. Pagrindinis visų tikslas – išgyventi. Iš pasiturinčios aplinkos kilusi Dyna, tapusi našle, siekdama išlaikyti savarankiškumą, pradeda siūti, o, pablogėjus regėjimui, priversta samdyti du vyriškius, neliečiamosios čamarų kastos, skurdaus būsto dalį išnuomoti atvykusiam į miestą mokytis jaunystės laikų pažįstamos sūnui. Taip į vieną kamuolį pradeda pintis iš kaimo atvykusių – Yšvaro ir jo sūnėno Omprakašo, iš kalnų kilusio parso Maleko ir šeimininkės Dynos likimai. Juos suartina skurdas, nepritekliai ir nuovoka, kad visiems drauge išgyventi lengviau, o ir smagiau: virtuvė vakare atgyja ruošiant maistą, skamba sąmojis ir juokai, pasaulis atrodo gan draugiškas ir viltingas. Su artumo jausmu atsiranda atsakomybė ir empatija. O kur dar galėjimas išsipasakoti.

Nuoskaudų ir skausmo kupini dauguma. Istorijos neįtikėtinos ir šiurpios. Pasiseks tam, kam pavyks sutikti žmogų, gebantį išklausyti.

Tai nepaprastai svarbu, nes padeda prisiminti, kas esi. Paskui gali eiti pirmyn, nebijodamas, kad prarasi save šiame permainingame pasaulyje. p. 617

Po vyro mirties atsisakiusi tekėti vienišė Dyna nesutinka gyventi ir su pasiturinčia brolio šeima, nors yra ypač artima jo vaikams. Ji ne tik kovoja už savarankiškumą stengdamasi išsaugoti būstą, bet ir tarsi nutrina kastų ribas. Svetimi žmonės tampa šeima, kurios trūko anksti mirus tėvams ir ėmus komanduoti despotiškam broliui Navarui. Trapi ir tuo pačiu stipri moteris, išdrįsusi reikšti savo norus. Ar įtikinama? Jos santykiai su atsiradusiais šeimynykščiais atskleidžiami gan nuosekliai ir smulkmeniškai: prieštaravimai, abejonės, gailestis, artumo jausmas.

Išaušęs rytas neatsakė į klausimus, su kuriais Dyna grūmėsi kiaurą naktį. Ji negali vėl prarasti siuvėjų. Bet kada elgtis griežtai, kada nusileisti? Kur riba tarp užuojautos ir kvailumo, gerumo ir silpnumo? Ir tai jos požiūriu. Jų požiūriu galbūt riba tarp gailesčio ir žiaurumo, dėmesingumo ir beširdiškumo. Ji gali pasirinkti viena, o jiems tai gali pasirodyti kita. p. 392

Šiaip veikėjai gan senamadiškai sugrupuoti: geri, blogi, geri – skurdžiai, beširdžiai – turčiai, kaip iš pasakos, bet tikrai neįtikimas Elgetų Valkata, savotiškas svieto lygintojas. Bet aplinkos atmosfera tokia sodri ir, atrodo, autoriui daugiau negu pažįstama – patirta, pasakojimas paprastas, bet įtraukiantis ir, kas veik neįmanoma tamsiose skurdo istorijose – intriguojantis, aišku, domesį didina ir nuovoka, jog tiesiog skaitytojas kartu su veikėjais vedamas per Indijos 1975–1984 metų istorinį, politinį, socialinį laiką, kastų, religijų, skurdo ir niūrumos labirintais.

