Tokarczuk, Olga. Jokūbo knygos: romanas/ O. Tokarczuk; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 785 p.

Prikelti išnykusį pasaulį

Taip, beveik devynių šimtų puslapių monumetalus epinis pasakojimas apie aštuonioliktame a. žydų bendruomenėje susiformavusią neofitų sektą, vadinamuosius frankistus – lėtai, perteikiant laikmečio vaizdus, kvapus, ekonomines ir politines peripetijas, lyg plukdytų rašytoja siūbuojančia valtimi per ramius, vos vos sruvenančius vandenis, leidžiančius skaitytojui ne tik žvelgti į gelmę, bet ir prieš akis plytintį horizontą, iš šonų lydinčias besikeičiančias pakrantes, o už nugaros jaučiant nutekantį laiką. Ramius vandenis – kaip ramų ir užtikrintą žodžių tekėjimą, įsupantį savon stichijon, pamirštant iš kur ir kas, nes tu jau kelionėje, tu jau aštuoniolikto a. žydų, ir ne tik, draugijoje, jų nepaliaujamas raštų aiškinimasis, disputai, kelionės iš vienos vietos į kitą, ir svarbiausia – mesijo laukimas – tampa kasdienybe – ne, per dieną ar dvi tookios knygos neperskaitysi. Bet ramus tik rašytojos pasakojimo tonas, visa kita kaip verdančiam katile: tiesiog kunkuliuoja. Nes: laužomos tradicijos, tikėjimai, maišosi savų ir svetimų vyrų ir moterų skysčiai, verdamas auksas, švaistomi pinigai, garbinamas Dievas, išduodamas Dievas, pataikaujama Dievui, dar labiau valdžiai, mirtis ir nemirtingumas – lyg asmeninis nuopelnas, o dar visas senų ir naujų religijų galias kvestionuojantis maras, nuolankumas ir puikybė, beprotybė su išminčiaus kauke.

Vos pradėjus skaityti mintiji, koks besiužetis ir monotoniškas pasakojimas, tiesa, iš karto panardinantis į istorines aštuoniolikto a. peripetijas, bet nė nepajunti, kai veikėjai čia jau Rochatyne, Padolėje, čia jau Ivaniuose, Lvove, o ir Čenstakavoje, Varšuvoje, Brunone, Ofenbache prie Maino – keičiasi vietovės, vaizdai, veikėjų asmenybės. Bet svarbiausia – minčių dinamika, dvasiniai ieškojimai. Naivuoliai, apgavikai ir tikintys: raštai pranašauja jau kadais, raštai gali bet ką pranašauti, žiūrint kaip kas juos skaito. Labai tikslus pilnas knygos pavadinimas „Jokūbo knygos arba DIDŽIOJI KELIONĖ per septynias sienas, penkias kalbas ir tris dideles religijas, neskaičiuojant tų mažų. MIRUSIŲJŲ papasakota, o AUTORĖS papildyta KONJEKTŪROS metodu, semiantis iš įvairių KNYGŲ, taip pat iš VAIZDUOTĖS, kuri yra žmogui didžiausia natūros DOVANA.“

Kiek bebūtų įsigilinta į istorinį laikotarpį, kiek medžiagos bebūtų apdorota, vis tiek, anot O. Tokarczuk, „neįmanoma visiškai atsisakyti savęs ir savo laiko. Šia prasme istorinis romanas neegzistuoja, kadangi jo šaknys visada slypi rašančiojo dabartyje. Istorija – tai nesibaigianti tikrų ir įsivaizduojamų praeities įvykių interpretacija ex post, dėl to galime praeityje įžvelgti anuomet buvusias nematomas prasmes. p. 174 (O. Tokarczuk „Jautrusis pasakotojas“) O pagrindiniai veikėjai savotiški autoriaus/ės alter ego. Paradoksas? Prieštara logikai? Juk nesakysim, kad vežėčiom vykstam šen ar ten kaip aštuonioliktame amžiuje. Buitis, detalės, apranga, iš dalies papročiai turbūt įmanu atkurti, bet persikūnyti į ankstesnio laiko jauseną ir psichologinius kontekstus, kažin ar pilnai pavyktų. Viską matuojame savimi.

