Shoneyin, Lola. Slaptas Babos Segi žmonų gyvenimas: romanas/ L. Shoneyin; iš anglų k. vertė Eglė Podčašinskienė. – Vilnius: Balto, 2022. – 271 p.

Nekask duobės kitam, nes…

„Slaptas Babos Segi žmonų gyvenimas“, galima sakyti, kitokia knyga. Feminizmo, laisvų pasirinkimų, asmenybės saviraiškos laikais, kai tradicijos ir papročiai tampa barjeru, kurį peršokus neriama į archaikos neužterštus vandenis, Nigerijoje gyvenančios savimi patenkinto vyro ir jo keturių žmonų, septynių vaikų – šeimynėlė iš kitos realybės – kasdienybės istorijos ne tik atitraukia nuo įprastumo ir, švelniai tariant, prablaško nuo mūsiškių problemų, bet ir primena, kad pasaulis keičiasi ne visas, nors vertybės, atrodo, tos pačios visur ir nekvestionuojama jų svarba: humanizmas, draugiškumas, ne melas, jeigu įvardinti nuoširdumą, skambėtų, atrodo, visiškai kitaip

Nors pasakojimas itin realistiškas su buities, aprangos detalėmis, specifiniais dialogais, vis dėlto žanro požiūriu tai daugiau ne romanas, o pasaka – su aiškia tiesmuka didaktika. Šiuolaikiška ištęsta pasakėčia. Kadangi labai panašūs vaizduojami išgyvenimai, o pasakojama iš vis skirtingų perspektyvų – vyro ir keturių moterų, ne, dar plius vairuotojo, gal ir dar kokio šeimai artimo personažo – knyga trumpa, bet atrodo ištįsta – tiesiog kaip kramtoma kramtoma guma, vis blėstant skoniui išsitraukiama iš burnos ir patempiama. Ir tie panašūs pasakojimai susiraizgo tarpusavyje lyg gyvačių kūnai, neatskirsi kur kurios galva, kur uodega, iš pradžių bandai, vėliau skaitai, koks gi skirtumas, kas ką pasakoja ir mato, tiesiog…

Ne kiekvienas vyras gali turėti kelias žmonas ir pulką vaikų: juos reikia maitinti, rengti, tenkinti žmonų norus, na, drabužiams, papuošalams. Kiekviena turi atskirą kambarį, gauna kas mėnesį pinigų savoms išlaidoms, o darbas – rūpinimasis, aišku, vyru ir vaikais. Baba Segi gali sau leisti – netgi nusižiūri aukštąjį išsilavinimą turinčią merginą, kuo itin didžiuojasi, o ankstesnėms trims žmonoms sukelia pyktį. Klausimas, kodėl gi toji mergina teka už vyresnio, didžiulę šeimą jau turinčio vyro?

Taigi, Bolanlė – ketvirtoji Babos Segi žmona, pranašesnė ar labiau pažeidžiama, kaip pažiūrėsi, mokyta ir geranoriška, nuoširdžiai norinti pritapti naujoje aplinkoje ir padėti kuo tik gali moterims ir vaikams. Pirmiausia, aišku, pasišauna išmokyti skaityti ir rašyti. Tik kad norų nepakanka: priešprieša tokia didelė, kad negali ne tik įtakoti aplinkinių gyvenimo, bet net negauna fotelio svetainėje: visos žmonos sėdi foteliuose, o Bolanlei, kol nepagimdė vaikų, skirta, deja, tik kėdė. Hierarchija poligaminėje šeimoje akivaizdi: ūkį ir namų tvarką reguliuoja pirmoji, antroji ir trečioji, nors susietos kažin kokių ryšių, kurių Bolanlė negali suvokti, o gal laiko natūraliu procesu, kad tiesiog gyvenantys po vienu stogu žmonės geranoriškai bendrauja, tos dvi akivaizdžiai vengia konfliktų su pirmąja – nuo jos priklauso jų ir jų vaikų gerovė.

