Cognetti, Paolo. Aštuoni kalnai: romanas/ P. Cognetti; iš italų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 208 p.

Ar gali žmogus gimęs, užaugęs ir ilgą laiką buvęs kalnuose, nuo jų atsiplėšti ir gyventi civilizuoto, triukšmingo, chaotiško ir nuolat skubančio miesto ritmu? Jeigu kartą pabuvojai kalnuose, trauka išliks visam laikui, dažnai girdimas pasakymas, o ir asmeninė ne vieno patirtis turbūt liudija tą patį – kalnų, jūros ilgesys truks kaip ir atmintis.

Italų rašytojas Paolo Cognetti (g. 1978) gimęs ir gyvenęs Milane, vaikystėje su tėvu dažnai vaikščiojęs po kalnus, o 2008 metais pamatytas filmas „Į laukinį pasaulį“ jo trisdešimtmečio įprastą nusistovėjusį gyvenimą mieste tiesiog apvertė aukštyn kojom, pažadindamas aistrą kalnams. Už 2016 metais parašytą romaną „Septyni kalnai“ apdovanotas prestižine Strega literatūrine premija, ir ši knyga ilgam laikui įsitvirtino populiariausių knygų sąraše. Nes: tikri dalykai – draugystė, fizinė ir psichinė žmogaus ištvermė, artumas gamtai, atsakomybė, prasmės ir savos vietos įvairialypio pasaulio erdvėje paieškos – jeigu visa pasakojama paprastai, jautriai, meistriškai ir, svarbiausia, išmintingai – patrauklūs ir geistini netgi šiuolaikinėje elektroninės erdvės vaizdais perpildytoje ir prekiniais santykiais paremtoje epochoje. Juolab, kad šios prasminės žmogiškos tiesos ir atradimai sukasi apie kalnus, per kalnus ir kalnuose. O kalnuose, kaip sako keliautojai ir kalniečiai, išmokstama vertinti svarbiausius dalykus: meilę, draugystę, ištikimybę, pagarbą. Būdamas kalnuose supranti, kad apačioje žmonės gyvena įprastą gyvenimą ir dažniausiai viską daro dėl pinigų, materialinių dalykų. Stovint ir žiūrint į kalnų upę tėvui paklausus: kurgi mūsų ateitis, berniukas nedvejodamas parodo vandens tėkmės kryptimi. Ir tik labiau pažinęs kalnus, suvokia, kodėl atsakymas buvo klaidingas:

Jeigu ta vieta, kur įbrendi į upę, – dabartis, pagalvojau, vadinasi, praeitis – tai vanduo, plaukiantis pro šalį, į žemupį, kur tau nieko nebereikia, o ateitis – vanduo, kuris teka iš kalnų, nešdamas pavojus ir staigmenas. Praeitis – slėnis, ateitis – kalnai. Taip būtų pasakęs tėtis. Mūsų likimas – kalnuose, remiančiuose dangų. p. 29

Į tris skyrius padalintame kūrinyje pasakojama italų šeimos – tėvas ir motina kilę ir užaugę kalnų rajone, vėliau persikėlę į Milaną ir į kalnus – ne vaikystės, kitus kalnus nuvažiuoja tik per atostogas – istorija, santykiai, atskleidžiami skirtingi charakteriai, tėvo ir sūnaus bandymas suartėti būtent per kalnus, ir visiškas išsiskyrimas, paaugliui kategoriškai atsisakius eiti tėvo pomėgių pėdomis ir trokštant atrasti savąjį kelią – blaškantis, klystant, bet ieškant ir tikintis. Tai kartu ir šiuolaikinio žmogaus sprendžiama ir neišsprendžiama dilema: eiti pirmyn, regis, kilti aukštyn veržiantis į daugumos pripažintą miesto civilizaciją ir dažnai varginančius, dirbtinai palaikomus socialinius santykius ar pasiduoti natūralios, atšiaurios gamtos, vaikystės patirtyje išlikusio kalnų ilgesio kaip tikros būties ir natūralumo šauksmui. Čia kaip su ta tekančia kalnų upe, rodos, ateitis priekyje, tas priekis – mieste, bet iš tikrųjų patirtis ir gyvenimas parodo – ten, viršukalnėse. Amžinas filosofinis pasirinkimo klausimas: tarp pažangos, buitinio ir materialinio gerbūvio ir savasties atradimo, drąsos suvokti, ko iš tikrųjų nori ir leisti sau tai patirti – vienatvę, atšiaurumą, primityvią buitį, gamtos kataklizmus, kur išlikti yra nemažiau sudėtinga ir reikalauja daugybės pastangų, negu tapti žinomu ir vertinamu įprastos socialinės aplinkos atstovu.

