Stanišič, Saša (1978) Kaip kareivis gramofoną taisė: romanas/ S. Stanišič; iš vokiečių k. vertė Viktorija Labuckienė. -Vilnius: Vaga, 2009. – 343 p.

Tai, kaip anotacijoje apibūdinama, plačių užmojų, burleskinis ir tragikomiškas romanas apie nepaprastą vaikystę, netektį to, kas įprasta, vaizduotės ir kūrybos galią, norint susivokti ir išlikti svetimame krašte ir papasakoti, pirmiausia sau, tėvynę.

Saša Stanišič (1978) gimęs Višegrade, 1992 kartu su šeima nuo karo pabėgęs į Vokietiją, Heideldbergo universitete baigęs vokiečių kalbos užsieniečiams ir slavistikos studijas. 2006 m. – autobiografine patirtimi paremtas romanas „Kaip kareivis gramofoną taisė, 2014 – „Prieš šventę“, rašytojas pelnęs daug stipendijų ir apdovanojimų.

Burtais abejojau, bet seneliu – ne. Pati didžiausia dovana – tai kūryba, brangiausias vaizduotės turtas. Įsidėmėk, Aleksandarai, rimtai tarė man senelis, dėdamas skrybėlę, įsidėmėk ir susigalvok gražesnį pasaulį. Jis padavė man lazdelę, ir aš niekuo neabejojau. p. 12

Gyvenimas iš gabalų, knyga iš dviejų pusių: vienoje vaikystė su artimais žmonėmis, įprasta, o kartu ir stebuklinga Višegrado aplinka, pašėlusi ir jauna upė Drina su senovišku vienuolikos arkų tiltu –  nuotraukose, tingi ir apibrizguziais krantais, pastačius užtvanką – realybėje, bet vis tiek žavi, sava ir gyva. Ir senelis Slavka, vietos komiteto pirmininkas su begalybe neužbaigiamų istorijų, regis, kyšančių iš jo kišenių, ausų, nosies, akių… net miręs yra gyvas, suvokia Aleksandaras, nes jo meilė begalinė, nes jo istorijos įsimintos, nes jo vaizduotė perduota anūkui. Ir teta Taifūnas su greičiausiu pasaulyje liežuviu: „žodžiai pirmiausia aplenkia savo pačių sakinius, o paskui visus klausytojus“. p. 37; buvusi marksistė motina, kuri teliko, kaip Aleksansandarui atrodo, tik pavargusia – „tokia jos profesija“; tėvas rūsyje piešiantis ir piešiantis nepabaigiamus paveikslus; Titas ir jo režimas, kelios jo mirtys ir ideologinis lūžis; draugas Edinas ir būriai tarsi išskrendančių paukščių – iškeliaujančių višegradiečių.

Svarbiausia – nežabota Aleksandaro vaizduotė, nuvedanti ir sukurianti neįtikėtinus dalykus, nefiksuojanti skirtumo tarp įvykio ir potyrio. Mokytojas užduoda rašinį, mokytojas įspėja:

O tu, Aleksandarai, nenoriu nieko žinoti apie tavo ąžuolus raunančią prosenelę arba kaip tavo šeimoje buvo atidarytas tualetas, arba kaip tavo teta Taifūnas su Karlu Luisu bėgo lenkčių per tiltą ir pateko į Tokiją. Šiemet nė vienas tavo rašinys neatitiko temos – gal teiktumeisi pažaboti savo vaizduotę. O tiesioginei kalbai, sako jis, kumščiais pasirėmęs į stalviršį, yra brūkšniai, tu tai žinai, neprivalau kaskart aiškinti. p. 89

„Kaip kareivis gramofoną taisė“ – tikrai be specialiai skiriamos veikėjų kalbos: vienas greitai tekantis srautas kaip kalnų upė, srovė neturi laiko laukti, kol bus atskirai įrėminta, subrūkšniuoti kiekvieno veikėjo žodžiai, o jų daug, o jie keičiasi, fikcija ir tikrovė berniuko vaizduotėje stato savąjį Višegradą, kur nėra nieko nuobodaus, paprasto ir lėtai taisyklėmis apraizgyto. Drina irgi gyva, ji kaip senelis – mokanti Aleksandarą gyventi, vertinti, patirti, džiaugtis, tapti žvejybos čempionu ir puikiai suprasti, kad kitoje vietoje jis nelaimėtų, nes Drina ypatinga upė, jo upė.

Ir karas.

1992 – ųjų metų balandžio 6 diena.

Kas? Su kuo? Kodėl? Serbai, bosniai… ustašiai, mudžahedai… musulmonai, katalikai, stačiatikiai…

Bosnijos gyventojų sudėtis buvo labai nevientisa. Musulmonai bosniai sudarė 44% daugumą, serbai, išpažįstantys stačiatikybę – 31%, o katalikai kroatai –  17%  ir dar šiek tiek turkų, vengrų ir kitų tautybių atstovų.

