J. P. Didierlaurent. Skaitovas 6.27 val.

Paskelbta | Autorius:

Didierlaurent, Jean-Paul. Skaitovas 6.27 val.: romanas/ J.P. Didierlaurent; iš prancūzų k. vertė Ieva Montrimaitė-Šavarenko, eiles vertė Tomas Taškauskas. – Vilnius: Balto, 2022. – 177 p.

Nuo gotikos prie popso

Nedidelė knygelė, sugriebusi į save visko, tiksliau autoriaus suplakta kaip kokteilis, regis, pradėjus rašyti viena, paskui užstrigus ar po kurio laiko persigalvojus pavara perjungta į kitą režimą, taigi nuo itin tamsios beveik gotikinės ir siurrelistinės pradžios, aišku, nelabai malonios depresiškos istorijos op į tipišką popso gabaliuką. Na, kalėdinė pasaka: su liūdna pradžia ir super pabaiga.

Skaityti toliau →

N. Djavadi. Paklydusi

Paskelbta | Autorius:

Djavadi, Negar. Paklydusi: romanas/ N. Djavadi; iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė. – Vilnius: Balto, 2022. – 317 p.

Perkurti save

N. Djavadi (1969) gimusi ir vaikystę praleidusi Irane intelektualų šeimoje, į Prancūziją atvyko vienuolikos metų, šeimai bėgant nuo tuomečio režimo. Ji – scenaristė, o „Paklydusi“ – debiutinis romanas (2016), pelnęs šešis apdovanojimus, verčiamas į kitas kalbas.

Tiksliausiai esmę turbūt nusakytų klišė tarp Rytų ir Vakarų. Skirtingų kultūrų šalyse tas pats žmogus tarsi turi vis iš naujo kurti savo savastį: ne tik prisitaikyti, įsilydyti į naują visuomenę, bet pirmiausia pamiršti, bent jau sąlyginai, save ankstesnį.

Skaityti toliau →

A. Makine. Mano draugas armėnas

Paskelbta | Autorius:

Makine, Andre. Mano draugas armėnas: romanas/ A. Makine; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2021. – 126 p.

Paliesti dangų

A. Makine skaitytuose kūriniuose šviesos paieškos, atrodo, neišvengiamos: kur begyventų žmogus, koks sudėtingas bebūtų laikas ir egzistencinės komplikacijos – vis tik net beviltiškoje situacijoje įsvysta nors spindesio atšvaitas, pakeičiantis gyvenimo sampratą ar įžiebiantis viltį ir jėgų pakelti sunkį.

Skaityti toliau →

A. Makine. Mylima moteris

Paskelbta | Autorius:

Makine, Andrei. Mylima moteris: romanas/ A. Makine; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 278 p.

Mes gerokai šakotesni negu tas mažutis aš. p. 103

A. Makine – mano mėgstamas autorius ir, kaip kas bevertintų, lieku prie savo (ne)sveiko polinkio jo istorijoms. Be abejo, ir naujai išversta knyga – tikras džiaugsmas.

Skaityti toliau →

V. Springora. Abipusiu sutikimu: (ne)uždraustų santykių istorija

Paskelbta | Autorius:

Springora, Vanessa. Abipusiu sutikimu: (Ne)uždraustų santykių istorija: atsiminimai; iš prancūzų k. vertė Greta Štikelytė. – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 141 p.

Ar literatūra viską pateisina?

Trauminę paauglystę išgyvenusios moters pasakojimas, siekiant išsivaduoti nuo persekiojančių vaizdinių ir emocijų, palengvinti savo būseną tiesiog išrašant patirtis.

Skaityti toliau →

L. Slimani. Žmogėdros sode

Paskelbta | Autorius:

Slimani, Leila. Žmogėdros sode: romanas/ L. Slimani; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 207 p.

Be sentimentų

Stiprios destrukcinės jėgos apimta moteris. Lyg ir sąmoninga, lyg ir ne visai. Kaip lošėjas, kaip alkoholikas suvokiantys juos žudančią priklausomybę, bet negalintys sustoti. Apie alkoholikus dažnai sako: neturi atsparumo geno. Gėrimui. Matyt, gali visokių genų žmogui trūkti ir, ką čia ir kalbėti, tokiu atveju niekaip nepagrįsi nei jų elgesio, nei jų savęs ir artimųjų beprasmio alinimo, o ir psichologiškai neįsikibsi į vaikystės skaudulius ar kažkieno suformuotą nepilnavertiškumo sindromą.

