Djavadi, Negar. Paklydusi: romanas/ N. Djavadi; iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė. – Vilnius: Balto, 2022. – 317 p.

Perkurti save

N. Djavadi (1969) gimusi ir vaikystę praleidusi Irane intelektualų šeimoje, į Prancūziją atvyko vienuolikos metų, šeimai bėgant nuo tuomečio režimo. Ji – scenaristė, o „Paklydusi“ – debiutinis romanas (2016), pelnęs šešis apdovanojimus, verčiamas į kitas kalbas.

Tiksliausiai esmę turbūt nusakytų klišė tarp Rytų ir Vakarų. Skirtingų kultūrų šalyse tas pats žmogus tarsi turi vis iš naujo kurti savo savastį: ne tik prisitaikyti, įsilydyti į naują visuomenę, bet pirmiausia pamiršti, bent jau sąlyginai, save ankstesnį.

Nes, norėdamas integruotis į kultūrą, turi, galiu jus patikinti, pirmiausia išsiintegruoti, bent jau iš dalies, iš savosios. Atsiskirti, nusisukti, išstoti. Visi, skatinantys imigrantus „pasistengti integruotis“, nedrįsta žiūrėdami jiems į akis paprašyti pirmiausia padaryti tai, kas būtina, – „pasistengti išsiintegruoti“. Jie reikalauja atsidurti kalno viršūnėje nekopiant. p. 103

Pirmu Kimijos asmeniu pasakojama iš Irano nuo persekiojimų pabėgusios Sandrų šeimos istorija. Autorė atsisako linijinio metodo ir piešia praeitį, o ir dabartį kaleidoskopiniu būdu: kaip ir veikia atmintis, apie ką nors galvojant, ką nors prisimenant niekada nebūna nuoseklumo, tiesiog fragmentiškai, viena detalė prišaukia kitą, viena atminties istorija atsiveda kitą. Tokia rašymo maniera tikrai pasiteisina: įtikinanti, atrodo, kad pasakojamas pačios autorės gyvenimas. Tiesos pojūtį sustiprina, nors kartu ir nervina ir triukai – turiu papasakoti jums; keliauju prie pasakojimo; „turėk dar truputį kantrybės, brangus skaitytojau, netrukus atskleisiu kai ką, ko nežinojo nė vienas Sandras.“ p. 129

Nors „Paklydusi“ įvardinta fiction – romano žanru, vis dėlto nejučiomis, nors žinai, kaip tai beprasmiška, spėlioji, kiek gi autobiografiškumo panaudota. Tikrai bėgo iš Irano su motina ir seserimi žirgais per Kurdistano kalnus į Turkiją, tėvas buvo žurnalistas ir persekiojamas, net Paryžiuje buvo įtrauktas į sunaikintinų sąrašą, bet individuali tapatybė, kaip pati autorė pripažįsta, nuo protagonistės visiškai skiriasi: nors domisi muzika (protagonistė muzikos renginių technikė,) bet yra scenaristė, sukūrusi šeimą, augina tris vaikus.

Visa puokštė persipynusių temų:

– rytietiška prosenelių gyvenimo egzotika (turtai, penkiasdešimt dvi žmonos)

– valdžios opozicinierių ir jų šeimų likimai keičiantis vienam politiniam režimui kitu

– imigrantų sunkumai

– homoseksualų likimas Irane

– tapatybės praradimas, tapatybės kūrimas

Dvi plokštelės pusės: A ir B, pirmojoje – svarbiausi kūriniai, antrojoje lyg ir antraeiliai, bet… retsykiais papuola ir ypač. Taip apibrėžia pasakotoja ir romano struktūrą – iki ĮVYKIO ir po. Protagonistė daugybę metų vengusi mintyti apie praeitį kaip per daug skaudžią („Aš vis bėgu į dabartį. Bet dabarties nėra. Ji tik pertrauka tarp dviejų spektaklio dalių, tik efemeriška poilsio akimirka, bet kurią sekundę būsianti nušluota, sunaikinta, sumalta į šipulius iš praeities išsiveržusių džinų“ p. 167) sėdėdama prie ginekologo kabineto ir laukdama dirbtinio apvaisinimo procedūros – Irane bendrai sėdintys žmonės kelias valandas kalbėtųsi, susidraugautų, pasikeistų telefonais, netgi atsineštų maisto ir kartu pavalgytų, Paryžiuje gi kiekvienas atsitvėręs siena, tyli – leidžiasi atakuojama vaikystės atsiminimų.

