Patchett, Ann. Olandų namas: romanas/ A. Patchett; iš anglų k. Vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 352 p.

Amerikietiškų svajonių duženos

Knyga, apie kurią vis mintiju ir baigusi skaityti. Iškelta moralinė dilema – labdara ir tarnystė silpniesiems ir vargšams. Kas gi čia neaišku? Puiku. Humaniškas elgesys, o ir kiekvienas turėtų prie to prisidėti. Kiek galima prisidėti? Kuo daugiau, tuo geriau? Regis, nesigilinant, paviršutiniškai būtent taip. Bet „Olandų name“ iškelta aukojimosi problema, na, tiesiog supainioja. Motina palieka savo vaikus, žinodama, kad jais bus puikiai pasirūpinta: materialinė pilnatvė, rūpestingas tėvas, tarnaitės, auklės, o pasaulyje tiek badaujančių ir vargstančių – štai kur šaukia vienuole norėjusią tapti moterį, dukros ir visai mažo berniuko mamą. Taigi šeima ir tarnystė svetimam.

Dukra sunkiai suserga diabetu dingus motinai. Berniukas per mažas, kad pajustų skausmą, netgi atsimintų. Jam motina tampa itin rūpestinga sesuo.

Įdomu tai, kad dukrą ištikus širdies smūgiui, motiną suranda benamių sambūryje Olandų name tarnavusi moteris ir joms po šitiekos metų susitikus, atrodo, užgimsta ypatinga artuma: kalbasi, rūpinasi viena kita ir, regis, tampa neišskiriamos. Atleidimas, susitaikymas, kas gali būti krikščioniškiau ir gražiau. Jeigu ne bet… Pasirodo, gali būti ir tarnystės silpnesniam priklausomybė, na, šiaip jau nesu tikra kaip iš tikrųjų. Autorė neužsiima didaktika, atrodo, tiesiog pasakoja vienos šeimos istoriją ir tiek, o vertinimus ir moralinius imperatyvus lieka susidėlioti skaitytojui pagal savo patirtis ir pažiūras.

Kita tema, tiesa, labiau įprasta ir dažna šiuolaikiniuose literatūros kūriniuose – vaikystės trauminių patirčių įtaka asmenybės raidai ir įsitvirtinimui gyvenime.

Motinos dingimas itin skaudžiai paliečia dukrą, ji ne tik sunkiai suserga diabetu, bet ir tampa pasyvi profesinių ambicijų atžvilgiu, nors pasižymi guviu protu ir intelektu, tiesa, trauma ne viena: tėvo mirtis, namų netekimas, regis, viskas, kas brangiausia, išslysta ir nusklendžia nežinia kodėl. O didžiulis prabangus Olandų namas, kurio netoleravo motina, kuriuo didžiavosi tėvas, nors, atitekęs pamotei, neleidžiančiai nė kojos įkelti, stovi savo vietoje, ir Meizė negali atsispirti jo traukai. Ar tai dar viena priklausomybė, negalėjimas išsivaduoti iš traumuojančios praeities? Likęs kūdikiu be mamos Denis, regis, nepatyrė ir tokių ilgalaikį efektą sukeliančių traumų. Jis nekomplikuoto charakterio, protingas, bet nepasipūtęs, o ir nekompleksuotas, žavus ir darbštus, mėgstantis juokus, bet jis juk visą gyvenimą ant savo pečių nešiojamas dviejų moterų – sesers ir žmonos.

Į kokius nors rėmus įsprausti tėvą gana sudėtinga: lyg ir tipiškas amerikietis: svarbu, didingas namas kaip šeimos gerovės simbolis, pinigų gausa, graži moteris šalia, aprūpinti vaikai… ir apleisti vaikai tuo pačiu, jam nuolat dirbant jie nepatiria nei šilumos, nei artumo, kita vertus, sąmoningai tarsi grūdina vaikus, ruošdamas gyvenimui: vežiojasi sūnų su savimi į darbą, kur tenka išvysti, kaip tvarkosi tėvas su nekilnojamojo turto nuomotojais, ne visada malonius susidūrimus, o ir pasakymas „vienintelis būdas iš tikrųjų suprasti, ką reiškia pinigai, yra patirti skurdą. p. 25 rodo jo požiūrį į vaikų auklėjimą. Bet nesuprantamiausia, o gal tipiškiausia? – apsimeta nepastebįs, kas dedasi namuose, atsikrausčius į juos naujai moteriai, jos piktybinio elgesio su vaikais, vyriškas aklumas ar egoizmas ar toji griežtoji auklėjimo pozicija – viską pats – savus vaikus po mirties palieka skurde, namą, turtą, verslą užrašęs žmonai.

Piktoji pamotė – baisių pasakų apie našlaičius schema, eliminuojanti bet kokią empatiją ir netgi žmogiškumą – pavaizduota gan vienpusiškai, paverčiant egoizmo simboliu.

Viena vertus, romanas itin amerikietiškas – namas kaip svajonių išsipildymas ir prestižo pasiekimas „Didžiajame Getsbyje“, tas pats ir šiame romane: tėvui net nekyla mintis pasitarti dėl namo su žmona, atveža ją į didžiulį modernų pastatą kaip įteikdamas dovaną, kad gali nepatikti jo moteriai ar apskritai kam nors nepatikti – neįmanu. Vieno akimis žiūrint. Kaip svajonių namas neatneša nei meilės, nei laimės Getsbiui, taip ir Olandų namo šeima jame patiria tik tragedijas. Tarsi prakeiktas. Vėliau vaikus traukiantis ir stumiantis.

Apsimetinėjome, kad praradome namą, o ne motiną, ne tėvą. Apsimetinėjome, kad tai, ką praradome, iš mūsų atėmė name tebegyvenantis žmogus. p. 82

Neveltui dukra iš paskutiniųjų bando pasipriešinti naujai atrastai motinai, kad šioji neitų į namą. Ar ji buvo neteisi? Bet pabaigoje aprašomas prabangus pokylis name, gražūs ir turtingi žmonės, vėl tarsi akivaizdus akcentas į „Didįjį Getsbį“ tik viską pateikiant išvirkščiai.

Kita vertus, pagrindinis amerikietiškų svajonių išsipildymo segmentas – pinigai svarbiausiems veikėjams nedaro išskirtinio vertybinio poveikio: jų prioritetai bendrystė, ambicijos norint įrodyti savivertę (vertimas brolio studijuoti mediciną, tiesa, daugiau norint supykdinti pamotę, atimant kuo daugiau pinigų). Atrodo, brangiausia seseriai ir broliui išsaugoti artumą ir rūpestį vienas kitu, ko trūko vaikystėje. O vėliau itin svarbiu komponentu tampa bendruomeniškumas: susivienija, regis, visi Olandų name gyvenę: auklė, tarnaitė, o ir Meizės darbdavys, įtvirtinamas devizas – gyvenk taip, kad tave mylėtų.

Nors knyga nedidelės apimties, bet itin talpi ir ilgai krebžda mintyse baigus skaityti: kodėl, ar gali taip būti? – visokiausi, verčiantys permąstyti kūrinio ir gyvenimo situacijas klausimai, neduoda ramybės, o veikėjai emocionaliai įauga atmintin ir tampa savais ilgam laikui.

Vertinimas: 4,4/ 5