Didierlaurent, Jean-Paul. Skaitovas 6.27 val.: romanas/ J.P. Didierlaurent; iš prancūzų k. vertė Ieva Montrimaitė-Šavarenko, eiles vertė Tomas Taškauskas. – Vilnius: Balto, 2022. – 177 p.

Nuo gotikos prie popso

Nedidelė knygelė, sugriebusi į save visko, tiksliau autoriaus suplakta kaip kokteilis, regis, pradėjus rašyti viena, paskui užstrigus ar po kurio laiko persigalvojus pavara perjungta į kitą režimą, taigi nuo itin tamsios beveik gotikinės ir siurrelistinės pradžios, aišku, nelabai malonios depresiškos istorijos op į tipišką popso gabaliuką. Na, kalėdinė pasaka: su liūdna pradžia ir super pabaiga.

Kartais galvoju, kaip iš viso leidyklos atkasa va tokius „perliukus“, tarsi stengiantis įtikti visų skoniui, bet nepersistengiant rizikuoti. Nori rimtų problemų – prašau, jų pirmoje dalyje galima išvardinti su kaupu, nori romantiškos, bet neįprastos, ne rožinės, o WC ir senelių namų fonu atsiduodančios pasakos – prašau, o dar ir šiuolaikiškai su vulgarybėmis ir tiesmukais įvardijimais.

Taigi, pirmoji, temų ir problemų gausa pasižyminti knygos dalis: autorius veikėjais pasirenka marginalus, visuomenės paribiuose atsidūrusius žmones, tokius, su kuriais mes susitinkame kasdien, bet jų tiesiog nematome, nes… įprasta juos neįasmeninti: kas prisimena ar galvoja kaip apie asmenybę tualeto prižiūrėtoją, ai, sėdi kokia bobelė, o jei, neduok die, jauna moteriškė, tai kažkas jos gyvenime labai labai jau ne kas, normalus žmogus juk tokio darbo nedirba. Kas pastebi senelius, aišku, pastebi, bet jie niekam neįdomūs, tarsi pavirtę daiktais, judantys, jei…, kalbantys, bet aplinkinių domesio nepatraukiantys. Daiktai, atgyvenę savo. Žiauru taip sakyti, bet juk yra kaip yra. Invalidas be kojų vežimėlyje, o dar senas. Abejoju dėl makulatūros perdirbimo įmonėje dirbančių vyrukų, regis, darbas kaip darbas, dabar ir šiukšlių surinkėjai prie modernių mašinų jau neatrodo marginalais. Bet pats popieriaus specialistas, 36-erių Gilenas įvardija save kaip nevykusios profesijos atstovą.

Protagonistas Gilenas diena iš dienos važiuoja traukiniu 6.27 val. į nekenčiamą darbą ir skaito atsitiktinius iš knygų naikinimo mašinos ištrauktus puslapius: gali būti Gonkūrų premijos laureato teksto fragmentas, kulinarinis receptas, enciklopedijos ar sodo priežiūros patarimų lapelis, bet kas. Gilenui nesvarbu, kas rašoma, svarbu skaityti, kamuojamam nerimo monotoniškas balsu žodžių tarimas padeda pamiršti, kur jis važiuoja, ir kas tuoj atsitiks.

O darbas, knygų metimas į smulkinimo mašiną, prilygsta aprašymo tamsa vos ne koncentracijos stovyklai, atrodo, kad žudomi gyvi padarai, darbininkai tiesiog budeliai, atliekantys kruviną, nusikalstamą darbą. Ir autorius nepašykšti emocinės, veik dostojevskiškos atmosferos spalvų: sargas nuolat kuria ir transliuoja garsiai aleksandrinus, saugodamasis nuo visiškos nevilties, protagonistas Gilenas – knygų žudikas – „Nusikaltimo ir bausmės“ veikėjo brolis. Taip sutirštinta emocinė atmosfera verčia ir skaitytoją mintyti, na, negerai čia su tais naikinimais, juk kiekviena knyga kaip ir žmogus turi ne tik išorę, kūną, bet ir sielą – vidinę terpę, tik va ar ji išliks ir skris pas Dievulį kartu su realių žmonių sielomis, ar gal yra atskiras knygų veikėjų rojus, skaistykla ir pragaras? O gal tiesiog popierius tikrai per blogai šiems laikams: naikiname miškus ir t.t., neišpirko ir malame, vėl iš naujo popierius, vėl spausdiname tas pačias raides, tiesa, kitaip jas jungdami ir bandydami privilioti kitokia istorija popierinių tekstų mėgėjus, gal šiais laikais galėtų būti tik elektroninės ir audio istorijos, o miškai ošti pilnatve, žaliais lapais ir spyglias ir pasakoti savo prisiminimus ir svajones, o ne į jų ląsteles sugrūstas egoistines žmonių išmintis ir kvailystes. Tikrai, ir jokių kančių, kur dėti perviršį – delete delete – tuštuma, nieko nebuvę.

