O. Tokarczuk. Jokūbo knygos

Paskelbta | Autorius:

Tokarczuk, Olga. Jokūbo knygos: romanas/ O. Tokarczuk; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 785 p.


Prikelti išnykusį pasaulį


Taip, beveik devynių šimtų puslapių monumetalus epinis pasakojimas apie aštuonioliktame a. žydų bendruomenėje susiformavusią neofitų sektą, vadinamuosius frankistus – lėtai, perteikiant laikmečio vaizdus, kvapus, ekonomines ir politines peripetijas, lyg plukdytų rašytoja siūbuojančia valtimi per ramius, vos vos sruvenančius vandenis, leidžiančius skaitytojui ne tik žvelgti į gelmę, bet ir prieš akis plytintį horizontą, iš šonų lydinčias besikeičiančias pakrantes, o už nugaros jaučiant nutekantį laiką. Ramius vandenis – kaip ramų ir užtikrintą žodžių tekėjimą, įsupantį savon stichijon, pamirštant iš kur ir kas, nes tu jau kelionėje, tu jau aštuoniolikto a. žydų, ir ne tik, draugijoje, jų nepaliaujamas raštų aiškinimasis, disputai, kelionės iš vienos vietos į kitą, ir svarbiausia – mesijo laukimas – tampa kasdienybe – ne, per dieną ar dvi tookios knygos neperskaitysi. Bet ramus tik rašytojos pasakojimo tonas, visa kita kaip verdančiam katile: tiesiog kunkuliuoja. Nes: laužomos tradicijos, tikėjimai, maišosi savų ir svetimų vyrų ir moterų skysčiai, verdamas auksas, švaistomi pinigai, garbinamas Dievas, išduodamas Dievas, pataikaujama Dievui, dar labiau valdžiai, mirtis ir nemirtingumas – lyg asmeninis nuopelnas, o dar visas senų ir naujų religijų galias kvestionuojantis maras, nuolankumas ir puikybė, beprotybė su išminčiaus kauke.

Skaityti toliau →

V. Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

Paskelbta | Autorius:

Juknaitė, Vanda. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra: netikėta apysaka/ V. Juknaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 78 p.

Yra knygų, apie kurias, manyčiau, geriau nerašyti: tai šauksmas visatoje. Dvasios, skausmo, kaip bepavadintume, galime tik asmeniškai stengtis suvokti to šauksmo viltį ir neviltį, sugauti jį, sulyginti su savyje slypinčiomis nuojautomis ar patirtimis ir taip įsilieti į neišvengiamą kentėjimo ir trapumo visumą.

Skaityti toliau →

V. Prėskinytė-Diawara. Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą

Paskelbta | Autorius:

Prėskinytė–Diawara, Viktorija. Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą: gyvenimo romanas/ V.Prėskinytė-Diawara. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 429 p.

Istorinių peripetijų nulemta biografija

Į autobiografinius pasakojimus žiūriu atsargiai: viena, pats žanras gana komplikuotas – pasakoti apie save, reiškia žvelgti į save per atstumą ir lyg svetimo žmogaus akimis. Ir labai gali būti, kad tai kas matosi, nėra tik patrauklu, na, bet yra trintukas, retušas ir pan. Ir dar artimieji – gerai arba nieko, o ir pasinerti ir kapstytis vaikystės, jaunystės prisiminimuose, tarsi meškerioti prieš tūkstantį metų nesužvejotas žuvis nuolat tekančioje upėje. Ką mato kelio gale žmogus atsigręžęs į pradžią? Turbūt save ir ne save – miražą, kuris gali keistis netgi tam priešinantis, bet greičiausiai kartais atminčiai sureikšminant vieną detalę sušvinta visa vienokia spalva, kitą kartą lyg žaidžiant, lyg priešinantis logikai – kitas rakursas ir kita paletė.