Skaityti toliau →

P. Lemaitre. Iki pasimatymo ten aukštai

Paskelbta | Autorius:

Lemaitre, Pierre. Iki pasimatymo ten aukštai: romanas/ P. Lemaitre; iš prancūzų k. vertė Pranas Bieliauskas. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 431 p.

Apie karą, bet netradiciškai

Knyga apie karą. Pirmą pasaulinį. Pradedi skaityti ir pradedi abejoti: ar reikia šiuo laiku dar ir kažin kada vykusio karo? Bet tekstas nuo pat pradžių toks… kaip čia pasakius – klastingai įtraukiantis, mintiji, tik paskaitinėsi, pavartinėsi, na, koks stilius, koks sakinys ir, ne, apie karą tikrai jokio noro.

Skaityti toliau →

M. Conde. Belaukiant kol pakils vanduo

Paskelbta | Autorius:

 Conde, Maryse. Belaukiant kol pakils vanduo: romanas/ M. Conde; iš   prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 255 p.

Kai istorija diktuoja likimą

Afrika, Malis, Gvadelupė, Haiti. Politinės suirutės, perversmai, žudymai, masiniai žmonių bėgimai iš vienos šalies į kitą, žmonės be tėvynės, skurdas, rasių maišalynė, religijų ir mistinių tradicijų sanpynos. To negana: stichinės nelaimės – uraganai, ciklonai, žemės drebėjimai. Skaityti toliau →

M. Houllebecq. Žemėlapis ir teritorija

Paskelbta | Autorius:

Houllebecq, Michel. Žemėlapis ir teritorija: romanas/ M. Houllebecq; iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 321 p.

Laimės formulės sunaikinimas

2010 metais išleistas garsaus prancūzų rašytojo penktasis romanas, sulaukęs ne tik pasisekimo, bet ir Goncourt premijos, ironiškai ir skaudžiai smelkiasi į industrinės visuomenės susvetimėjimą ir žmogaus blaškymąsi savo vienatvės erdvėje tarsi tyrlaukiuose. Houllebecqo veikėjai vyrai pasiturintys, gan patrauklūs, net talentingi, lydimi profesinės sėkmės, bet tarsi išbraukti iš sąrašo tų, kurie mato gyvenimo prasmę ir patiria natūralius džiaugsmus kasdienybės ritualuose. Jų gyvenimo dinamika: vienišėjimas, senėjimas, vis didesnis atsiskyrimas nuo visuomenės, regis, milijonai reikalingi tik didesnei saviizoliacijai. Kodėl? Kodėl tampama autsaideriais?

Skaityti toliau →

D. Decoin. Anglė su dviračiu

Paskelbta | Autorius:

Decoin, Didier. Anglė su dviračiu: romanas/ D. Decoin; iš prancūzų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2019. – p. 214

Grįžimas į išeities tašką

Pradėjau galvoti, ką gi parašyti apie šią knygą, ir niekaip nesusivokiau, kodėl ją kažkada pirkau (el. variantą), juolab kodėl skaičiau. Atmintyje išliko, tiesą sakant, lyg ir nelabai kas, na, bendri siužeto grobai, o charakteriai? – kad jų gal nebuvo: kintančių, su konfliktais, psichologija. Vasara – ne susikaupimo laikas, gal dėl to ir papuolė toks lyg nuotykių, lyg meilės romanas. Bet pavadinimas daug žadantis: paslaptingas. Skaityti toliau →

D. Decoin. Karpiai imperatoriui

Paskelbta | Autorius:

Decoin, Didier. Karpiai imperatoriui: romanas/ D. Decoin; iš prancūzų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 264 p.

Nesugaunamas pasaulis

Kartą žmogus degino smilkalus.

Jis pastebėjo, kad nei kvepia,

nei nekvepia;

Kad kvapas nei randas, nei dingsta.

