Cognetti, Paolo. Vilko laimė: romanas/ P. Cognetti; iš italų k. vertė Rasa Klioštaraitytė. – Vilnius: Alma littera, 2022. – 175 p.

Kalnai – kelias, tikslas – pats žmogus

Dar viena italų rašytojo, STREGA premijos laureato (už romaną „Aštuoni kalnai“) knyga. Ir vėl apie kalnų šauksmą, laimės paieškas ir gyvenimo prasmę. Nuo vaikystės įpratęs daug laiko leisti Monte Rozos kalnuose P. Cognetti jie tapo ne tik namais, bet ir įkvėpimo šaltiniu.

Rašymas man tarsi prieglobstis, vieta, kurią pats susikuriu ir į kurią visada galiu grįžti. Kartais lengviau pasakoti apie kalnus būnant kalnuose, bet vertinga pabūti ir toli nuo jų. Ilgesys – labai galinga varomoji kūrybinė jėga. Plačiau

Įdomu tai, kad „Vilko laimėje“ autorius pasakoja kalniečio kasdienį gyvenimą, kokį vieną žiemą teko patirti pačiam, pasibaigus pinigams ir nenorint grįžti į miestą, įsidarbinus virėju vienoje užeigoje.

Taigi aš, atsiskyrėlis rašytojas, visą žiemą dirbau virėju užeigoje, kurioje lankosi slidinėtojai. Tą žiemą pamačiau visiškai kitokį gyvenimą kalnuose: kaip čia žmonės dirba, kaip pluša slidinėjimo trasose, kaip gyvena kalnų trobelėse. Aš daug sužinojau apie kasdienius jų rūpesčius, klausiausi jų kalbų, jų troškimų. Štai taip ir buvo sukurtas šis romanas. Plačiau

„Vilko laimėje“ papasakotos istorijos paveikios pirmiausia paprastumu. Toli, tarsi kitoje planetoje pasilieka ambicijos, skuba, karštos emocijos, nepasitenkinimas ir, aišku, narciziškumas. Aš ir mes norom nenorom atšiauriom sąlygom tampa sinonimais. Akistatoje –  žmogus ir kalnai. Minimalistiniai buitiniai poreikiai, visi kiti, atrodo, ištrinami gamtos. Turi apsigaubti ramybe, elementariais veiksmais ir pagrindinis žinojimas, nieko bendro neturintis su intelektu, o greičiau su instinktais ir patirtimi – kaip išlikti. Ir padėti kitiems. Nuo vaikystės protagonistas save įsivaizdavęs rašytoju, netgi išleidęs vieną knygą, kalnuose tampa virėju: žiemą maitina slidininkus, vasarą medkirčius.

Fontana Fredoje rašytojas Faustas Dalmasas suprato štai ką: pirma, nuolat reikia žmogaus, kuris gamina valgyti, o žmogaus, kuris rašytų, – ne visados. p. 83

Keturiasdešimtmečiui protagonistui Faustui (ar vardas atsitiktinis? o gal egzistenciniam būti ar nebūti sustiprinti?) Milane įgrįsta rutina, blėstantys santykiai su kartu esančia moterimi, neaiškus asmenybės statusas ir apskritai visa ko prasmės nebuvimas. Vaikystės kalnai, paglemžiantys jį ir taip atsitikus nesėkmėms ar santykių krizei („vos tik iškyla kokia problema, keliauji į kalnus“), tampa alternatyvia vieta, į kurią jis pabėga, norėdamas suprasti, kas vyksta su juo, jo artimaisiais, tikėdamasis atrasti ateities kryptį ir… laimę? O gal tiesiog kalnuose gimęs žmogus instinktyviai kaip vilkas vis genamas nerimo, praeities pėdomis ieškantis ateities? Kokia laukinio gyvūno laimė? Vilko laimė? Kodėl po šimto metų vėl pasirodė tose vietose vilkai? Kiek vilko slypi kiekviename iš mūsų? Laisvo, išdidaus gyvūno vis dėlto turinčio taikytis su išgyvenimo primestais suvaržymais: žūtbūt susirasti maisto, neprarasti savisaugos instinkto.

Užsimerkė ir pasijuto kaip kadaise. Tačiau dabar jautėsi geriau nei anuomet, nes sykiu atsinešė prisiminimus. Tokia ir turi būti kalnų trobelė, pamanė. Gerai, jeigu išsaugo ką nors savo. p. 113

Atvažiuoti į kalnus – kopti, siekti viršukalnių ar paprasčiausiai pasivaikščioti ir pasimėgauti jų grožiu, pastovumu, didybe ir nuolat gyventi, ne vienas ir tas pats. Tarsi pats gyventojas turi tapti savotišku kalnu, o kalnas – įnoringu draugu, neleidžiančiu užsimiršti ar nuskęsti svajonėse. Čia ir dabar.