Skaityti toliau →

A. Makine. Mylima moteris

Paskelbta | Autorius:

Makine, Andrei. Mylima moteris: romanas/ A. Makine; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 278 p.

Mes gerokai šakotesni negu tas mažutis aš. p. 103

A. Makine – mano mėgstamas autorius ir, kaip kas bevertintų, lieku prie savo (ne)sveiko polinkio jo istorijoms. Be abejo, ir naujai išversta knyga – tikras džiaugsmas.

Skaityti toliau →

G. Swift. Vandenų žemė

Paskelbta | Autorius:

Swift, Graham. Vandenų žemė: romanas/ G. Swift; iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 368 p.

Istorija yra poringė

Nedažnai, bet būna, kai skaitant knygą mintiji, po galais, kiek rašytojas gali žinoti visokių neįtikimiausių dalykų – nuo buities iki mokslo, psichologijos, plius lyg chirurgo skalpeliu gebėti skrosti įvairiausius gyvenimo sluoksnius. Kas tai – genijai? Aiškiaregiai? Gimę pažymėti talentais? O gal tiesiog maximum darbo? Paslaptis.

Skaityti toliau →

V. Luiselli. Prarastųjų vaikų archyvas

Paskelbta | Autorius:

Luiselli, Valerija. Prarastųjų vaikų archyvas: romanas/ V. Luiselli; iš anglų k. vertė Marija Bogušytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 463 p.

Angelai niekada nežino, ar jie gyvena tarp gyvųjų, ar tarp mirusiųjų… p. 403

Įspūdinga knyga. Aišku, ne tiems, kam patinka įtemptas siužetas, ryškūs charakteriai, blogio ir gėrio konfrontacijos.

Skaityti toliau →

L. Slimani. Žmogėdros sode

Paskelbta | Autorius:

Slimani, Leila. Žmogėdros sode: romanas/ L. Slimani; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 207 p.

Be sentimentų

Stiprios destrukcinės jėgos apimta moteris. Lyg ir sąmoninga, lyg ir ne visai. Kaip lošėjas, kaip alkoholikas suvokiantys juos žudančią priklausomybę, bet negalintys sustoti. Apie alkoholikus dažnai sako: neturi atsparumo geno. Gėrimui. Matyt, gali visokių genų žmogui trūkti ir, ką čia ir kalbėti, tokiu atveju niekaip nepagrįsi nei jų elgesio, nei jų savęs ir artimųjų beprasmio alinimo, o ir psichologiškai neįsikibsi į vaikystės skaudulius ar kažkieno suformuotą nepilnavertiškumo sindromą.

Skaityti toliau →

J. Tumasonytė. Remontas

Paskelbta | Autorius:

Tumasonytė, Jurga. Remontas: romanas/ J. Tumasonytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 239 p.

Laikmečio fiksacija

Perskaičius lietuvių autorių knygą, keista, bet reikia gerokai pagalvoti, ką apie ją pasakyti. Nors, atrodo, turėtų būti atvirkščiai – juk savos aktualijos, erdvė, tradicijos ir kultūrinė terpė. Natūralus, be tarpininko – vertėjo – perduotas žodis.

Skaityti toliau →

W. K. Krueger. Kasdienė malonė

Paskelbta | Autorius:

Krueger, William Kent. Kasdienė malonė: romanas/ W. K. Krueger; iš anglų k. vertė Goda Bulybenko, vertimo bendraautorius Gediminas Pulokas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 415 p.

Išminties kaina

Sąmoningai ieškome ar atsitiktinai papuola po tamsaus skaitinio šviesa ir viltimi dvelkiantis kūrinys. „Auksinė šventykla“ ir „Kasdienė malonė“. Tik pastarasis, kaip bebūtų įvertintas ir apdovanotas, literatūriniu požiūriu paprastas linijinis pasakojimas, specialiai pritaikytas tam tikrai didaktinei transliacijai. Bet tai ir pagaulus, įtraukiantis siužetu, patrauklus, naivus, padykęs, gal ir tikras trylikamečio pasakotojo nekasdienius kasdienos įvykius pateikiantis ir vertinantis balsas. Skaityti toliau →

J. Tumasonytė. Undinės

Paskelbta | Autorius:

Tumasonytė, Jurga. Undinės: apsakymai/ J. Tumasonytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 190 p.