Bene pats liūdniausias ir labiausiai graudinantis iš kalnų atvykusio jaunuolio Maleko likimas. Linksmas, iniciatyvus, žavus ir perspektyvus vaikinas, išstumtas iš gimtųjų namų siekti mokslo ir geresnio gyvenimo, Kito pasaulyje jaučiasi vienišas ir pasimetęs. „Jūs mane išsiuntėte iš namų, jūs ir tėtis. O paskui aš negalėjau grįžti. Jūs praradot mane, o aš praradau… viską.“p. 604 Nuoširdus ir šiltas bendravimas Dynos namuose su žemiausios kastos siuvėjais, jų draugais elgetomis jam atveria tarsi prasmės erdves ir galimybes: dalinti save ir imti. Šilumą, netgi juoką, pasakojamas istorijas, visą supančio pasaulio tirštį. Jo nežlugdo skurdas, materialinė tuštuma, bet jautrumas ir nepastovumas aplinkos, draugystės ir meilės trūkumas, o ypač jo artimuosius ištikusios neteisybės ir skriaudos sunaikina bet kokį atsparumą gyvenimui. Po aštuonerių metų grįžęs iš Dubajaus, kur, materialiai, ko gero, visai neblogai sekėsi – autorius apie tai nekalba, šiam veikėjui tiesiog skirtas kitas vaidmuo – lyg ir suvokęs galimybę ir prasmę pasilikti gimtuosiuose kalnuose, įtikėjęs, kad tėvai jį mylėjo, tik skyrėsi požiūris į pasaulį jo, vaiko, ir suaugusiųjų, aplankęs mokslo laiku įgytus draugus – susenusią, išblankusią Dyną, o išgirdęs siuvėjų istorijas, juos pamatęs, negeba, kaip pastarieji, tiesiog įsikibti į akimirką, mažų mažiausią grynuolį, ir atrasti prasmę gyventi.

Išlieka skurdžiausi ir mažiausi, kuriems atimta ne tik ateitis, praeitis, bet ir dabartis balansuoja ant kraštutinumų ribos: pavojai elgetaujant, alkis, sužaloti kūnai, prarasti nelabai ką ir yra, bet jie gyvena. Ir kitos veikėjos, Dynos, esančios palyginus geroje situacijoje, bet nelaimingos ir užgesusios dvasiškai, taiklus pastebėjimas stebint be kojų likusį Yišvarą ir po kastracijos sužalotą jo sūnėną Omą:

Vienintelis prasmingas jausmas, mąstant apie žmones, yra nuostaba dėl jų ištvermės; ir liūdesys dėl beviltiškumo. p. 569

O juk jų tėvai netgi bandė peržengti kastų ribas, ir, galima sakyti, jiems pavyko: iš batsiuvių – nuolat renkančių dvėselieną, geriančių jos smarvę, lupančių ir mirkančių odas, iškopti iki siuvėjų – švaresnio ir perspektyvesnio darbo. Netgi pavyksta Omo tėvui kaime prasigyventi, tik viskas subyra akimirksniu, paprieštaravus aukštesnės kastos atstovui, kuriam negalioja jokie įstatymai nė empatija. Atsitiktinai likę gyvi du šeimos vyrai: dėdė ir sūnėnas atkakliai kabinasi į gyvenimą, tarsi užmiršdami praeitį ir imdami tai, ką duoda likimas.

Indija. Milijonų žmonių patiriamas skurdas, neteisybės, prigimties nulemta padėtis ir likimas. Ar laikas, vis naujos valdžios keičia žemiausiųjų kastų gyvenimus ir absurdiškus papročius, o laisvi pasirinkimai vis dėlto darosi įmanomi?

O… pagaliau suvokiau, kas tikrai teikia ne liūdesį skaitant „Trapią pusiausvyrą“, o turbūt be išimčių jauti pasitenkinimą, malonius kvapus, spalvas, egzotiką. Tai maisto gaminimas. Net ir skurdžių virtuvėje.

Desperacija ir beviltiškumu persmelkta R. Mistry „Trapi pusiausvyra“ – empatijos kupinas kūrinys, skirtas pažemintiems ir nuskriaustiesiems, kurių Indijoje tikrai ne mažuma. Indija vis dar išlieka viena skurdžiausių pasaulio valstybių. Joje – daugiau nei milijardas gyventojų, kurių 350 – 400 mln. gyvena skurde. 75 proc. jų – kaimo vietovėse.

Vertinimas: 4,5/ 5