Kmita, Rimantas. Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų: mokslinė monografija/ R. Kmita. – Vilnius: Tyto alba, 2022. – 318 p.

Žmogus iš prieštarų

Skoningai apipavidalinta, papildyta koliažais, dokumentų faksimėlėmis, kiekvieno skyriaus pradžioje eilėraščio „20 prisipažinimų“ vis kitos eilutės, atitinkančios pasakojamą istoriją, knyga daro ne tik solidaus, bet ir itin estetiško leidinio įspūdį. Ir tai malonu, kai knygos “ir kūnas, ir siela“ džiugina.

Visokių minčių kilo skaitant. Ir ne tik apie S. Gedą. Kiekvieno žmogaus gyvenimas, jį pradėjus analizuoti, atsivertų netikėčiausiais rakursais: baltos, pilkos ir juodos pusės. Kiek besistengtume atitikti humanizmo archetipus, mes tuo pačiu stengiamės ir juos nuneigti: originaliu elgesiu, apranga, hobiu, profesiniais pasiekimais, kūryba, pažįstamų ratu, pastaruoju metu, be jokios abejonės, inernetinėje erdvėje.

Netgi jaučiausi nejaukiai, kad lendu į kito žmogaus asmeninę erdvę. Tiesa, knygos autoriui neprikiši netakto ar pigių triukų privilioti skaitytoją: viskas atsargiai, kontekste, iliudytuojant faktais. Ir vis dėlto jaučiausi tarsi kalta pernelyg smalsaujanti. Gal kad nedaug skiriama dėmesio kūrybai, tiksliau sakant, analizei, bandoma atverti skausmingo (ir neįtikėtinai iškilaus – iš skurdžios daugiavaikės kaimo šeimos į Vilniaus kultūros elitą, ne, toks stebuklas šiais laikais jau būtų neįmanomas, ta prasme, neturint pinigų, iš paprastos mokyklėlės) likimo įvairiausias puses – nuo ambicingų kūrybinių užmojų iki bevalių pasidavimų priklausomybėms ir charakterio aštrumams ar tūnančio viduje žvėries paleidimo). Nežinau, ar įmanu suvaldyti prigimtį: ar gali cholerikas tapti lygiu ir saikingu, melancholikas – energiją transliuojančiu ruporu, bet kūrėjui, akivaizdu, dar kiša koją ir amžina baimė prarasti vaizduotės ir žodžių gebą, o ir ambicijos būti geriausiu. Pripažintu, amžinu.

Neslėpsiu, buvo momentų, kai persekiojo mintis, kad Gedos žavėjimasis „ikiklasicistiniais“ laikais, archetipais, aistra prisikapstyti iki šaknų nėra tik jo intelektualinė veikla, kad čia yra kažkas daugiau, kas veikia ir kūrybą, ir gyvenimą, ir gal net likimą. p. 13

Nuosekliai skirdamas svarbiausius S. Gedos gyvenimo ir kūrybos etapus autorius bando aiškintis prieštaringos asmenybės formavimosi aplinkybes ir stimulus, stūmusius į konfliktiškas situacijas, ekscentriškus išsišokimus.
Kaip Kmita rašo, pradėjo šią knygą ne nuo tuščio lapo, buvo rašęs apie S. Gedą disertacijoje, skelbęs straipsnių.

Visais šiais darbais pasinaudojau ir šioje kygoje, bet labiausiai grįžti prie Gedos traukė pykčio tema, vis atrodė, kad ten ir slypi dar nepaaiškinta paslaptis. p. 15

Remdamasis P. Sloterdijku, K. Weber, K. Horney, K. Jungo teorijomis autorius pasakoja S. Gedos gyvenimą per „ugnies“ deginimo iš vidaus perspektyvos. Pyktis kaip kūrybos ir veiklos stimulas.

