N. Abgaryan. Simonas

Abgaryan, Narine. Simonas: romanas/ N. Abgaryan; iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė. – Vilnius: Balto, 2022. – 276 p.

Apie moteris, jų laimes ir nelaimes

Nuošalus miestelis Armėnijos kalnuose, du šimtus km nutolęs nuo Jerevano, Berdas romano „Simonas“ veiksmų epicentras. Dvidešimto a. tarybinio gyvenimo vaizdai ne tik skurdūs, bet ir skaudūs: persipina senelių, tėvų ir jų vaikų likimai, skirtingų kartų patirtys ir išgyvenimo strategijos. O išlikti dažnam reikėjo ne tik gebėjimų, bet ir drąsos: dažnam tiesiog galimybės būti ne tai kad laimingu, tiesiog būti – iššūkis. Vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje patirtos fizinės ir psichologinės traumos paveikia požiūrį į žmones, į save ir likimą.

Skaityti toliau

N. Abgaryan. Iš dangaus nukrito trys obuoliai

Abgaryan, Narime. Iš dangaus nukrito trys obuoliai: romanas/ N. Abgaryan; iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė, Vilnius: Balto, 2021. – 255 p.

Likimo sūpuoklėse tarp dangaus ir žemės

Įstabus maginio realizmo romanas apie Armėnijos Maniš-karo viršukalnės kaimą, esantį atskirtyje nuo pasaulio ir, regis, realaus laiko: karas, žemės drebėjimas, badas, karas – nuo žmogaus nepriklausomi atskaitos taškai, fiksuojantys laiką ir įsirėžiantys atmintin kaip lemties ženklai – saujelė nuo visų negandų užsilikusių senolių tarsi kokiose užmirštose laiko sūpynėse tarp dangaus ir žemės.

Skaityti toliau

S. Aleksijevič. Karo veidas nemoteriškas

cdb_karo-veidas-nemoteriskas_p1Aleksijevič, Svetlana Aleksandrovna. Karo veidas nemoteriškas: apysaka/ S. Aleksijevič; iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 312 p.

Ko gero, turėčiau neskaityti šios rašytojos, nes mano nuomonė niekaip neįtelpa į pasaulinio masto ditirambus. S. Aleksijevič knygos ir traukia, ir stumia. Paperka patraukliu, kasdieniu ir labai gyvu kalbėjimu, pradedi skaityti ir niekaip negali sustoti – dar puslapį, dar, regis, išsiriš kažkokia tiesa, nors ne, ne tai, puikiai suvoki, kad šita dokumentika apdorota – atmesta, atrinkta, manau, ir kalba gerokai redaguota – meninė dokumentika – tarp tiesos ir subjektyvios tiesos esantis tarpas užpildytas būtent autentiškais, bet ne visai, pasakojimais, kaip sakoma – ne tuščias, bet ir nepilnas indas. Ir iš tikrųjų išgirsti, kas negirdėta, o gal tiesiog neužsifiksavę, nes ne tais žodžiais buvo ištarta, gal ne ta ausimi klausytasi. Jau vien tema – moteris kare – šiurpiai paslaptinga ir tikrai kažkaip nemoteriška, ne dėl šautuvo, naikintuvo ar kraujo – ne ne, šioje plotmėje turbūt lyčių lygybė akivaizdi, o dar sovietinės moters – ji nuo revoliucijos plakatų jau žvelgė pro kūjo ir pjautuvo plyšį – neįprasta, kad moteris, kaip mažuma tarp daugybės vyrų kraštutinai brutaliomis sąlygomis – kaip jai pavyko išlikti gyvai, o jeigu gyvai – kaip nepalūžusiai?

Skaityti toliau