Vos pradėjus skaityti „Jokūbo knygas“ lyg nerte pasineri į visai kitokią nei šių dienų – pilką, niūrią, primityvią aštuoniolikto a. Lenkijos atmosferą. Taip ir matai žemas trobas su mažulyčiais langeliais, junti svogūnų ir išviečių tvaiką, šiukšlių krūvas gatvėse, tekančias paplavas ir pan. Bet skurdas, kaip ūkana mainosi su saule, miestų, miestelių niūra – su spalvotais gan linksmais intarpais: „pasikabinę ant peties visą savo verslą: dailiai pintų šilkinių kaspinų, vėžlenos šukų, šventųjų paveikslų, pomados nuo plikimo, stiklinių karolių, veidrodėlių mediniais aptaisais“ p. 456– tokių ir panašių prekeivių.

Nachmanas su Nusenu patraukia į pietus. Kelias veda Dniestro link, stepe; jiems jojant šviečia maloni saulė, dangus atrodo beribis. Nachmanui įgriso tas Padolės purvas, kaimo vargas, pavydas ir tamsybė: jis pasiilgo figomis apkibusių medžių, pasiilgo kaffos kvapo, o labiausiai – Jokūbo. p. 600

Besibūriuojantys ilgomis barzdomis žydai, besiskeryčiojantys ir vis diskutuojantys apie Talmudą, tuoj tuoj pasirodysiantį Mesiją, tikrą ir netikrą tikėjimą. Atrodo ir laisvės netrūksta: skelbia vienokias tiesas, kitąkart kitokias, garsiai ir nesislepiant. Bet tame pačiame kontekste ir baimės, žiaurumas, liepsnojantys laužai. „Tai veikiausiai tokia moteriškė, kuri išmano reikalą – ir kraują moka sustabdyti, ir prie gimdymo pagelbės, o kai jai sumokės, tai gebės vaisių išvalyti. Nėmaž nesigiria tuo, ką moka, ir nereikia tuo stebėtis. Didžiojoje Lenkijoje neseniai sudegino vieną tokią ant laužo, o pernai keletą sučiupo Liubline. p. 455

Dviprasmybės ir religiniuose požiūriuose:

Lenkija – tai šalis, kur religinė laisvė ir religinė neapykanta lygiomis susitinka. Viena vertus, žydai gali čia praktikuoti savo religiją, kaip nori, turi savo laisves ir savus teismus. Tačiau, kita vertus, neapykanta jiems tokia didelė, kad vien žodis „žydas“ yra nekenčiamas ir dori krikščionys vartoja jį kaip prakeiksmą. p. 458

Nors knyga įtaigi ir laikas atrodo savaime teka į praeitį, pasakojimas empatiškas, bet ir ironiškas tuo pačiu, vis dėlto vertinimo netrūksta, nors lyg siekiant objektyvumo pasakojama iš kelių perspektyvų. Dauguma knygos pasakojama trečiuoju asmeniu, bet kaip O. Tokarczuk sako, medžiagos buvo tiek daug, kad vieno pasakotojo nepakako: į tuos pačius įvykius ir juose dalyvaujančius asmenis prireikė pažvelgti iš skirtingų pozicijų.

Žydų ir Jokūbo istoriją rašo ir savo įspūdžius išsako vienas iš simpatiškiausių ir, atrodo, nuoširdžiausių neofitų Nachmanas: nėra žmogaus, labiau mylinčio Jokūbą, taip jam atsidavusio ir paklūstančio, o ir naivaus kaip Nachmanas, klajojantis žydas iš Rochatyno. Nors išvaizda ir skriaunas – išmintingas, mokantis kalbų, dispute nesukertamas, jis skina savo Mesijui kelią, šalindamas kliūtis, pridengdamas jo storžieviškumo ir nemokšiškumo išsišokimus. Būtent Nachmanas ne fiziškai siekia dominuoti priešingai Jokūbui – aukšta turkiška kepurė, kailiai, purpuriniai apsiaustai, prabangi karieta – o dvasiškai, iki apsvaigimo aiškindamasis vieną ar kitą doktriną. Jis tiki, kad Jokūbas tikras žydų tautai skirtas Mesijas, turįs pereiti įvairius išbandymus: pažeminimą, kalėjimą, puikybės ir kūniškumo pamokas: mesijas turi pulti kuo žemiau, kitaip jis nėra Mesijas. Tikėdamas ir išduoda Jokūbą, tikėdamas, kad jam lemta kentėti, kalėti, per kančias tapti tikruoju.