Gyvendama su jomis supratau, koks svarbus yra išsilavinimas, švietimas. Jau regėjau tamsiąją neraštingumo pusę. Ji taip giliai įsiėdusi jų paniekoje mano universiteto diplomui, kad jos teplioja mano knygas palmių aliejumi ir slepia jas po virtuvės spintelėmis. Dažnai šiukšlių kibire randu iš savo romanų išplėštus puslapius su anglimi ant viršaus pakeverzotais žodžiais. p. 31

Įdomu, kad visi į krūvą sujungti šeiminiais ryšiais žmonės turi vieną bendrą segmentą – nelaimingumą. Praeityje. Tai tarsi atsirinkimo kriterijus bendrinant gyvenimus. Ar tie nelaimingumai sudėti į daiktą sukuria laimę? Ir taip, ir ne. Priklauso nuo požiūrio. Vyras, atrodo, gauna per akis ko nori – moteris, tos pagimdo vaikų, o vaikai, be jokios abejonės, vyriškumo rodiklis, yra apšokinėtas, pamaitintas. Moterys gi irgi savo dalį atsiriekia: pastogė, užtikrintas išlaikymas, o kas būtų netekėjusi moteris? Ji net savo būsto negali įsigyti, nors ir turėdama pinigų. Visos neskaito, nerašo, bet pinigus puikiausiai suskaičiuoja, o ir regzti intrigas, kurstyti neapykantą daugiau nei geba.

Bolanlė, tėvų leista į mokslus, galėjusi susirasti tinkamą darbą ir realizuoti save daug aukštesniame lygmenyje negu tarnauti poligaminėje šeimoje, vis dėlto pasirinko tokią primityvią, net jos motinai atrodančią netinkančią šių dienų moteriai, egzistenciją, stengiasi išsivaduoti iš slegiančios praeities – išprievartauta penkiolikos, pašalinusi užsimezgusį įsčiose vaisių, tarsi atpirkimo – pasiaukojimo, bausmės, iškentėjimo ir prisitaikymo? – būdu atgauti dvasinę pusiausvyrą. Visiškai neaišku, kaip tai įmanu, bet, kai apipasakoja tėvų namų atmosferą, isterikę motiną, ne tik sunkiai dirbusią dėl dukrų ateities, bet ir jas traumavusią, atrodo, kad kartais žmogus tiesiog vieną blogį pakeičia kitu ir taip bando suprasti, kas gi tas gyvenimas.

Kas gi svarbiausia moteriai tokioje ne itin aiškioje situacijoje? Prisitaikyti? Būti stipriai ir principingai? Mokėti manipuliuoti, regzti intrigas? Gebėti atlikti kelialypį gyvenimo vaidmenį? Apsimesti tokia, kokios tavęs tikisi, o viduje likti ištikima sau?

Neaišku, kaip iš tikrųjų realybėje funkcionuoja poligaminė santuoka, šis romanas to tikrai neatskleidžia, greičiau parodo, kokia ji neturėtų būti, viską suvejant į paprastą, gal kiek netikėtą, nes gana primityvią, intrigą, kurią išrišus, regis, turi pasikeisti ir veikėjų asmenybės.

Niūri ir beviltiška, tragikomiška šeimos istorija, apimanti dvasiškai palaužtų žmonių bandymus išgyventi, netgi suvaidinti archetipinę laimę, atskleidžia ne tik šalyje vyraujančią moterų sudėtingą padėtį (pirmoji Segi žmona – darbšti ir versli, o ir ištekėjusi geba įsukti statybinių medžiagų pardavimo verslą – išteka, nes neturi pasirinkimo: negali pasistatyti namo, gyventi savarankiškai, paprasčiausiai dėl to, kad moteris), toleruojamą nehumaniškumą, bet ir tragikomiškai parodo vyrų nepelnytai palaikomą išskirtinumą. O ir iškilusioms problemoms spręsti nereikia jokių psichologų ar pokalbių su artimaisiais, tiesiog renkasi vyrija pas prasigėrusį Mokytoją, kuris išaiškins, kas ir kaip, o labiausiai, kad įgyvendintų – ir vėl – kitos pasakėčios principą: jei man nepasisekė, lai tau būna daugiariopai blogiau.

Vertinimas: 3,7/ 5