Abgaryan, Narine. Simonas: romanas/ N. Abgaryan; iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė. – Vilnius: Balto, 2022. – 276 p.

Apie moteris, jų laimes ir nelaimes

Nuošalus miestelis Armėnijos kalnuose, du šimtus km nutolęs nuo Jerevano, Berdas romano „Simonas“ veiksmų epicentras. Dvidešimto a. tarybinio gyvenimo vaizdai ne tik skurdūs, bet ir skaudūs: persipina senelių, tėvų ir jų vaikų likimai, skirtingų kartų patirtys ir išgyvenimo strategijos. O išlikti dažnam reikėjo ne tik gebėjimų, bet ir drąsos: dažnam tiesiog galimybės būti ne tai kad laimingu, tiesiog būti – iššūkis. Vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje patirtos fizinės ir psichologinės traumos paveikia požiūrį į žmones, į save ir likimą.

Bado ir šalčio metais motina silpnesnį vaiką iš dviejų nuneša į malkinę, kad sušaltų. Jo mažametei jau suvokusiai nelaimės ir kaltės naštą sesei visą gyvenimą tenka kęsti skausmą ir slopinti praeities prisiminimus. Vyrų po karo mažai, vienišos moterys turi dirbti visus darbus, pusbadžiu gebėti išsaugoti vaikus.

Šiltai, su jumoru ir empatiškai papasakoti keleto žmonių gyvenimai primena pasakos žanrą: paprastai, įtraukiančiai, jau žinai autorės („Iš dangaus nukrito trys obuoliai“) polinkį už kančias veikėjams atlyginti dovanomis – šiuo atveju meile, nesvarbu, kad trumpalaike – bet pabudinančia gyvenimui ir suteikiančia suvokimą, kas yra tikrieji santykiai, kas yra kūnas ir kad gyvenimas net ir beviltiškiausiomis akimirkomis tebėra viltingas. Visada baisuolė gali pavirsti gražuole, atstumtoji – geidžiamąja. Pasakų paradigma. Ir, regis, tokiu atveju skaityti būtų itin smagu, juk bus visko, ne tik juoduma ir pralaimėjimai. Bet net nežinau, ar kada pastaruoju metu teko skaityti tokią liūdną knygą. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio norėjosi verkti iš beviltiškumo, net jumoras – skausmui maskuoti. Autorė pasakojimo meistrė: apie paprasčiausius dalykus gali išvynioti ne tik patrauklią, užburiančią istoriją, bet ir jaudinančią – tikrumu, charakterių sodrumu ir savotišku kietumu. Gebėjimu susitaikyti su negandomis, bet ir gebėjimu pabusti kad ir trumputei, bet pilnatvei.

Romanas atrodo gan senoviškas: su prietarais, skurdu, griežtomis moralės normomis. Bet žvilgsnis iš šių dienų perspektyvos per sentimentaliąją prizmę daro jį jausmingu ir nors liūdnu, bet humanišku. Tarybinė tikrovė provincijoje tikrai negailestinga moteriai. Vienintelė galima laimė – vyras, vaikai, turtas ar mėgstamas darbas, regis, neturi jokios reikšmės. Vertinimo kriterijai patriarchaliniai, feminizmo nė šešėlio, ach, skaitant apie trečiąją, ketvirtąją Simono moterį, darėsi ne tai kad nuobodu – tiesiog. Gal galėjo bent iš mados kokią netradicinę meilę įpinti ar kad ir stiprią vienišą moteriškę. Ach, velnio neštą ir pamestą palaidūnę, na, dėl įvairovės. Bet Berdo žmonės taip suverti ant vienos smilgos kaip neprinokę žemuogės: aitrios, rūgščios, bet vis dėlto žemuogės. Gerai, kad bent nepaprasto gerumo (gera be išimties visiems) kvailelė žvairoji Vardanuš išsiskiria iš provincijos moterėlių plejados. Ir skurdžių skurdžiausi galugatvės vienišiai: Bevardė, baimės persmelkti, niekur kitur vietos neradę, tik atkampioje provincijoje repatrijantai, itin skausminga šeima su isterike ar šizofrenike motina, vienišomis, jai pataikaujančiomis dukromis, lyg ir laimingai vedusiu sūnumi, bet anytos neapykantos palaužta žmona, jų gražuolė dukra, nuo vaikystės auginusi savyje kietumą, kad galėtų išlikti net baisiausiomis sąlygomis, ir trapus sūnus. Pasmerktieji, pažemintieji, atstumtieji, kaip Dostojevskio veikėjai.

Bet ar gali būti kitokie veikėjai – laisvi, individualūs – vienodumo ir paklusnumo reikalaujančioje santvarkoje? Gal sumedžiotas žiupsnis meilės ir yra didžiausia gyvenimo sėkmė?

Nuosekliai papasakotas be jokių siužetinių užkaborių kūrinys, tiesa, kodėl Simonas toks alkanas moterų, paaiškėja pabaigoje, bet tai nekeičia nuo pradžių jo piešiamos paradigmos: geras jautrus žmogus, gebantis įžvelgti moteryje jos privalumus, o ne trūkumus – ar taip būna? – na, gal tiesiog mergišius, nelaimingai vedęs arba viskas kartu sudėjus, o gal maginis elementas, nušviečiąs kaip netyčia pasirodęs mėnulis tamsią naktį.