Jeigu jau atėjo taip ilgai laukti Mesijo laikai, tuomet Jokūbas yra teisus – šio pasaulio įstatymai, Toros įstatymai, nebegalioja. Dabar viskas yra atbulai. p. 57

Bet Nachmanas nėra tas patikimas pasakotojas, kurio kiekvienu žodžiu verta pasikliauti kaip tikru. Kaip nėra niekada nieko patikimo šimtu procentų, juolab kai kalba sukasi apie permainingąjį Jokūbą.

Nederėtų tikėti viskuo, ką Nachmanas pasakoja, juolab viskuo, ką rašo. Yra linkęs pagražinti ir sutirštinti. Visur jis įžvelgia ženklus, visur atranda ryšius. Jam visuomet per maža to, kas atsitinka, jis norėtų, kad tai, kas vyksta, turėtų dangiškąją ir aukščiausiąją prasmę. Kad nulemtų ateitį, kad net menkutė priežastis sukeltų didelę pasekmę. p. 572

Jau nuo pat pradžios rašytoja įveda ir ekscentrišką veikėją, mistinę senolę, Jokūbo močiutę Jentą, užstrigusią mirimo procese. Nei gyva, nei atirkščiai, palikta sustingusi urve, ji iš tikrųjų iš kosmoso – tarsi Dievo – perspektyvos žvelgia į aštuoniolikto a. įvykius, į bruzdančius ir elemetaria išgyvenimo būtimi nesitenkinančius savo gentainius ir juos atlaidžiai, tarsi su šypsenėle vertina – viskas laikina laikina.

Tai labai gerai matyti iš ten, kur dabar yra Jenta; matyti, kaip viskas raibuliuoja ir nepaliaujamai kinta, kaip nuostabiai pulsuoja. Neįmanoma pagauti visumos, nes viskas bemat baigiasi, subyra į daleles ir iškart rikiuojasi į naują, lygiai tokį pat nepatvarų raštą, nors anas akimirką atrodė prasmingas, gražus arba gluminantis. Kol mėgini sutelkti dėmesį į kokią žmogaus figūrą, ši pakinta ir neįmanoma nė sekundės išlikti tikram, kad tai tas pats žmogus. Šioji, pavyzdžiui, ką tik buvo murzinas vaikas, trapi kaip vaflelis, o dabar štai – pro duris išeina aukšta, stotinga moteris ir plačiu mostu ryžtingai šliūkšteli iš dubens pamuiles. Vanduo sudarko sniego baltumą ir palieka jame gelzganas dėmes.
Tik Jenta nesikeičia, tik Jenta kartojasi ir vis grįžta į tą pačią vietą. Galima ja pasitikėti. p. 503

Pačios autorės balsas neretai pasigirsta kaip vertinantis, ypač komentuojant istorines politines, ypač religines situacijas. Empatiškas, kalbant apie šviesuolį kunigą, enciklopedininką, vienišą atsiskyrėlį Chmeliovskį, ironiškas, sakyčiau netgi negailestingas, pasakojant apie lošiantį ir pralošiantį netgi bažnyčios relikvijas vyskupą Sokolą, valstybės veikėjus, jų beprecedentes išlygas, kyšius ir savanaudiškumą.

Koks puikus nuopelnas prieš Dievą – visus juos, tuos žydų eretikus atvesti į Bažnyčios glėbį. Pasaulis dar nėra to matęs, tik katalikiškoje Lenkijoje toks dalykas gali nutikti. Apie mus išgirs visame pasaulyje. p.450

Lenkijoje svetima visuomet labiau traukia nei sava. p. 320

Vargu, ar aštuoniolikto a. Lenkijoje kai klestėjo baudžiava, plakami ir kariami valstiečiai, ar kam nors rūpėjo gyvūnų teisės ir kažin, kai paprastas žmogus absoliučiai beteisis – prekė, kas nors baisėjosi skriaudžiamu gyviu. Rašytoja nesuvaldo savo kaip gyvūnų teisių gynėjos emocijų (kaip Dušejko „Varyk arklą“) ir į Molivdos (vieno įdomiausių ir spalvingiausių veikėjų) žiūrą įspraudžia kritišką vertinimą:

<…> lokininkai eina į Liubliną. Šitie visuomet kelia daug triukšmo, kad kuo daugiau žmonių sueitų pažiūrėti, kaip žeminamas suskretęs ir tikriausiai ligotas plėšrūnas. Toks reginys – nežinia kodėl – teikia žmonėms kažin kokį keistą pasitenkinimą. Dabar ir jie baksnoja žvėrį pagaliais. p. 454

O. Tokarczuk sukurti veikėjai nėra nei teigiami, nei neigiami. Dažnai atrodo naivūs, bet ir gudrūs tuo pačiu, atitrūkę nuo realybės, nors geba ir suktis kasdieniuose reikaluose. Kaip viską matanti Jenta išsireiškia apie Elišą Šorą – „tai žmogus, kuris viduje yra lyg namas su daug kambarių – viename tas, kitame anas. Iš išorės atrodo lyg vienas pastatas, bet viduje pamatai tąjį daugetą.“ p. 747 Niekada nežinai, ko iš jo tikėtis. Taip su daugeliu veikėjų. Nachmanas, pats artimiausias Jokūbui, per apklausą jį išduoda, pasakydamas tiesą ir pasmerkdamas kalėjimui, pats išgyvena tokį savo poelgį, bet kitaip negalėjęs, vėl tą patį darytų – paklusęs lemčiai.

Bet jie kitokie. Jie drumsčia kasdienybę, verčia suktis įvykius ir, svarbiausia, mąstymą, jauseną ne pagal laikrodžio rodyklę, bet – prieš. Jie išminčiai, apsišaukėliai, tikintieji ir eretikai, dievo palytietieji ir prakeiktieji – viskas tuo pačiu. Bet jie kitokie nei įprasta tuomečiu laiku – ieškantys, prieštaraujantys, gudraujantys, besilinksminantys ir kenčiantys.
Turime trypti įstatymus, kad ir kokie jie būtų, nes jie nebegalioja ir jų nesutrypus negali rastis nauja. Nes tie seni įstatymai buvo anam laikui, neišganytam pasauliui. p. 402

Kitui priklauso ne tik neofitai, bet ir bet kuris svarbesnis romano veikėjas, kitaip kam gi jį kurti, jei atitinka įprastą standartą. Vienas iš tokių keistuolių kunigas, pirmos lenkiškos enciklopedijos „Naujieji Atėnai“ autorius, šviesuolis Chmeliovskis. Ir tolerantas, asmuo, kuriam pasaulis įdomus ir svarbus, vertas knygos, nesistebi ir nesmerkia kitoniškumo, bet jautriai jį stebi ir bando pagelbėti. Autorei, akivaizdu, svarbu atgaivinti ir pratęsti šio įstabaus šviesuolio gyvenimą, kaip pati sako, jos vaikystė prabėgo skaitinėjant „Naujuosius Atėnus, („Jautrusis pasakotojas“), jo vienišą, skurdžią, nesavanaudišką egzistenciją padaryti amžina. Kokia neįtikėtina tampa draugystė su poete Družbacka, nesvarbu, kad laiškuose, bet jų laukimas, skaitymas, rašymas vienišam, besidžiaugiančiam knygomis ir piliarožėmis, žmogui – laimė.

Tie patys ir vis kiti, besimainantys, ne tik pažiūromis, bet ir vardais, pavardėmis veikėjai cirkuliuoja nuo Žečpospolitos iki Turkijos, Sakolnikų, gyvena ir mainosi trijose religijose: judaizmas, krikščionybė, islamas. Du mesijai buvo, antrasis Šabtajus Cvi – žydas, perėjęs į islamą, trečiasis mesijas – Jokūbas, griaudamas, o gal tiesiog nesutilpdamas į nustatytas ribas, o ir siekdamas žemės saviesiems – apsikrikštys. Įdomiausia, kad kokią nesąmonę besugalvotų, pasekėjai jį remia, renka lėšas, guldo į jo patalus savo žmonas ir dukras, patarnauja jam, palikę namus seka paskui nežinomybėn. Ir avantiūristams, regis, sekasi: gauna net vyskupo (tarpininkaujant apsukriajam kunigui diplomatui Molivdai), o ir karaliaus leidimą įkurti savo kaimą Ivaniuose. Ar tai jau siekio išsipildymas? „Taigi kai žydams tekdavo įsikurti kur ilgiau, jie būdavo – kaip vaikai – nepatenkinti. Ir džiaugdavosi, kai ateidavo laikas vėl kelti sparnus. Šitaip yra ir šiandien. Taigi gerasis Dievas aprėmina kiekvieną kelionę, o žmogus sudaro jos turinį. p. 561