Depresiškoji būtis

Nesitikėjau, kad taip gerai skaitysis. Na, gulėjo gulėjo knyga, ai, reikia ir lietuvių. Kažkaip taip.

O kai įknibau, nuo keturių istorijų negalėjau atsitraukti. Kodėl? Klausiu savęs, bandau sudėlioti kas kaip, bet konkrečiai įvardinti nesiseka. Gal tiesiog buvo įdomu. Paprasta ir nepaprasta tuo pačiu. Išgrynintas kalbėjimas: būdvardį rasti veik misija neįmanoma, palyginimai dažnai kulinarinio pobūdžio, originalūs ir neįprasti: jos balsas priminė saldžią, minkštą varškę p. 36; marmelado spalva dažytų grindų p. 102; paneles, lėtai, tarsi iškilūs pyragaičiai, praplaukiančias bulvaru. p. 118; ant šokolado spalvos suolo p.120

Skaityti toliau →

Ch. N. Adichie. Amerikana

Paskelbta | Autorius:

 

Adichie, Chimamanda Ngozi. Amerikana: romanas/ Ch. N. Adichie; iš anglų k. vertė Marija Bogušytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 612 p.

Apie meilę ir rasę XXI amžiaus liberalizmo kontekste

Didelės apimties epinis pasakojimas apie šiuolaikinio Nigerijos jaunimo tapatybės paieškas, bandymus atrasti sau labiausiai tinkantį pasaulio variantą, susigaudyti jausmuose, įsitvirtinti materialiai. Romano centre dviejų nuo vaikystės pažįstamų žmonių Ifemelu ir Obinzės meilės istorija, išbandoma atstumais, laiku, išsiskyrimu – atitinkanti amžinos senamadiškos meilės modelį. Laimingos.

Chimamanda Ngozi Adichie (1977),kaip rašoma anotacijoje, viena skaitomiausių Afrikos autorių pasaulyje. Jos knygose ypač daug dėmesio skiriama moterims ir jų patirčiai. „Amerikana“ 2013 metais pasirodžius angliškai, tapo tarptautiniu bestseleriu, išversta daugiau nei į 30 kalbų. Lietuviškai išleistos dar dvi rašytojos knygos: „Kinrožės žiedas“ (2005), „Pusė geltonos saulės“ (2012).

Skaityti toliau →

O. Tokarczuk. Bėgūnai

Paskelbta | Autorius:

Tokarczuk, Olga. Bėgūnai: romanas/ O. Tokarczuk; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 392 p.

Išsivaduoti nuo primesto identiteto arba (ne)pažymėti adresu

Postmodernistinis kūrinys apie keliones. Ne ne, ne kelionių vadovas ar įspūdžiai pabuvojus vienoje ar kitoje vietoje, ne, greičiau kelionių psichologija, o dar tiksliau – lyg ir dienoraščiai, lyg reikšmingi, o ir visai lengvi brūkštelėjimai užrašant sutiktą kitą keleivį sėdint viešbučio vestibiulyje, lėktuve ar traukinyje, dar daugiau – mintimis nukeliaujant kelis šimtmečius laiku, įterpiant lyg ir tikrus, lyg fikcinius pasakojimus (novelės–esė) apie įvairių laikų įvairių žmonių patirtis – paprastas ir įspūdingas tuo pačiu, paženklintas unikaliomis rašytojos įžvalgomis, sąmoju ir jų vieta iš pirmo žvilgsnio pabiroje „Bėgūnų“ kompozicijoje. Skaitant knygą ne kartą kyla klausimas, ar yra koks nors reiškinys, kurį negalima būtų įtalpinti į kelionės sąvoką?

