Stanišic, Saša. Ten, iš kur esi: romanas/ S. Stanišic; iš vokiečių k. vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Tyto alba, 2022. – 327 p.

Mes niekada nebūname namie

Prieš keletą metų skaityto romano  S. Stanišic „Kaip kareivis gramofoną taisė“ įspūdis neišdildomas: gaivališkumas, netikėta realizmo ir vaizduotės samplaika, vitališkumas, žodžiai, regis, pralenkia mintį ar gal atvirkščiai, bet nenuspėjamai ir svaigiai. Ir tai… debiutinis romanas. Vos išvydusi naują knygą griebiau net nesuabejojusi ir tikėdamasi – ko? – pirmiausia, kerinčio pasakojimo, to, jau patirto stiliaus savitumo, neapriboto minties tekėjimo – tarsi Drinos srovės. Ir…

Nežinau. Iš pradžių pasirodė, kad skaitau jau skaitytą, tik kitaip perdirbtą kūrinį, vėliau tiesiog skaičiau rašytojo samprotavimus, kartais primenančius esė, kartais trumpas noveles ar šiaip istorijėles iš pasakotojo karo pabėgėlio patirčių Vokietijoje, praeitį per močiutės paveikslą, atmintį per užmarštį – močiutei sunki demencija – detalės: angis medyje, nuskeltu kraštu puodelis – raktai į istoriją – asmeninę, o per ją ir visos šalies, tiesa, kurios jau nebėra, bet kuri egzistuoja veikėjų galvose ir nieko nepadarysi – jokie ginklai negali sąmonės, o ir pasąmonės – sapnų – teritorijų pertvarkyti prievarta pagal kažkieno įgeidžius ar išprotėjimus. Kas lieka žmogui, kai nelieka jo gimtosios šalies? Kai jis nėra aiškios tautybės (motina bosnė musulmonė, tėvas serbas, senelė…), kai negali ne tik kad galvoti, bet ir įsivaizduoti, kuo vienas nuo kito skiriasi, kad reikėjo žudyti. Netgi daugiau – ar apskritai prasminga žmones skirstyti pagal tautybę, religiją? Ką reiškia kilmė? Kodėl ji taip sureikšminama? Ir ne visada pozityviai: kalba, tradicijos – iki karų ir mirčių, amžinos neapykantos.

Ką gi, kilmė, kaip visada pamaniau ir įsileidau kalbėti: keblus klausimas. Pirmiausiai reikia išsiaiškinti, apie ką tas „iš kur“. Apie geografinę padėtį kalvos, kur buvo ligoninė? Apie šalies ribas tuo metu, kai motina kentė paskutinius sąrėmius. Tėvų kilmę? Genus, protėvius, tarmę? Kilmė vis tiek lieka darinys, kad ir kaip ją pasuksi. Savotiškas kostiumas, kurį, jeigu jau esi juo aprengtas, turėsi dėvėti amžinai. Kartu ir prakeikimas. Arba, jeigu bent kiek pasiseks, turtas, kurio nenusipelnei savo talentu, bet kuris vis tiek duoda naudos ir pranašumų. p. 29

Žiaurus karas iš savų žemių išvarė daugybę buvusių jugoslavų, kokios tautybės jie dabar jaučiasi svetimose šalyse, kaip savo tapatybes identifikuoja – pagrindinės S. Stanišič, D. Ugrešič, G. Vojnovič temos. Jie tapo Balkanų kruvinos griūties metraštininkais ir žmogaus be tėvynės savijautos registratoriais. Kiekvienas savaip, bet jautriai ir nevienareikšmiškai.

„Ten, iš kur esi“ – autobiografinė knyga, paremta šeimos patirtimis, apsigyvenus Vokietijoje Helderberge, prisiminimais vis grįžtant į Višegradą ir dar toliau – į senelių kaimą kalnuose, nuo ko viskas ir prasidėjo. Tai empatiškas pasakojimas apie pabėgėlių dalią svetimame ne itin draugiškame krašte, jų bandymus prisitaikyti ir nugalėti gimtųjų vietų, dar labiau po visą pasaulį išsibarsčiusių artimųjų ilgesį. Pasakodamas savas patirtis stengiasi perteikti universalias tiesas, tarsi leisti pasijusti panašių likimų žmonėms, kad jie ne vieni, kad daug be tėvynės besiblaškančių ir pasimetusių žmonių. Kita vertus, rašymas leidžia atkurti išnykusius pasaulius, įamžinti – šiuo atveju močiutės – atminimą, kad istorija kaip demencijos paveiktos senolės galva neliktų tuščia.

Literatūra – galimybė tai, kas neegzistuoja, paversti tikrove. Kalba leidžia būti tarpininku tarp skirtingų pasaulių.

Kokia čia kalba? Kas pasakoja? Ją rašo trisdešimt devynerių metų žmogus Višegrade, Ciuriche, Splite. Ją rašo keturiasdešimtmetis Hamburge, balkone. Pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą. Dabar žiema. p. 204

Įdomiai pateikia skirtingų kartų požiūrį į kilmę. Jeigu keturiasdešimtetis, karo išstumtas iš tėvynės būnant vaiku, pasakotojas tarsi pyksta ant kilmės, jos sureikšminimo, išvariusio iš proto Balkano nacionalistus, bando teigti, kad svarbiau, kokia gamta tave supo vaikystėje ar kažkas paprasčiau, dėl ko žmonės nežudo vienas kito, tai atokiame Oskorušos kalnų kaime gyvenančiam senoliui Sretojė, dėl nuošalumo išvengusiam ir karo baisumų viskas savaime aišku, esi tas, iš kur tavo tėvų, senelių, prosenelių šaknys keroja.