Žiūrint į Jugoslavijos žemėlapį net sunku patikėti, kad ten tiek visko, vos ne antra Tarybų Sąjunga: Slovėnija, Kroatija, Bosnija ir Hercogovina, Serbija, Makedonija, Juodkalnija ir kažin ar visai taip, ar viskas. Po antro pasaulinio karo iki 1980 valdant maršalui Josipui Brozui (Titui) kad ir socialistinis bastionas, bet gan savarankiškas ir nepavaldus Maskvai.

Griūnant SSRS, ir Jugoslavija pradėjo skilti, tik itin žiauriai, žlugo Tito sukurta nacionalinė jugoslavų nacijos (su serbų lyderyste) doktrina, prasidėjus nekonvenciniam karui, neišmatuojamo mąsto skerdynės su etninių valymų proveržiais, 45 mėnesių Sarajavo blokada, kai nebuvo kariuomenių, bet visi buvo kareiviai. Ir tai dvidešimto amžiaus pabaigos Europoje. Nors kaip istorikai sako: Balkanai visada rusenanti ugnis, su etniniais ir religiniais konfliktų židiniais. Mažas didelis karas

Kaip suprasti vaikui, kas atsitiko, jeigu ir suaugę vargu ar logiškai gebėtų atsakyti, iš kur karštakošiška neapykanta. Ir žudymai.

Aš esu mišrūnas. Pusė to, pusė ano. Esu jugoslavas – toks pat pasidalijęs. Mokyklos kiemas stebėjęsis, kaip galiu būti toks sumaišytas, buvo ginčų, kieno kraujas stipresnis, vyro ar moters, aš norėjęs tapti kuo nors aiškesniu arba kuo nors išgalvotu <…> Vokietijos autostrada, vyną geriančiu skraidančiu žirgu. p. 57

Bėgimas ir ilgesys. Nesuskaičiuojami skambučiai į Sarajavą ir Višegradą klausinėjant apie Asiją, baltaplaukę mergaitę, kurios tikrasis vardas – grožis. Tikrasis vardas – Tėvynė ir namai. Sudaryta daugybė sąrašų: pažįstamų pravardžių, gatvių, mečečių, Drinos vingių ir t.t. Kad nepamirštų, kad palygintų atsiminimus ir realybę, kai nuvažiuos, negrįš, bet pirmą kartą nuvyks į kraštą, kurio jau nebėra, į vaikystę, kuri buvo neužbaigta, pavėluotai į savo biografiją. Ir daugybė telefono skambučių pagal Asijos vardą telefonų knygoje, skambučių į niekur, atsakikliams, vilčiai ir nevilčiai.

Aliooo? Aliooo? Kas nors mane girdi? Nenutuokiu, kas jūs, aš Aleksandaras Krsmanovičius, studentas, vaikaitis, pabėgėlis, ilgaplaukis, didžiaausis, ieškantis savo prisiminimų. <…> Ieškau pagal programą. Programa: savo istorijos išpūtimas ir begaliniai sąrašai. p. 243

Ir pats didžiausias išbandymas – grįžimas, mėginimas surasti ir suvokti ne tik savąjį kraštą – savąją tapatybę, po dešimties metų, jau būnant studentu.

Antroje knygos pusėje kalbėjimas santūresnis, nebėra vaikiško nutrūktagalviškumo, nežabota vaizduotė irgi tarsi aptramdyta: ji ieško prisiminimų, bando atskirti, kas vaikystėje buvo tik išgalvota, susifantazuota, o kas tiesiog buvo.

Skaitant šią knygą asociacijos su Kusturica neišvengiamos: regis, tik komedija, farsas, absurdas, bet… ir tradicijos, jausmai, realybė dygstanti tarp juokais apsikrėtusių detalių, paprastų žmonelių, liūdesys ir nostalgija neatskiriamas nuo komiškų ištikimų ir pro kiekvieną, net mažiausią plyšiuką – kerojantis žmoniškumo ilgesys – neišskaičiuoto, pirmapradžio, natūralaus kaip pats gimimas ir mirtis.

Knyga, be jokios abejonės, turi pažintinę reikšmę: apie, regis, žinomą, gal tiksliau girdėtą labai neseną Bosnijos karą, iš arti, ir neslegiančiai, juodai – gyvai, juokaujant, nors ir skaudžiai, nostalgiškai apie praeitį, nerūpestingumą, savus žmones. Bet svarbiausia – stilius, autoriaus gebėjimas savitai pateikti vaiko virtimą suaugusiu žmogumi, jo požiūrius į sudėtingus ir skaudžius aplinkos įvykius, praradimus, suskaldytos asmenybės pastangas surinkti save, susivokti ir gyventi: su atmintimi ir vaizduote.

Sprendimas rašyti vokiškai gimė labai natūraliai – jau kurį laiką šią kalbą valdau geriau negu savo gimtąją. Vis dėlto mano knygose stipriai atsispindi tai, kad mąstau dviem kalbom. Kai kurias formuluotes perėmiau iš serbų– kroatų kalbos. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti seną posakį „kurčias kaip patranka“. Tokie manevrai man padėjo rasti savitą stilių. Prisiminti

P. s. Nuostabūs skyrių pavadinimai

Vertinimas: 5/ 5