Manau, šiais laikais neįmanoma aprašyti tikrovės paklūstant XIX a. realizmo reikalavimams; juk mes sapnuojame, pasiduodame iracionalioms nuojautoms, vadovaujamės fantazija, ieškome paslėptos prasmės tame, kas mums nutinka. O. Tokarczuk

Skaityti toliau →

L. S. Černiauskaitė. Šulinys

Paskelbta | Autorius:

Moterų ir šulinių gelmė

Černiauskaitė, Laura Sintija. Šulinys: mažasis romanas/ L. S. Černiauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 191 p.

Skaitant „Šulinį“ aplinkui besisukinėjantis pradinukas paklausė: apie kokį šulinį skaitai? Kookį? Šulinys ir yra šulinys. Tas, kur gatvėj su dangčiu? Kanalizacijos? Aha, makteli galva. O kokie dar būna, jau dabar jis stebisi.

Iš tikrųjų kokias asociacijas gali sukelti pavadinimas „Šulinys“? Pirmiausia su praeitimi, kur šulinio vanduo ir gaivina, ir netgi apibrėžia sodybos vertę: namai be vandens menkos vertės; su šių dienų suvargusiu, skurdo ir kažkokio kažko iškamuotu kaimu, kur šuliniais naudojasi neturintys pinigų nei vandentiekiui, nei juolab gręžiniui; miesto vaikams – kanalizacijos šuliniai su metaliniais dangčiais; būsimoms kartoms turbūt šis žodis jau nereikš to, kas buvo įprasta, nes jei nematęs daikto ar reiškinio, vargu ar sieji ir kalboje egzistavusią reikšmę. Taip, šulinys kelia ne tik gyvybines išlikimo asociacijas, tai pavojaus, paslapties ir ypatingo atsargumo reikalaujantis įrenginys: jei kas įkrito į šulinį ar ištiko nelaimė kasant, valant – lemtis tojo skamba baugiai; turbūt ne vieną kaime augusį vaiką, norėdami apsaugoti, suaugę gąsdino laumėmis, raganomis ir visokiomis kitokiomis gelmėje tūnančiomis pabaisomis.

Manau, kad ir L. S. Černiauskaitės „Šulinį“ skirtingų kartų atstovai perskaitys skirtingai.

Skaityti toliau →

J. M. G. Le Clezio. Bado šokis

Paskelbta | Autorius:

Le Clezio J. M. G. Bado šokis: romanas/ J. M. G. Le Clezio; iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 205 p.

Prancūziškas nostalgija pulsuojantis romanas apie laiką, istoriją ir likimus. Preciziška kalba: pasakyta tiek, kad liktų ir paslaptis, spurdanti ir pasakotojo žodžiuose ir dialoguose, o, regis, laiko dvasia nepavaldi nei norams, nei istorijai – ji, kaip prisiminimai persiduoda iš kartos į kartą ir nuolat plevena kažkur netoliese, nors neapčiuopiama, bet bylojanti savo nuotaiką ir žinią. Skaityti toliau →

M. Zingeris. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių

Paskelbta | Autorius:

Zingeris, Markas. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių: romanas/ M. Zingeris. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 421 p.