Psichoanalitikai, panašiai kaip ir sengraikiai, mato agresiją kaip svarbiausią žmogaus varomąją jėgą: „ nėra tokios žmogaus veiklos, kuri neturėtų agresyvumo apraiškų. Tai pasakytina tiek apie neigiamų (pavyzdžiui, atsisakant teikti pagalbą), tiek apie teigiamų (perdėtas rūpestis), tiek simbolių (pavyzdžiui, ironija), tiek efektingą (pavyzdžiui, lytinis aktas ar spoto varžybos) žmogaus elgseną.“ p. 16

Lakoniškai įvardijant vaikystės laiką – ach, vaikystė, daug apie ją linkę kalbėti, bet iš tikrųjų tai mistinis tarpsnis, į kurį stveriamės kaip į visa ko pradą ir priežastį, bet tai tik atminties triukai, ką kada ištrauks ir sureikšmins. S. Geda tuos pačius dalykus traktavo vienąkart vienaip, kitąkart – vos nepriešingai, o jį pažinoję – dar kitaip. Augęs skurdžioje aplinkoje daugiavaikėje šeimoje, mokykloje išsiskyrė stropumu, visuomeniniu aktyvumu, mokinys atitikęs taisykles. Spręsdavęs kryžiažodžius, už gautus pinigus pirkdavo knygas, skaitydavo, mėgo poeziją, pats jau mokykloje eiliavo.
Paprastam kaimo vaikui rašytojas buvo akivaizdžiai siektina viršūnė: galima įrodyti visiems viešai, kad jis ne iš kelmo spirtas, tuo pačiu iškilimu atsirevanšuoti už vaikystėje patirtas skriaudas – savo didumu. O gal ir ne: gal jau nuo mažumės degė ugnis ir ją tik reikėjo išmokti naudoti. Jau studijų laikais išleidžia dvi poezijos knygas: „Pėdos“ 1966, „Strazdas“ 1967 ir jos nelieka nepastebėtos, tarsi iš karto tampa originaliu ir pripažintu poetu. Ar toks greitas pasisekimas prisidėjo prie tolesnio poeto konflikto gilėjimo tarp jo, kūrybos ir aplinkos, netgi artimų žmonių?

Vos išleidęs debiutines knygas, S. Geda tampa išskirtiniu poetu, apie kurį kalba net tie, kurie jo neskaitė.
Tai nepalyginti geresnis likimas, negu ateiti į literatūrą nuosaikiai, net jeigu ir palankiai įvertintam. Ir jau nuo pirmųjų publikacijų Geda žinojo savo vertę, elgėsi visai ne kaip pradedantis autorius. p. 69

Bet savo kūryba, jau nuo pirmųjų rinkinių, ir profesionalus, ir skaitytojus ir glumino:

Gedos poezijos ekspresyvumas, kalbos plastika, kosminės erdvės ir binkiškas šmaikštumas išmušė daug ką iš vėžių. p. 62

Kmita bando sekti S. Gedos asmeninį ir kūrybinį kelią ir suprasti, kas vertė jaustis ir elgtis jį lyg realiai degant. Kitas klausimas, mane kaip skaitytoją neapleidžia, kaip gi būtų klostęsis gyvenimas, jei jis, ir daugelis kitų to meto kūrėjų, nebūtų taip piktnaudžiavę alkoholiu. Vis dėlto santykiuose tai pražūtingas segmentas, alinantis ne tik patį gėrėją, bet į nepakenčiamus išgyvenimus įstumia šeimą.

Regis, tarybinis laikas buvo sudėtingas savo reikalavimais šlovinti partiją, smerkti kapitalizmą ir pan., o dar ant kulnų lipantis saugumas. Tai, jeigu nori gyventi, spausdintis, lietė visus to meto rašytojus, ne išimtis ir S. Geda. Tik kai buvo išorinis priešas, visas neurozes, agresiją, pyktį buvo galima suversti jam, bet„ką veiksime dabar, kai dingo barbarai?/ Juk, šiaip ar taip, jie buvo išeitis.“ (K. Kavafis „Barbarų belaukiant“; vertė T. Venclova). Ilgai laukta ir iškovota (S. Geda buvo pirmose sąjūdininkų gretose, ruporas mitinguose, kelionėse į Maskvą, o ir į Europą, JAV) Lietuvos nepriklausomybė, naiviai tikint laisve kaip visa ko alfa ir omega, teko stipriai nusivilti kaip ir daugumai inteligentų. Ypač inteligentų. Jie liko be darbo, be pajamų, negebėjo nei prekiauti Gariūnuose, nei stumdytis grobstant tarybinį turtą, naiviai ir, ko gero, per ilgai tikėjo, kad valstybė turi jais pasirūpinti. Kaip bebūtų, bet jei pavyko įsitrinti į aktyvių kūrėjų gretas, aišku, su tam tikra ideologine duokle sistemai tarybiniu laiku, jie materialiai gyveno visai neblogai: turėjo butus, pastovias lėšas, atostogaudavo prie Baltijos, Juodosios, o kiti ir Bulgarijoje, kas paprastam sovieticus tikrai buvo neįmanu. Taigi, išvirtusi į laukinį kapitalizmą nepriklausomybė pavertė lyg nepilnaverčiais, nuverstais kaip tos Grūto skulptūros nuo postamentų. Ar taip atsitiko ir S. Gedai?