Tas menkas įvykis tapo keliu

Į Nušvitimą.

Buda Šakjamunis Skaityti toliau →

J. M. G. Le Clezio. Bado šokis

Paskelbta | Autorius:

Le Clezio J. M. G. Bado šokis: romanas/ J. M. G. Le Clezio; iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 205 p.

Prancūziškas nostalgija pulsuojantis romanas apie laiką, istoriją ir likimus. Preciziška kalba: pasakyta tiek, kad liktų ir paslaptis, spurdanti ir pasakotojo žodžiuose ir dialoguose, o, regis, laiko dvasia nepavaldi nei norams, nei istorijai – ji, kaip prisiminimai persiduoda iš kartos į kartą ir nuolat plevena kažkur netoliese, nors neapčiuopiama, bet bylojanti savo nuotaiką ir žinią. Skaityti toliau →

O. Bourdeaut. Belaukiant Bodžanglio

Paskelbta | Autorius:

Bordeaut, Oliver. Belaukiant Bodžanglio: romanas/ O. Bordeaut; iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 142 p.

Trys paeiliui perskaitytos knygos: “Lopšinė“, ,,Belaukiant Bodžanglio“ ir ,,Aš esu Liusė  Barton“ – visos nedidelės apimties, skirtingos stiliumi, veikėjų charakteriais, bet kartu ir tarsi susilieję į vienį: papildant, apjungiant ir pateikiant įvairius aspektus tos pačios temos – moters likimas kritiškomis aplinkybėmis. Ypač panašios dvi pirmosios – psichine liga sergančiojo žmogaus būtis realybės vyksmų kakofonijoje.

Skaityti toliau →

R. Gary. Moters šviesa

Paskelbta | Autorius:

Gary, Romain. Moters šviesa/ R. Gary; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 116 p.

Mylėti – vienintelis turtas, kuris didėja, kai juo švaistaisi. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau lieka tau. p. 83

Tai galima apibūdinti itin tamsiu ir liūdnu kūriniu, bet… pavadinime žodis ššviesa, ir ne bet kokia – moters. Prisiminimai ššviečia ištikusios situacijos niūroje, beviltiškume. Ar tai guodžia, gal netgi optimistina veikėjus, o ir skaitytoją? Skaityti toliau →

Slimani L. Lopšinė

Paskelbta | Autorius:

Slimani, Leila. Lopšinė: romanas/ L. Slimani; iš prancūzų k. Vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 215 p.

Neatsimenu, kada teko skaityti knygą, kad viešoji ir mano nuomonė nesutaptų veik 100 procentų. Skaitydama labai vaizdžią ir išsamią, panegirinę recenziją ,,Lopšinei”, kuri, ko gero, daugiausia paremta užsienio traktuotėmis – tiesiog patyriau šoką: nė žodelio apie tai, ką esminio aš įžvelgiau šiame kūrinyje. Pabrėžiamos dvi pagrindinės temos: buržua ir žemesniojo sluoksnio santykių konfliktas ir auklės vieta šeimos atžvilgiu, socialinis aspektas. O psichikos ligonio vieta visuomenėje? Kas atsakingas už jo integraciją ir tam tikrą ligos kontrolę? Pirmas klausimas kilęs perskaičius keletą puslapių – ar toji aiškiai sunkia psichikos liga serganti auklė – tobulu ne tik vaikų auklėjimu, bet visų namų tvarkymu pasižyminti moteris – ar ji gėrė vaistus, ar ji lankėsi pas psichiatrą? Kas atsakingas už tokio žmogaus likimą ir, aišku, su juo susidūrusių, jeigu nepatyrusių asmenų, tai ir negebančių įžvelgti ne darbštumo, tobulumo, bet liguistumo elgseną – saugumą? Tai, be jokios abejonės, viena pagrindinių šiuolaikinės, ir, ko gero, dar didesnė rytdienos visuomenės problema. Psichiškai nesveikas žmogus paliekamas likimo valiai, visuomenė – taipogi. Kiek kartų patiems tėvams kilo klausimas, kad tai, ką daro Luiza, ne visai normalu? Ar normalu kloti sutuoktinių lovą, keisti jų patalynę?