Tikratikių, kaip patys vadina save, atskalūnų, kaip vadina senamadžiai žydai, kaimas tikrai skiriasi ir nuo žydų, ir nuo krikščionių, ir nuo visokių kitų tikinčių gyvenimo. Viskas bendra: moterys, vaikai. Vyrai neturi žinoti, kuris vaikas kurio, taip jis tampa tėvu visų. Vargu, ar pats Jokūbas suvokia, ką daro, tiesiog veikia intuityviai, drąsiai nusigręždamas nuo normų.
Didžiausią galią vis dėlto turi ne kūniški poelgiai, o tie, kurie siejasi su žodžiu, mat pasaulis buvo sukurtas iš žodžio ir jo pamatai yra iš žodžių. p. 402

Aišku, knygos centre Jokūbo fenomenas. Kas gi tas Jokūbas, paskui kurį minios eina? Ar jis kuo nors išskirtinis, ar pats apie save sukūrė legendą, ar tiesiog leidosi būti legenda? Ir Mesijumi. Ar visa tai padarė žydų naivumas ir pasidavimas manipuliacijoms? Išmintimi jis tikrai nepirmauja, net nelyginti nei jo raštų žinojimo, nei gebėjimo kalbėti apie Talmudą su Nachmanu. Išsilavinimu ir gudrumu – su Molivda (tiesa, šis ne žydas, jis netradicinis kunigas, Kosakovskis tikroji pavardė, o kaip įvardijama knygojė – lapinas, prijaučiantis žydų bruzdėjimui, tarsi patyręs diplomatas, surašantis kreipimusis vyskūpams, karaliui ir kitiems nuo žydų tokius, kokius reikia, paverčia nepatyrusių naujo pasaulio kūrėjų kalbas – oficialiomis, nušlifuotomis}. Jokūbas – ne išminčius, Jokūbas – maištininkas. Ir politikas: neaišku, kiek sąmongingai, o kiek tiesiog intuityviai suvokia, kad feodalinėje santvarkoje norint iš skurdžių pakilti į aukštesnį lygmenį, reikia ko nors imtis, žydams reikia savos žemės, savos valstybės ir savarankiškumo, vos įsikūręs Brunone, o vėliau Ofenbache, muštruoja ir savą kariuomenę. Pragmatiškai mintija ir apie karą: reikia pasinaudoti suirute ir gauti kuo daugiau naudos. Jis suvokia, kad nepriėmus krikščionybės jie taip ir liks duobėje. Žydai užsigeidžia būti netgi didesniais krikščionimis negu patys krikščionys. Tiesa, su manipuliacijomis: jie tikisi tam tikra prasme apgauti krikščionis, tapti jais tik iš paviršiaus, bet išlaikyti svarbiausias savo tradicijas.

Jokūbas patraukia žmones, jame mato šviesą ir tiki juo.

Regis, Jokūbas – vitališka, savaime trykštanti jėga ir gal dėl to atrodo toks tikras. Ne protu, ne išmintimi, bet nenuspėjamumu – lyg pirmapradė apraiška, tiesiai nuo paties Dievo. Gali iš niekur nieko su užsidegimu pradėti dainuoti ar šokti, patraukdamas paskui save ir kitus, gali kalbėti neįprastus dalykus ir juo patikės. Jis ir nuomariu krenta {išrinktųjų ženklas}, iš odos neriasi, virš galvos pasekėjai mato šviesos aureolę, demonstruoja fokusus kaip stebuklus ir daug kitų keistumų. Molivdai atrodo bebaimis. O tai itin patraukli savybė, nes „žydai nuolat bijo: bijo pono, bijo lazdos, bijo neteisybės, alkio ir šalčio, taigi gyvena jausdami didelį netikrumą, vadinasi, Jokūbas tampa jiems išsigelbėjimu. Bebaimystė yra tarytum aureolė – galima joje šildytis, ji gali užtikrinti šiek tiek šilumos mažai, įgaugintai sielai. p. 430