Och, ta gimtoji literatūra: besivaikydami madų, rekomendacijų ir pasaulinių tendencijų tiesiog prašokame savus. Ypač vyresnės kartos rašytojus. Ant knygos viršelio skaitau: rašytojas, poetas, dramaturgas, vertėjas Markas Zingeris – trijų poezijos rinkinių, apsakymų rinktinės, pjesės ir keturių romanų autorius, už kūrybą ne kartą apdovanotas literatūrinėmis premijomis. Taigi, lyg ir solidus kraitis, bet kad nieko nežinau. Ne, vis dėlto vieną apsakymą „Troleibusų istorijose“ skaičiau – „Iliuzioną“. Ir įsidėmėjau kaip labai nebūdingą tai knygai – specifiniu humoru, nepikta ironija ir atida detalei. Kitoks, visai kitoks lietuviško apsakymo kontekste. Ir atmintyje įstrigęs „Iliuzionas“ iš dalies lėmė, kad bibliotekoje nusičiupau pastarąjį M. Zingerio romaną. Plius intriguojantis pavadinimas. Ir, aišku, dar labiau intriguojanti pradžia: istorijos, laiko ir žmogiškųjų faktorių viražai, trys laiškai: Stalinui, Hitleriui ir Markui, visi trys – taiklūs, šiek tiek juokingi ir liūdnoki, bet informatyvūs istoriškai ir būties atsiskleidimo prasme. Skaityti toliau →

L. Andersson. Estera: romanas apie meilę

Paskelbta | Autorius:

Andersson, Lena. Estera: romanas apie meilę/ L. Andersson; iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 196 p.

Lena Andersson ( 1970 ) viena garsiausių Švedijos žurnalisčių, rašytoja. 2013 m. už šį romaną pelnė prestižiškiausią Švedijos literatūros apdovanojimą – Augusto premiją.

Jau pirmaisiais sakiniais lakoniškai ir tiksliai apibrėžiama protagonistė: ,,Gyveno žmogus, vardu Estera Nilson, sulaukusi trisdešimt vienerių, jau buvo išleidusi aštuonias intensyvaus turinio knygeles“ p. 7. Kitaip sakant, kaip toliau draugių apibūdinama ,,aristokratė snobė“, tiksliai suplanavusi ir veiklą, ir asmeninį gyvenimą. Stipri asmenybė, puikiai valdanti savo likimą, tarsi kokį projekto vykdymą. Jeigu ne bet… Pačioje pradžioje pateiktas ir sąlygiškumas: ,,Vieni sakė, kad originalias (knygas), kiti kad žaismingas, o dauguma apie Esterą Nilson nebuvo girdėję“ p. 7. Žodžiu, kaip visi. Vadinasi, ir istorija gali nutikti jei ne visiems, bet daugeliui tikrai. Skaityti toliau →

J. Chessex. Tironas

Paskelbta | Autorius:

Chessex, Jacques. Tironas: romanas/ J. Chessex; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 200 p.

J. Chessex (1934 – 2009) – šveicarų literatūros gigantas, prieštaringa, daugybe talentų atsiskleidusi asmenybė: poetas, prozininkas, dailininkas, visuomenės kritikas, sakoma, būtent jis nutiesė kelią populiariojo M. Houellebecqo pranašystėms. J. Chessex lyginamas su prancūzų egzistencialistais, ypač A. Camiu, negailestingais psichikos tyrinėjimais, išsiskleidžiančiais iki šiurpių siurrelistinių vaizdų. Tai ir pirmasis užsienietis, apdovanotas 1973 m. prestižine Gouncour,ų premija.

Skaityti toliau →

O. Bourdeaut. Belaukiant Bodžanglio

Paskelbta | Autorius:

Bordeaut, Oliver. Belaukiant Bodžanglio: romanas/ O. Bordeaut; iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 142 p.

Trys paeiliui perskaitytos knygos: “Lopšinė“, ,,Belaukiant Bodžanglio“ ir ,,Aš esu Liusė  Barton“ – visos nedidelės apimties, skirtingos stiliumi, veikėjų charakteriais, bet kartu ir tarsi susilieję į vienį: papildant, apjungiant ir pateikiant įvairius aspektus tos pačios temos – moters likimas kritiškomis aplinkybėmis. Ypač panašios dvi pirmosios – psichine liga sergančiojo žmogaus būtis realybės vyksmų kakofonijoje.