Demokratija ir socialinis teisingumas, galimybė kreiptis į valdžios institucijas sprendžiant problemas tikriausiai prisideda prie to, kad prancūzai nejaučia poreikio suartėti, bendrauti, užmesti tinklus toliau, nei siekia jų įprasti vandenys. Jie užsisklendę, saugo savo ramybę ir gyvybinę erdvę taip pat aršiai, kaip višta kiaušinius. p. 50

Vaikystė – palaimingas metas, kai buvo laiminga, buvo vaikas, o virtimas paaugle, nežinia į kokias formas išsigimstantis kūnas – gąsdino ir tapo svetimu. Nesijautė mergaite. Nebuvo berniukas. Kas ji? Moterimi būti neatrodė patrauklu, tiesa, ne itin ir vyru, bet vis šis tas daugiau. Laisvesnis, bent jau nuotaką gali rinktis. O moterų dalia: namų ruoša, įtikti vyrui, gimdyti vaikus. Netikėtai mestas sesers žodis lesbietė Kimijai įvarė pasimetimą. Gėdą. Kaltę. Vertė atsiskirti ir nustoti bendrauti netgi su savo šeima. Kaip būtų tekę gyventi jai Irane? Gal kaip slepiantys savo tikrąją lytinę orientaciją ir bandantys apsimetinėti esantys kaip visi du dėdės. Irane svarbu laikytis taisyklių. Nors leidžiamas lyties keitimas, būti homoseksualu blogiau nei būti transvestitu.

Ir tai net ne gėda. Gėda yra prarasti nekaltybę iki santuokos, pasidaryti abortą, likti senmerge ir gyventi pas tėvus iki gyvenimo pabaigos. Gėda tapti narkomanu, būti neištikimam, užauginti vaikus, kurie nuo tavęs nusisuka. Ne, tai ne gėda. Tai tiesiog neįmanoma. Tokios tikrovės nėra. p. 197

Regis, iš prietarais ir reikalavimais suvaržytos šalies atvykus į svajonių pasaulį (nuo vaikystės diegiama meilė visa kam, kas prancūziška, mergaitės mokomos prancūzų kalbos) šeima turėjo ne tik išlaisvėti, bet ir tapti laiminga – Prancūzija ne svajonė ir mistika, bet kasdienė realybė. Deja. Jeigu Irane jautėsi uždaryti kalėjime, dabar įkrenta kiekvienas į atskirą dvasinę nelaisvę.

Netekusios gimtinės pasidarėme svetimos ne tik kitiems, bet ir vienos kitoms. Paprastai tikima, kad didelis skausmas suartina žmones. Tremtis to nepadaro. Išgyventi tampa asmeniniu kiekvieno reikalu. p. 247

Seserys stengiasi išgyventi ir susikurti ateitį pasinerdamos į mokslą, pasakotojai Kimijai tenka eiti aplinkeliais, kad vėl susitiktų su savimi ir galėtų pradėti kvėpuoti gyvenimą – per paribio pažintis, pankroką, narkotikus, keliones, išbandant vakarietišką (anti)vertybių skalę, pagaliau suvokiant, kad „seksualumas turi tik tas ribas, kurias patys sau nubrėžiame“.

Dar sudėtingiau vyresniajai kartai. Galbūt jaunimą suveda jaunatviška energija, emocijos, smalsa, o Kimijos tėvams nebelieka nieko: motina apsiperka artimiausioj parduotuvėj ir gamina valgyti, tėvas – vaikšto, vaikšto, vaikšto. Irano intelektualai Paryžiuje.

Gyvenimas buvo panašus į butą. Taupus, tėvai niekada neidavo į kiną, teatrą, muziejų ar restoraną. Niekur mūsų nesivesdavo. Pinigų trūkumas – nors jų tikrai trūko – nėra vienintelė priežastis. Tremtis juos atbukino: vienatvė, pilkas paryžietiškų dienų stingulys, slegianti tyla šalyje, kurioje žmonės vieni į kitus nežiūri, nesikalba, kurioje emocijų demonstravimas prilygsta dvokiančiam pabezdėjimui. Taip pat gedėjimas dėl Irano. Tarsi lašelis džiaugsmo kasdieniame mūsų gyvenime būtų reiškęs, kad mums gimtoji šalis neberūpi ar kad ją pamiršome. Negalėjome linksmintis, kai mūsų artimieji ir iraniečiai kentėjo Sadamo Huseino terorą, žuvo nuo jo bombų. p. 240

Dviprasmis įspūdis perskaičius: aprašomi baisūs įvykiai Irane, o ir sudėtinga imigrantų psichologinė situacija, bet emociškai vaizduojami dalykai tarsi neatitinka jų statuso. Revoliucijos Irane kažkokios bravūriškos, kovotojai, tarp jų ir protagonistės tėvas Darijus – pusiau komiški (intelektualūs, vienišiai, lyg nekovojantys, bet provokuojantys valdžią, na, dar ir opiumą rūkantys), gal toks sumanymas pasakoti pagal rytietiškų pasakų tradiciją: ne sentimentaliai, su jumoru?, gal vaiko atmintis painioja realybę su šeimos ir aplinkinių legendomis. Patiki, kad istorija tikra, bet tikrumas lyg girdėtas, lyg perpasakotas – ne visai unikalus. Ką ir norėti – pabėgėlių, imigrantų problemas gvildenančių kūrinių pastaruoju metu daugybė.

Vertinimas: 4, 3/ 5