Sekantys paskui Jokūbą įsitikinę, kad jis žino, kur juos veda: kai per krikšijimus Lvove 1759 metais siaučia maras, raminami, kad kurie pasitiki Jokūbu ir jo mokymu, išliks nemirtingi, o mirtis nusineš veidmainius ir silpnus dvasia. Koks nusivylimas, regis, turėtų ištikti, kai krenta kaip musės ir vienaip tikintys, ir kitaip tikintys, tik Jokūbas prabangioje karietoje išsipustęs kaip turkas važinėja miesto gatvėmis tarsi visai nebodamas, kas aplinkui dedasi. Kaip turėjo atrodyti Lvovo gatvės, kai daugybė iš visų pasviečių susirenka vienų ir kitų žydų disputui dėl neofitų reikalo. Iš Ivanių atvykusi podolietiška-valakiška-turkiška šeimyna – alkana, skurdi, ligota gyvena tiesiog gatvėse, laikosi iš gerų žmonių šalpos, o geradariai, kas be ko, katalikai, juk tokia daugybe bus papildytos krikščionių gretos.

Ar Jokūbas tikėjo savo skelbiamomis tiesomis? Atrodo, kad jis keitėsi ir taikėsi pagal vėjo kryptį. Jo nuomone, mesijas jau atėjo – tai buvo Šabtajus Cvi. Tačiau jam nepavyko išgelbėti žmonijos, todėl vis dar laukiama tikrojo mesijo. Atrodo, Jokūbas pats save laikė mesiju. Tačiau atėjo toks laikas, – tuo metu buvo įkalintas Čenstakavoje trylikai metų, – kai jis pasijuto pralaimėjęs. Tada į savo doktriną įvedė moterišką dievybę, moterį-mesiją. Jis Čenstakavos Dievo Motinoje išvydo žydaitės Šechinos įsikūnijimą. Taigi Frankas su religijomis elgėsi kaip su batais, kuriais avėdamas eini tikslo link ir kuriuos galima ir netgi reikia keisti.

Taigi Mesijas Jokūbas, apsėstas idėjos sukurti savo žydų karaliją, charizmatiška asmenybė, ne mažiau avantiūristas ir labiau atrodo pagonis negu žydiškos ar krikščioniškos religijos atstovas. Gudrus ir beprotis. Paprastas, betarpiškas ir kupinas didybės, ambicijų, puikybės. Iki galo neperprantamas. Keliomis odomis, regis, aptrauktas ir joms vienai po kitos lupantis, vis išlįstų nauja paslaptis.

„Jokūbo knygos“ – įspūdinga knyga, kaip įteikiant Nobelio premiją įvardijama – rašytojos opus magnum, tikrai nusipelnanti pačių prestižiškiausių premijų ir visokių apdovanojimų, kokie tik gali būti.

Knyga ne tik įtraukia tikrumu, pasakojimo grožiu, įvairialypiais spalvingais veikėjais, bet ir hipnotizuoja: kuo toliau skaitai, tuo labiau jauti priklausomybę, o pasibaigus tekstui, vis tiek ją vartai ir skaitai mintyse. Ir dar ilgai po to. Mintiji apie veikėjus, jų veiksmus, kalbiesi su jais, ir kurgi ne – jie tapę savais, tarsi artimaisiais. O. Tokarczuk tikrai pavyko sugauti išnykusį laiką, prikelti naujam gyvenimui aštuoniolikto a. antros pusės frankistų istoriją.

„Matyti Tantalo sodus pas Homerą:, „stebėti Napoleono karus pas Tostojų“, „gydytis džiovą pas Manną“, „medžioti banginius pas Melville“, „būti nelaimingu įsimylėjėliu pas Prustą“, kaip sako autorė apie literatūros galią knygoje „Jautrusis pasakotojas“ p. 78, taip perskaičius „Jokūbo knygas“ sakysime klajoti su O. Tokarzuk frankistais ar kažkaip panašiai.

Vertinimas: 5/ 5