Skaityti toliau →

Slimani L. Lopšinė

Paskelbta | Autorius:

Slimani, Leila. Lopšinė: romanas/ L. Slimani; iš prancūzų k. Vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 215 p.

Neatsimenu, kada teko skaityti knygą, kad viešoji ir mano nuomonė nesutaptų veik 100 procentų. Skaitydama labai vaizdžią ir išsamią, panegirinę recenziją ,,Lopšinei”, kuri, ko gero, daugiausia paremta užsienio traktuotėmis – tiesiog patyriau šoką: nė žodelio apie tai, ką esminio aš įžvelgiau šiame kūrinyje. Pabrėžiamos dvi pagrindinės temos: buržua ir žemesniojo sluoksnio santykių konfliktas ir auklės vieta šeimos atžvilgiu, socialinis aspektas. O psichikos ligonio vieta visuomenėje? Kas atsakingas už jo integraciją ir tam tikrą ligos kontrolę? Pirmas klausimas kilęs perskaičius keletą puslapių – ar toji aiškiai sunkia psichikos liga serganti auklė – tobulu ne tik vaikų auklėjimu, bet visų namų tvarkymu pasižyminti moteris – ar ji gėrė vaistus, ar ji lankėsi pas psichiatrą? Kas atsakingas už tokio žmogaus likimą ir, aišku, su juo susidūrusių, jeigu nepatyrusių asmenų, tai ir negebančių įžvelgti ne darbštumo, tobulumo, bet liguistumo elgseną – saugumą? Tai, be jokios abejonės, viena pagrindinių šiuolaikinės, ir, ko gero, dar didesnė rytdienos visuomenės problema. Psichiškai nesveikas žmogus paliekamas likimo valiai, visuomenė – taipogi. Kiek kartų patiems tėvams kilo klausimas, kad tai, ką daro Luiza, ne visai normalu? Ar normalu kloti sutuoktinių lovą, keisti jų patalynę?

Skaityti toliau →

J. Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai

Paskelbta | Autorius:

Žąsinaitė, Jurga. Azuritijos kardinolai: romanas/ J. Žąsinaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 287 p.

spriegti, dybinti, plustėti, liumpinti, bindzinti, gvilbti (?), kiauksantys langai (?), išara, gąsliai, niprinti, akmenų krūsnis, retuoti, skliausti, vidupietė, šmūkštinti, liūga (s)?, juokininkas, mulvė, tvyloti, išpampę dūbliai, šaipas, nuogandi, urkštauti, dilga rankoms, vienauti, svečiašalė, dvėluoti, cimbalis, gysti, santėmis, šižti, skvirbinti, dargus, vidupietė, slėpsnos, kuštenti, dovis, vilbėti, apyšvitis, šiaudžolės, chalato palai, žlugtą žlugt, šalinėti, skvirbti, kalbos srūvis, kaužai?, sliaukti, spunksoti, kiek dienų dar liko algauti?, žlegti?, mano pačios sopuliai svetimas gylas traukia tarsi magnetai?, urkštauti, katėti, žiemospirgis, putekštlis, amžiauti, zauksoti, išvisa, spunksoti, prusnos, žiaudri, krutuliuoti, augyvė, žiurksoti, remžiantis skausmas, sukrekusias žaizdas, kūpantis puodas, žiaubti, žiaudrus šiaurys, ziaukiantis Anatolijus, selpiančios? nuospaudos, spingsė, leinos kojos, vydraga…

Literatūros specialistų grožinės kūrybos, ypač lietuvių, paprastai vengiu: viena, nesitikiu iš jos to, ką labiausiai vertinu knygose: gyvumo ir tikrumo (arba nežabotos fantazijos, absurdo). Per daug išmanymo, stengimosi, originalumo siekimo ir… pretenzingumo. Kita vertus, jie galbūt ir rašo ne plačiosioms masėms, bet siauram literatų sluoksniui: eksperementuoja, ieško naujų raiškos ir žanro formų, na, kažko…

Skaityti toliau →