Galėjau išvykti. Galėjau viską palikti. Bet kaip nors. Juk gyvenimas čia mus paliko testamentu. Aš jį turiu iš savo tėvo, jis – iš savo. Čia ne burtai. Ką paveldi iš savo tėvo – paveldėk, kad turėtum. p. 249

Karo pabėgėlių tema – skaudi ir tarsi neišsemiama. Nors išvykę svetur išsaugojo gyvybes, bet laimingi anaiptol nesijautė. Praradęs tapatybę: kalbą, pažįstamą erdvę ir artimuosius, žmogus atsiduria savotiškame vaakume – svetimas, nepasitikintis, vienišas, bežadis. Kiek daug reiškia kalba turbūt pirmiausia pajunta emigrantai. Tėvas ir motina turėję Jugoslavijoje gerus darbus, pastovų atlyginimą, Vokietijoje atsiduria visiškame paribyje: prie sunkiausių darbų – statybose, motina – skalbykloje, namuose – skurdas, iš sąvartynų parnešti daiktai, pigiausi maisto produktai, laisvalaikis – nei kino, nei išvykų, nei svečių į namus (gėda), nei į svečius (kas gi juos kvies?)

Jeigu vyresnio amžiaus atvykėliai taip ir negeba adaptuotis ir pakilti nors į kokį socialinį lygį, pasakotojui paaugliui sekasi vis dėlto lengviau.

Svarbiausias dalykas, ko reikia, kai esi paauglys, užsienietis tu ar  ne: jog kas nors norėtų su tavimi leisti laiką.
Darau išvadą, kurioje toks sakinys: mano maištas buvo prisitaikymas. Ne prie lūkesčių, kurių migrantai turi Vokietijoje, bet ir nesąmoningai prieš juos. Priešinausi kilmės fetišizavimui ir tautinės tapatybės iliuzijai. Buvau už priklausymą tam. Visur, kur buvau ir norėjau būti. Pakako rasti nors mažiausią bendrą vardiklį. p. 198

Įvairių tautybių ir rasių jaunimas randa priebėgą degalinėje, kur klausosi vienas kito istorijų, muzikos, leidžia laiką po pamokų ir savaitgaliais. Tarsi savaime pamažu bręsta, o ir įauga į supančią socialinę terpę. Lengviau įsimena kalbą, o pasakotojui dar ir pavyksta gauti stipendiją studijoms, būti nerepatrijuotam, dar ir randant laiko rašymui. Dabartis ir praeitis, neaiški ateitis perkuria kažkada įgytą tapatybę – nuolat kylant klausimui kas esi? Ieškant į jį atsakymų.

Už mokyklos ribų aš dar ilgai įsivaizdavau esąs atpažįstamas kaip migrantas, taigi pažeidžiamas. Lyg mane patį trikdantys dalykai: nelaisva kalba, taip pat gresiantis pavojus, – būtų matomi ir kitiems, iš tikrųjų tai gal ir buvo atpažįstama: iš nepasitikėjimo savimi, akcento, drabužių. p. 137

Ar įmanu atrasti jau prarastą tėvynę? Pasibaigus karui, Jugoslavijai suskilus į atskiras valstybėles, žemės, pastatai (aišku, jei nesugriauti kariaujant), gamtovaizdžiai juk išliko, nors pasikeitė pavadinimai, teritorijų ribos, nacionalinė gyventojų sudėtis, autorius 1996 metais pirmą kartą po karo apsilankęs Višegrade pasijautė ne tik svetimas, bet dar ir kaltas.

<…> mieste tvyrojo neviltis, agresija ir bedarbystė. Aš negrįžau, aš pirmą kartą atvykau į naują vietovę.
Višegrade mane ištisai graužė sąžinė. Kai sutikdavau čia ištvėrusius buvusius mokslo draugus, kai naktį Heidelberge maudykloje plaukiojau kanoja ar kai keičiau vokiškas markes. <…> Kone visiems skundžiantis, kaip jiems nesiseka, galvojau: man viskas gerai. p. 237

„Ten, iš kur esi“ – karo išvarytos iš gimtosios šalies šeimos likimas, apmąstant kilmės, prisitaikymo naujoje kultūroje, atminties, tapatybės kismus. Su meile ir nostalgija reflektuojami prisiminimai, močiutės senatvė ir ligos trinama būtis, vaikystės detalės, su gimtuoju miestu susijęs jaunų tėvų įvaizdis, siekiant dar toliau – prosenelio buvusi erdvė kalnuose, dar toliau – kapinės, kur akmenys liudija buvus tokį ir tokį, kur susitinka amžinybė ir nebūtis. Daugiasluoksnis, vaizdus ir jautrus pasakojimas apie žmones be tėvynės. Nežinau, kaip būtų atrodžiusi knyga, jei ne įsiminta „Kaip kareivis gramofoną taisė“. Pritrūko pastarosios gyvybės ir magijos. Romane „Ten, iš kur esi“ rašytojas gręžiasi ir pasakoja apie tuos pačius dalykus kaip ir debiutinėje, jį išgarsinusioje, bet pasakoja jau kitaip: reflektuojant, vis stabtelint, pamąstant ir bandant pažvelgti į tą patį reiškinį iš kitos laiko ar erdvės perspektyvos, vėl grįžtant į pirmapradį vaikystės, kuriai tolstant ir tolstant, būvį ir pamatant vieną ar kitą detalę naujoje šviesoje ar suteikiant jai kitą prasmę.

Vertinimas: 4,2/ 5