Nam-Joo, Cho. Kim Džijongė, gimusi 1982: romanas/ C. Nam-Joo; iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – 173 p.

Kelias į neviltį

Pietų Korėjoje išleista 2016 metais knyga ir tapusi sensacija.
Žanriškai labiau panašu ne į romaną, o į dokumentinį pasakojimą: chronologiškai pateikti veikėjos išgyvenimai, nemažai statistikos, konkrečių faktų.

Labai svarbu, kad pavadinime įvardinti protagonistės gimimo metai, nes dievaž, mintytum, kokius viduramžius čia skaitai, nesvarbu, kad iššoka tokie žodžiai, kaip telefonai, kompiuteriai.

Cho Nam-Joo, buvusi televizijos scenaristė, romaną parašė per du mėnesius, nes tai, ką rašė, ne kažin kiek skyrėsi nuo jos pačios gyvenimo. 2016 m. išleistos „Kim Džijongės“ 2018 m. buvo parduota daugiau nei 1 milijonas egz. ir tapo pirmuoju milijonu parduotų korėjiečių romanu nuo 2009 m. Shin Kyung-sook „Prašau pasirūpink mama“. Autorei rūpėjo pateikti daugeliui Korėjos moterų būdingą socialinę diskriminaciją ir seksizmą, sukelti viešą diskusiją. Į romaną įvesti statistiniai faktai suteikia ne tik įtikinamumo pasakojamai istorijai, bet ir neleidžia kvestionuoti pateikiamų reiškinių.

Knyga sudaryta iš šešių skyrių: kiekvienas pasakoja skirtingą Kim Džijongės gyvenimo etapą: pradedama 2015 m. keistu trisdešimt ketverių metų veikėjos elgesiu, akivaizdžia psichine patalogija, o toliau retrospektyviai chronologiniu būdu nuo vaikystės iki motinos su mažu vaiku, patiriančios dvasinę krizę. Pasakojama santūriai, veik dokumentine maniera, nesileidžiant į interpretacijas ar psichologines analizes, tiesiog akivaizdus autorės tikslas – parodyti, kodėl jauna, iš pašalės lyg ir viską turinti moteris: na, žiūrint tradicinėmis akimis, vyras, vaikas, netgi aukštasis išsilavinimas ir galbūt tik laikina pertrauka darbe – patiria išsekimą ir dvasinę krizę.

Kim Džijongė pasijuto taip, lyg krūtinė būtų prisipildžiusi snaigių. Lyg visko pertekusi, bet tuo pat metu kažko stokojanti – jauku, bet žvarboka. Pagalbojo, kad reikia gyventi taip, kaip sakė vaikinas: kad nebūtų sunku, skaudu, nepervargstant, ir, kaip skatino mama, – varyti kaktomuša. p. 105

Kai skaitai apie vyrų teisių išskirtinumą, na, nebūtinai teisių, tradiciškai išlikusį ir sėkmingai gyvuojantį vyrų viršumo pripažinimą visa kur: darbe, šeimoje, vaikų santykiuose, viešose erdvėse – norom nenorom mintiji, tai jau ne šių dienų problema. Didelė problema, ne, nelaimė, tiksliau įvardijant.

Pietų Korėja. Veikėja Kim Džijongė, atrodo, tarsi sugėrusi visų moterų nuoskaudas ir nesėkmes ir yra pateikiama kaip femine universus. Moteris turi pagimdyti berniuką. Mergaitės, ar jaunesnės, ar vyresnės šeimoje aptarnauja, o ir viską daro, kad tas būtų patenkintas. Augant, mokantis – tas pats. Pagrindiniai pinigai – sūnaus išlavinimui. Ir veltėdžiavimui, jeigu kas. Taip buvo praeityje. Bet… tradiciškai gaju ir dabartiniame laike – laukiama, ypač senelių, kad gimtų berniukas.

Kitas skaudus dalykas – seksizmas, kurį moteris patiria nuo vaikystės, į kurį niekas nekreipia dėmesio: pati kalta, kad ne taip apsirengusi, gal ne taip elgeisi, davei pretekstą. Glaustinėjimaisi viešajame transporte, užkabinėjimai gatvėje, mokykloje ar netgi pavojingesni nutikimai, apie priekabiavimą darbe, kur dauguma vyrai, moterims sudėtinga kalbėti, juolab skųstis, Kim Džijongės įstaigoje jaunas apsauginis moterų tualete įtaisęs filmavimo kamerą, gautais vaizdais pasidalija internete, o bendradarbiai aptikę, persiuntinėja vienas kitam ir mėgaujasi. Ar jie bus nubausti, kai išaiškėja? Jie nesijaučia darę ką nors bloga.

Motina, aišku, metusi darbą, rūpinasi šeima, bet dar ir stengiasi prisidurti valandiniais uždarbiais, be jokių socialinių garantijų, arba tiesiog dirba namuose, kaip protagonistės motina. Tėvas. Tėvas gi lyg ir nieko: negirtauja, nesilšlaisto, dirba, aišku, uždirba nepakankamai, nes infliacija, etatų mažinimai, ir pan. Grįžta vėlai, namuose ilsisi, valgo, gal valandą kokią ir mato vaikus, jei ne mažiau, nes tie ruošia pamokas arba jau miega.

Skaitai apie, galima sakyti, šių dienų ekonomiškai išsivysčiusią šalį Pietų Korėją, baisiesi, ką tenka patirti korėjietei moteriai, ypač auginančiai vaikus – o tokių juk dauguma, ir susigriebi: ar tik dalis išsakytų dalykų netinka ir mums. Motinoms su vaikais. Profesinės ambicijos tikrai prislopsta, na, jeigu pinigų per akis, tai tada šalis nelabai svarbu, bet jei iš kuklių pajamų, mokant buto ar namo paskolas – dauguma jaunų šeimų gyvena tikrai gerokai ribodami savo norus. Jei ne visai, kol paauga vaikai. O moterų būsena užsidarius namuose argi ne tokia pati: rūpestis vaiku, skalbimai, tvarkymai, žodžiu, namų ruoša nuo ryto iki vakaro. Kiek lieka laiko sau? Pomėgiams, saviraiškai ir pan.? O darbdaviai? Ar labai nori į vaiko auginimo atostogas išeinančių, o grįžtančių ir dažnai su sergančiais vaikais turinčių pasilikti? Na, galima sakyti, teisės, humanizmas gerai, bet darbą irgi turi kažkas padaryti, tik už tai ir darbdavys turi mokėti ir t.t. ir t.t. Amžinos dilemos turbūt bet kokiose šalyse. Tik gal moterys jau to neužaštrina, nevardija, kaip knygoje papunkčiui ką jos praranda gimdydamos vaiką, o ko nepraranda vyras, nors negali neigti, kad tai netiesa.

Vertinimas: 4/ 5