Vaikystės vasaros kalnų miestelyje Granoje protagonistui Pjetrui, miesto vienišam vaikui, atveria ne tik įspūdingų alpinių pievų, ežerų, miškų ir snieguotų viršukalnių grožį, bet ir draugystės su vietiniu berniuku Brunu svarbą. Atsiskleidžia paprastos kasdienio kalnuose gyvenimo paslaptys, kurios kalniečiui Brunui yra natūralios ir savaime suprantamos, o Pjetrui tikras atradimas. Ir ne tik vaikiški bendri, smalsa ir judrumu pagrįsti polinkiai sujungia du berniukus, bet ir Pjetro tėvas – viršukalnių fanatikas, įtraukiantis į kalnų žygius ir sūnų su draugu. Tik vienas iš jų – tikras sūnus – vis labiau tolsta ir piktinasi tėvo noru jo ateitį ir pomėgius įsprausti į savo pasaulio suvokimo ribas, kol pagaliau paauglio užsispyrimas  visiškai nukerta juos jungusias trapias gijas. O Brunas, svetimas, skurde gyvenantis vaikas, iš Milano atvykstančių miestiečių šeimoje tarsi atranda namus: supratimą, šilumą, pasitikėjimą. Jis prie Pjetro tėvo ne tik prisiriša, noriai su juo užkariauja vis naujas kalnų viršukalnes, netgi rimtai svarsto pasiūlytą galimybę su jais vykti į Milaną ir ten mokytis, kurti ateitį, tokią kaip visų, juk kalnai jau ne gyvenimui, kalnai – turizmui, poilsiavimui.

Paradoksas, bet tėvui mirus Pjetras vėl priartėja prie tėvo ir kalnų: užduotas, kaip vaikystėje apie upę, šįkart kitas, atrodo, absurdiškas galvosūkis – palikimas sūnui žemės sklypas kalnuose. Kur, kam, kodėl? Pjetrui trisdešimt vieneri, į tėvą absoliučiai niekuo nepanašus: metęs matematikos studijas kuria dokumentinius filmus, kelionės, vis naujos moterys, atsitiktinės ilgai netrunkančios draugystės, keičiamos gyvenamos vietos, vienišiaus buitis ir laisvė, atsitiktiniai uždarbiavimai, gyvenimas čia ir dabar… Į vaikystės kalnus važiuoja nerimaudamas ir pasimetęs: jeigu viskas pasirodys kitaip negu likę atmintyje, nusivylimas ir netgi praeities praradimas neišvengiamas. Bet žiūrėdamas į snieguotas viršukalnes, į tėvo įvairiomis linijomis ir spalvomis išmargintą žemėlapį, labiau panašų ne į vietovės planą, bet į trijų vyrų istorijas ir ryšį su kalnais, o ir tarpsuvavio sąsajas, naujai pažvelgia į save ir kitus: „Man rodos, vaikydamasis visokiausių tuštybių, kurių dabar nė neprisimenu, būsiu praradęs tai, kas svarbiausia“. p. 113. Juodų, raudonų, žalių linijų parabolės ir susikirtimai. Juodos – tėvo išvaikščioti kalnų takai, raudonos – Pjetro, jų mažiausia, žalios – Bruno, dažnai einančios greta juodųjų. Ir tas sužymėtas vietovės planas po ilgo nebuvimo kalnuose Pjetrui pasirodo „lyg kas kitas, lyg romanas. Ar veikiau biografija: per dvidešimt metų nebeliko kalnagūbrio, alpinės pievos, trobelės, kurios nebūtų paženklinęs tėčio žymeklis.“ p. 94

Ir tėvo įžvalgumas, vis dėlto galbūt noras dar kartą pabandyti paveikti sūnų, pasirodo lemtingas: per paliktą, o visai praktiškai nereikalingą atšiaurios žemės sklypą, Pjetras iš naujo atranda kalnus, vaikystės draugas Brunas tampa daugiau broliu negu draugu – artimu ir svarbiu, kurio branda, ramybe, požiūriu į gyvenimą ne tik žavisi, stebisi, bet ir mato savo tėvų įtaką jo pasaulėžiūrai. Tik abu jaunieji vyrai nueina toliau, negu drįso jų mokytojas:

Pagal tėčio įsitikinimus, paremtus kopimu į kalnus, bėgimu aukštyn nuo bėdų apačioje, malonumai turėjo kaitaliotis su rimtais dalykais, tai yra darbu, gyvenimu lygumoje ir prasta nuotaika. p. 53

Brunas, o ir Pjeras kalnus pasirenka gyvenimu, o ne laikina pabėgimo nuo negandų prieglauda. Dualistinis tapatybės skilimas tarsi sustabdomas ir nukreipiamas į sniegingas viršukalnes, tik vienam – Brunui – pasiliekant toje pačioje, kaip ir jo motina nuo vaikystės įprastoje kalnų aplinkoje, o kitam – Pjetrui – praplečiant savo kalnus iki Himalajų, labdaros, skirtingų genčių papročių, kultūrų – kalnų kaip atskiro pasaulio erdvėje, kaip dvasinio ir fizinio gyvenimo pilnaties išsipildymo. Ar tai teisingi pasirinkimai? Vienatvė, nuolatiniai išbandymai stichijomis, buities diskomfortas, pavojai…

Daugiasluoksnis romanas apie amžinąsias pasirinkimo ir prasmės problemas, apie civilizacijos poveikį žmogui ir jo santykiui su gamta, apie kalnų patrauklumą, grožį, pavojus ir apie gyvenimą kalnuose be pagražinimų, apie skirtingų žmonių skirtingus požiūrius ir galimybes išbandyti save kalnais.

Ir miestais.

Vertinimas: 4,5/ 5