Nerimą ypač išdidina knygų naikinimo mašina – nelyg koks baisus žvėris, vadinamas tiesiog Daiktu, reikalaujantis, deja, ne tik popieriaus, bet ir kraujo. Po nakties randa vis sutraiškytų žiurkių, o girtuokliui Džiuzepei, įlipus išvalyti užstrigusių lapų, sumala kojas. Ir tik vėliau paaiškėja, kad srovė savaime įsijungia, ir pavojus ten lendančiam darbininkui realus. Nors vis dėlto mašina, regis, net iš dalies ir kalta dėl nemalonaus naikinimo proceso lyg kokios technikos pradžios laikais, kai pastaroji buvo kaltinama ir bedarbyste, ir visais kitais dalykais. Aišku, ir nerimo kamuojama protagonisto sąmonė išaugina Daiktą iki tikro antgamtiško siaubūno. Nors iš tikrųjų atrodo rašytojas tiesiog perspaudžia tiek dėmesio ir personifikacijos skirdamas mechanizmui.

Vienatvė ir nerimo amplitudė tiek protagonisto, o ir kitų veikėjų kolosali – nebent gyvūnas esti draugu, psichoanalitiku, kuriam išsipasakojama. Gilenas turi auksinę žuvelę, kitas – šunį, kojų netekęs Džiuzepė – pyragėlius ir tos pačios sodo knygos kolekciją, kaip kompensaciją už kūno dalių praradimą. Kas laiko trisdešimt šešerių metų vyriškį tokioje atskirtyje, prie nekenčiamo darbo stresuojant, piktinantis, bet nesiieškant patrauklesnės vietos? Vaikystėje patirta patyčių trauma dėl pavardės? Baimė bendrauti, kad iš jo nesityčiotų? Labai gali būti. Vis dėlto instinktyviai bando kabintis į gyvenimą ir lipti iš nevilties, nerimo: auksinė žuvelė, nuolatinis skaičiavimas – bet ko, kad ir žingsnių, taip nustumiant nemalonias mintis, nesąmoningas skaitymas traukinyje atsitiktinio teksto atsitiktiniams žmonėms, bet balsas, kitų dėmesys – jau gija kaip voratinklis tįsta nuo vieno prie kito. Pasirodo, dvejoms seserims taip patinka jo skaitymas, kad net pakviečia į namus.

Skaičiavimas buvo geriausias būdas, kokį buvo sugalvojęs, kad nuvytų šalin visas kitas mintis. Skaičiuodavo viską ir bet ką. Vieną dieną – kanalizacijos angas, kitą – pastatytus automobilius, šiukšliadėžes ar net pastatų duris. Gatvė nebeturėjo ko nuo jo slėpti. Kartais imdavo skaičiuoti netgi savo paties žingsnius. Įsitraukęs į šį beprasmį skaičiavimą Gilenas nebegalvodavo apie kitus skaičius, visas tas tonas, apie kurias savo stebėjimo bokšte plyšaudavo senis Kovalskis dienomis, kai pristatydavo stambų krovinį. p. 70

Lūžis irgi susijęs su skaitymu – nuo nesąmoningo pereinant prie sąmoningo. Tiltu tampa senelių namuose klausytojų reakcija į atsitiktinius tekstus: smalsi – apie mirtį ir ligas, audringa – apie erotiką. Sąmoningas skaitymas išvaduoja ir nuo visa ko skaičiavimo, vadinasi, ir iš nerimo. Taigi, terapinis poveikis akivaizdus.

Traukinyje rastos laikmenos su merginos dienoraščiu skaitymas prikelia protagonistą gyvenimui, susižavėjimas už teksto slypinčia nepažįstamąja virsta svajone apie meilę.

Knygoje veikėjų išgyvenimai perteikiami kontrasto principu: nuo bjaurasties prie grožio, nuo neapykantos iki meilės, nuo siurrelizmo prie romantikos, nuo stačiokiško pasakojimo prie poetikos.

Neproporcingai išauginamas individualių problemų dydis lyginant su pasaulinėmis: palaužtas makulatūrinių reikalų veikėjas lieka abejingas pasaulyje vykstantiems kataklizmams. „Per televizorių žurnalistas kalbėjo apie tolimoje šalyje vykstančią revoliuciją ir niekaip nesiliaujančias gyventojų žūtis.“ p. 49 Asmeninės nesėkmės, iš šalies galbūt net nepastebimos, atrodo skaudesnės ir didesnės negu tikrai katastrofos toli kažin kur. Prancūzijoje nėra nei karų, na, tiesa, teroro išpuolių būna, nei negresia invazijos iš šalies, vargu, ar tokia dirbtinių istorijų knygelė galėtų gimti buvusios Jugoslavijos rašytojų galvose, jau nekalbu apie Ukrainą. Ar lietuviai žaidžia tokiais būti nebūti literatūroje? Nežinau, bet, kita vertus, latvių „Mane vadina Kalendorium“ kontūrinio panašumo turi, tik pastaroji išlaiko vienovę ir yra literatūriškai kur kas stabilesnė.

Vertinimas: 3/ 5