Skaityti toliau →

M. Houellebecq. Kovos lauko išplėtimas

Paskelbta | Autorius:

Houellebecq, Michel. Kovos lauko išplėtimas/ M. Houellebecq: iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: kitos knygos, 2016. – 136 p.

Šiais laikais viena iš dažniausių kovų – tai dėl lygių galimybių. Kokių? klausiu, perskaičiusi „Kovos lauko išplėtimą“, o atsakymas, deja, jau nebėra toks aiškus kaip iki šiol: na, lyčių lygybės, pirmiausia… kas dar? gal negalią turinčių ir sveikųjų, pvz. turi būti privažiavimai, na, kažkas panašaus, bet čia, aišku, tik ple ple… O dar? Gyvūnų teisės į gerą, teisingą gyvenimą…

Skaityti toliau →

C. Martinez. Pasiūta širdis

Paskelbta | Autorius:

cdb_978bb6094660177_Pasiųta_širdis_p1Martinez, Carole. Pasiūta širdis: romanas/ C. Martinez; iš prancūzų k. vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 373 p.

Pasakotoja nutilo, pasakojimai dabar tėra atsiminimai, lyg cistos pasėti mano sieloje. Jie klajoja po mano tuščią kūną, o aš juos gaudau po vieną, kad ištėkščiau ant popieriaus. p. 354

Magiškojo realizmo, moteriškąją jėgą ir kūrybiškumą šaukte šaukiantis romanas. Įstabus. Net neįsivaizdavau, kad taip ilgėjausi magijos, stebuklų, neįtikėtinų palyginimų, stipraus ir vaizdaus žodžio.

Skaityti toliau →

J. C. Mourlevat, A. L. Bondoux. Neatplėštas laiškas

Paskelbta | Autorius:

Mourlevat, Jean – Claude. Neatplėštas laiškas: romanas/ J. Mourlevat, A. Boundux; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 248 p.

Linksma, šmaikšti, trykštanti humoru elektroninė epistoliarinė pasaka, du veikėjus ne tik padaranti artimais, bet atskleidžianti praeities ir vilčių paslaptis, kurias supantiems artimiems žmonėms ar tik pažįstantiems niekada nesiryžtų atskleisti. Ir bendrumo jausmas (aš ilgiuosi mūsų), netgi  nuo pirmųjų laiškų atsiradęs jaudulys jiems padeda ne tik pažinti vienas kitą, bet ir įveikti ištikusius sunkumus.

Skaityti toliau →

R. Gary. Karaliaus Saliamono baimės

Paskelbta | Autorius:

mmGary, Romain (Ajar, Emile). Karaliaus Saliamono baimės: romanas; /R. Gary (E. Ajar); iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2015. – 304 p.

Perskaityta frazė: gera skaityti Gary, nuostabiai tiksli. Skaityti šio autoriaus kūrinius – ypač malonu. Jau nuo pirmo „Karaliaus Saliamono baimių“ puslapio šypsojausi, mirksėjau iš nuostabos – o, kaip nedažnai lemta būti stulbinamai, ypač knygų. Regis, rašytojas viską apverčia gal ne aukštyn kojom, bet kažkaip – neįprastai, trina tradicines žinojimo ribas, paprastus žmones padaro magiškais, gėrį ir grožį iškelia virš visko, nuvainikuodamas bet kokį egoizmą ir vidutinybes. Vidutinybių tarp veikėjų nėra: visi kuo nors ypatingi, ką nors įkūnija, atspindi, trykšta išmintimi ir, svarbiausia, – humoru, gyvumu, tikrumu. Vieną komišką situaciją keičia dar komiškesnė, netikėtą poelgį – dar netikėtesnis. Nors gvildenamos temos toli gražu ne iš linksmųjų, juolab nepavadinsi optimistiškomis: senatvės ir artėjančios mirties baimės, vienišumo, reikalingumo, o pamažu, nuvyniojant giją po gijos apnuoginama ir pati esmių esmė – Holokausto tema ir kiek žmogus gali atleisti. Išdavystę? Mylimos moters? Atsakymas, aišku, kokį gali duoti tik R. Gary.

Skaityti toliau →