Faustui kalnai kartu ir prisiminimai, praeities pėdsakai, gal net daugiau – noras užčiuopti vaikystėje patirtą tikrumą ir pratęsti jį esatyje. Atsinaujinti naujame laike prie amžinybe alsuojančių kalnų. Jis ne turistas, juolab ne egzotikos ieškotojas, tai jo įgimta realybė, pažįstama ir tuo tikra. Pažįstamas ir atšiaurus gyvenimas kalnuose. Savasties ieškojimas per prigimtinius dalykus.

Visai kas kita Silvija. Jauna, patraukli mergina migravusi į kalnus kad pažintų save kitomis aplinkybėmis ir išsiaiškintų, ko nori. O gal kalnai tik tam, kad pašauktų miestas, vaikystės erdvė, patvirtintų savo tikrumą ir pasiilgusią bėgūnę priimtų kaip savą? Klausimai, į kuriuos rašytojas neatsako, palieka pačiam skaitytojui reflektuoti apie veikėjus, per juos apie save, ieškoti prasmės ir beprasmybės, gyvenimo dydžio ir svorio. Lyg visa tai išmatuojama, kai jaunas, o senatvėje – jaunystės nerimastys praranda prasmę, liekant tik žodžiui jeigu…

Ji grįžo namo, nes jautėsi tam pasiruošusi, jai atrodė, kad namie nebuvo išties ilgai. Štai ką būtų pasakiusi Faustui: prieš einant pirmyn, jai reikia grįžti atgal, antraip visuomet būtų sprukusi. Štai daugiaaukščiai, štai balkonai, daugiabučių kiemai, štai įvažiavimas į garažus, – mažiems vaikams ten būdavo draudžiama eiti, – štai dviračių be ratų rėmai ir maišai atliekų, nuo kurių sklinda smarvė. Štai keliautoja po Šiaurės ašigalį ašarų pilnomis akimis grįžta į savo vaikystę, o jos vaikystė nustemba, kad ji sugrįžo. p. 151

Kalnai – išbandymas fizinės ir psichinės ištvermės: turi būti stiprus ir atsargus, ypač žiemą, žinoti techninius išgyvenimo dalykus. Grūdina, šlifuoja charakterį, valo – žmogų, ypač miesto, verčia gamtos dalimi. Nurimus ir atrūšiavus vertybes, įvairiausi – augalijos, gyvūnijos, erdvės – niuansai atsiveria pilnatvės grožiu ir įtakoja ne tik veikėjų akis, bet ir jausmus, keičia gyvenimo filosofiją: ji darosi vos ne panteisitinė, suvokus, kad žmogus – ne planetos karalius, o tik vienas iš daugelio segmentų, kad savo teises turi ir maumedis, drugelis, vilkas ir pan.

Faustas buvo kažkur skaitęs, kad medžiai, kitaip nei gyvūnai, negali ieškoti laimės kitur. Medis gyvena ten, kur nukrito sėkla, iš kurios jis išaugo, ir, jeigu, norėdavo būti laimingas, turėdavo prisitaikyti. Jeigu pajėgdavo, bėdas turėdavo spręsti toje vietoje, kurioje auga, o jeigu neįstengdavo, mirdavo. p. 167

Protagonistui įsijungus į kalnietišką kasdieną atsiranda ir socialiniai ryšiai, užsimezga draugystė: su užeigos savininke Babete, dešimčia metų anksčiau pabėgusia iš miesto į kalnus dėl nepriimtinų politinių ar visuomeninių apllinkybių ir kaip Faustas savotiškai kūrusia save iš naujo; su jauna padavėja Silvija – tiesa, daugiau nuotykių ir patirčių ieškotoja – paprastai ir, atrodo, natūraliai, kaip pačioje gamtoje išsirutulioja meilės santykiai, neaišku, kaip ir viskas deja, kiek patvarūs ir kiek truksiantys, bet abu džiuginantys. Trečias veikėjas Santorsas – tikras kalnietis, medžiotojas, niekada nepalikęs gimtųjų vietų, panašus į medžius, turinčius išgyventi ten, kur nukrito sėkla, ir būti laimingais – nesiblaškant, ramiems, negainiojamiems nerimo.

Romano personažai yra įkvėpti draugų, žmonių, kuriuos  rašytojas puikiai pažįsta, kitaip sakant, turi savo prototipus. Gal dėl to knyga atrodo ne tik tikra, bet ir šilta, empatiška, pasakojanti ne tik kalniečių kasdienybę, bet ir savotišką dvasinę kelionę, tikintis nušvitimo ar budistinės ramybės, suvokiant gyvenimą kaip akimirką čia ir dabar. Vyksmas ne tik veikėjų išorinėje ir dvasinėje dimensijose, bet ir skaitytojo sąmonėje: tenka išgyventi matytus kalnus iš naujo, semtis patirties ir susitaikymo su esamu. Kas blogai? O gal gerai? Užsikrečiame kalnų – sniego, vėjo, saulės, erdvių – ilgesiu, ypač jei gyveni mieste, diena iš dienos vykdai tuos pačius darbinius ir asmeninius įsipareigojimus, negali kelti klausimų laimingas? patenkintas? Bet pajunti, žinai tikrai, kaip ir daugelis, nesi laisvas. Nuo visuomenės ir artimųjų lūkesčių.

Vertinimas: 4,3/ 5