Simonas be gailesčio naudojosi chronišku žmonos nuovargiu, pateisindamas savo nuotykius intymaus gyvenimo trūkumu. Melanija, dažnai dėl didelio pervargimo atsisakanti mylėtis, bet šventai tikinti neišardomais santuokiniais ryšiais, numojo ranka – tegu tave velniai, vis tiek niekur nedingsi – teisėtos žmonos taip lengvai neatstums. p. 171

Nors kūrinys pavadintas Simono vardu, vis dėlto vietos jam skiriama ne per daugiausia. Jis pasirodo, regis, kulminacinio nelaimingumo momentu atlieka jam skirtą vaidmenį ir vėl nukišamas, kol bus reikalingas kitos moters istorijoje.

Simonas ne šiaip sušildė jai sielą. Jis turėjo retą savybę paguosti, būdingą tiktai vaikams ir senoliams: jam esant keistai traukdavosi praeities šešėliai ir kartais pakakdavo vien jo prisilietimo, kad aprimtų širdis ir išsisklaidytų nerimas. p. 252

Knyga sudaryta iš keturių, skirtingų meilužių istorijas pasakojančių dalių – plius trumpa įžanga ir epilogas. Veiksmas vyksta mažame kalnų miestelyje ar kaime, kur vienas apie kitą viską ne tik žino, bet atrodo ir mintis vienas kito skaito. Kaip Simonui pavyksta slėpti santykius nuo žmonos tokioje permatomoje aplinkoje? O gal jis jų ir neslepia? Gal tiesiog vyksta viskas kaip lemta ir baigiasi irgi kaip lemta?

Taigi Silvija, Eliza, Sofija ir Susana. Keturios meilužės plius žmona prie ypatingojo vyro, suteikusio joms sparnus, karsto. Be pykčio ir pavydo. O jo siela skraido virš jų ir gėrisi: jis juk nenuskriaudė, suteikė moterims džiaugsmo, netgi žmonai, iš pradžių dar kėlusiai scenas dėl neištikimybės, vėliau numojusiai ranka, et, kur jis dings, toks vyras niekada nepaliks tikros žmonos ir vaikų.

Ką man tos paprastos Armėnijos nuošalės moterys priminė? Sentimentalumu, liūdesiu, susitaikymu, iš dalies liaudiškumu? Aišku, mūsų klasiką, mūsų veronikas ir severiutes, juozapotas ir pan., tik jeigu lietuvių šiuolaikinis rašytojas kažką panašaus parašytų, abejoju, ar susilauktų palankaus vertinimo, viena, jokios egzotikos, antra, tai būtų nurašyta nuvalkiotai agrarinei, liūdesio, dar kažin kokiai prozai, o jeigu būtų pridėta šiek tiek – sakau, šiek tiek, nes jeigu „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ magiška realybė gan sodri, tai „Simone“ tokia šešėlinė, nors veikėjoms ji tampa pabudimo gyvenimui stebuklu, bet tai tik akivaizdžios dirbtinės rašytojos pastangos prajuokinti skaitytoją, o gal pritempti nemalonius dalykus iki pasakiškos pabaigos, na, neilgai ir laimingai, bet taikiai ir draugiškai – taigi, jei lietuviškos severiutės ir veronikos magiškai taptų laimingos… Kita vertus, o kam gi moteriai laimė? Kas čia per nesąmonė? O dar neturtingai moteriai? Vyras, vaikai, namai – moters charakteristika, reikia pripažinti, kad miestų ir nuošalių požiūris tiek į moteris, tiek į keistesnius žmones skyrėsi ne tik ankstesniais laikais, bet ir šiuo metu.

Neduoda ramybės mintis, ką reiškia būti armėnų kilmės, rašyti apie gimtąsias vietas, bet rusiškai. Publikuoja rusų leidyklos, skaito pirmiausia rusai, o į gimtąją kalbą kūriniai verčiami. Ar toks pasirinkimas mažos tautos menininkui būtinas? Tai vienintelė galimybė, kaip kažkada tarybiniais laikais rašė kazachų rašytojas Č. Aitmatovas, garsinti savo kraštą, populiarinti savo kultūrą peržengiant teritorines ribas. Gal ir taip. Bet labai jau čia reikia garsintis Rusijos plotuose. Tiek tarybiniais metais noras ne itin racionalus, o šiais laikais? apskritai nesuvokiamas, kaip ir autorės pasakymas per interviu, niekaip neleidžiantis suprasti kas ji? Tiesa, Rusijai užpuolus Ukrainą, autorė paliko Maskvą ir, kaip pati sako, su skausmu ir artimus žmones nelyg koncentracijos stovykloje. Bet ir vėl keistas pasakymas apie mažas tautas: „šis kaimas – faktiškai mano Armėnija. Kaimas, kuriame užaugau, vakuumas, į kurį patenka bet kuri maža šalis, labai priklausanti nuo išorinių aplinkybių. Tikriausiai Lietuva, Latvija, Estija tai patyrė tam tikru gyvavimo laikotarpiu, kai imperija griūva, o tu bėgdamas nuo vilko užbėgi ant meškos.“ Plačiau

Vertinimas: 4/ 5