Kmita, remdamasis dienoraščiais, o ir eilėraščiais, artimųjų, draugų pasakojimais, teikdamas didelį dėmesį kontekstams, kopia kartu su S. Geda laipteliais aukštyn ir žemyn, pats stebėdamasis, tarsi sunkiai patikėdamas, kad taip galima vienu metu stryktelėti per kelias pakopas viena kryptimi, ir jau ridentis, sunkiai susitrenkiant, žemyn. Žmogaus ir kūrėjo santykis tarsi prieštaringas. Ir amžinas klausimas: ar tapatinti gyvenimą ir kūrybą? Ar galima atsieti? Absoliučiai? Juk negimsta nė eilutė iš nieko, viskas perleista per patirtį, sąmonę ar pasąmonę, išmokimą ar pajautimą.

Skaitytojui svarbu kūryba: apie asmenybę tik smalsaujame, ieškant sąsajų, bandant suprasti – o suprasti S. Gedos poeziją tikrai sudėtinga – literatūrinį matymą. Kmita empatiškai ir itin etiškai „Ugnies giesmėse“ vedžioja skaitytojas, kaip gidas turistus, S. Gedos statyto miesto gatvėmis. Ir kelionė tikrai neprailgsta.

„Ugnies giesmes“ skaičiau lygiagrečiai su „Jokūbo knygomis“ ir man savotiškai šios knygos derėjo: Jokūbas – mesijas, Geda – irgi, Jokūbas – nenuspėjama, vitališka asmenybė, Sigitas – irgi, o apie ekscentriškumą ką jau ir kalbėti, netgi geria abu tikrai daug. Bet pagrindinė bendrybė turbūt – paslaptis. Žmogus lyg ir matomas, aišku, kuo jis blogas, kuo geras, koks jis turėtų būti aplinkinių akimis, bet iki šerdies, iki užkulisių neprasibraunama. Kmita ir nesistengia nuo A iki Z išnarplioti poetą kaip kokią detektyvinę mįslę, tiesiog dėlioja iš dokumentų, atsiminimų, laiškų, pažįstamų nuomonių, faktų margą vitražą. Klausimas kodėl, regis, ir negali būti atsakytas: pasaulis – visuma, ir S. Geda vienas iš tos visumos sraigtelių, kaip jis sukosi, kas jį suko, atsekti galima, bet kokia akimirka nulėmė jo unikalumą, o kokia – strigimą – pasakotojo drono turbūt prireiktų. O. Tokarczuk Jokūbą apdovanodama ir bausdama įvairiausiomis žmogiškosiomis ir demoniškomis ypatybėmis, vis tik užmeta ant jo ir tankią paslapties skraistę, kurią permatyti, o gal ir ne, palieka skaitytojui – tai kas jis buvo? manipuliatorius? sukčius? naivuolis? beprotis? „Ugnies giesmių“ autorius pasakoja apie daugybę Sigito veidų, skirtingais drabužiais apvilktą kūną ir sielą įvairiais laikotarpiais, bet nuogai poeto neišrengia.

Vis dėlto bijodama susipainioti Jokūbuose ir Sigituose, „Ugnies giesmes“ atidėjau. Ir tik baigusi O. Tokarczuk, vėl ėmiausi. Bet mintis, kad žmonės einantys prieš vėją panašūs: stiprūs, nes turi atsilaikyti; silpni, juk patys nežino, kam jiems tas priešvėjis, siekiantys vienokio ar kitokio būdo išsiskirti, būti garbinami. Ir O. Tokarczuk citata iš „Jautriojo pasakotojo“:

Ekscentriškumas visada buvo laikomas keistybe ir nukrypimu, o juk viskas, kas kūrybiška, genialu ir stumia pasaulį nauja krytptimi, turi būti ekscentriška. Ekscentriškumas reiškia spontanišką, sykiu džiaugsmo kupiną prieštaravimą tam, kas nusistovėję ir pripažinta kaip normalu ir neginčijama, – tai iššūkis, mestas konformizmui ir veidmainystei, kairotinis narsumo, akimirkos sučiupimo ir likimo trajektorijos keitimo aktas. p. 22

Vertinimas: 4,8/ 5