Cognetti, Paolo. Vilko laimė: romanas/ P. Cognetti; iš italų k. vertė Rasa Klioštaraitytė. – Vilnius: Alma littera, 2022. – 175 p.
Kalnai – kelias, tikslas – pats žmogus
Dar viena italų rašytojo, STREGA premijos laureato (už romaną „Aštuoni kalnai“) knyga. Ir vėl apie kalnų šauksmą, laimės paieškas ir gyvenimo prasmę. Nuo vaikystės įpratęs daug laiko leisti Monte Rozos kalnuose P. Cognetti jie tapo ne tik namais, bet ir įkvėpimo šaltiniu.
Djavadi, Negar. Paklydusi: romanas/ N. Djavadi; iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė. – Vilnius: Balto, 2022. – 317 p.
Perkurti save
N. Djavadi (1969) gimusi ir vaikystę praleidusi Irane intelektualų šeimoje, į Prancūziją atvyko vienuolikos metų, šeimai bėgant nuo tuomečio režimo. Ji – scenaristė, o „Paklydusi“ – debiutinis romanas (2016), pelnęs šešis apdovanojimus, verčiamas į kitas kalbas.
Tiksliausiai esmę turbūt nusakytų klišė tarp Rytų ir Vakarų. Skirtingų kultūrų šalyse tas pats žmogus tarsi turi vis iš naujo kurti savo savastį: ne tik prisitaikyti, įsilydyti į naują visuomenę, bet pirmiausia pamiršti, bent jau sąlyginai, save ankstesnį.
Kmita, Rimantas. Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų: mokslinė monografija/ R. Kmita. – Vilnius: Tyto alba, 2022. – 318 p.
Žmogus iš prieštarų
Skoningai apipavidalinta, papildyta koliažais, dokumentų faksimėlėmis, kiekvieno skyriaus pradžioje eilėraščio „20 prisipažinimų“ vis kitos eilutės, atitinkančios pasakojamą istoriją, knyga daro ne tik solidaus, bet ir itin estetiško leidinio įspūdį. Ir tai malonu, kai knygos “ir kūnas, ir siela“ džiugina.
Visokių minčių kilo skaitant. Ir ne tik apie S. Gedą. Kiekvieno žmogaus gyvenimas, jį pradėjus analizuoti, atsivertų netikėčiausiais rakursais: baltos, pilkos ir juodos pusės. Kiek besistengtume atitikti humanizmo archetipus, mes tuo pačiu stengiamės ir juos nuneigti: originaliu elgesiu, apranga, hobiu, profesiniais pasiekimais, kūryba, pažįstamų ratu, pastaruoju metu, be jokios abejonės, inernetinėje erdvėje.
Tokarczuk, Olga. Jokūbo knygos: romanas/ O. Tokarczuk; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 785 p.
Prikelti išnykusį pasaulį
Taip, beveik devynių šimtų puslapių monumetalus epinis pasakojimas apie aštuonioliktame a. žydų bendruomenėje susiformavusią neofitų sektą, vadinamuosius frankistus – lėtai, perteikiant laikmečio vaizdus, kvapus, ekonomines ir politines peripetijas, lyg plukdytų rašytoja siūbuojančia valtimi per ramius, vos vos sruvenančius vandenis, leidžiančius skaitytojui ne tik žvelgti į gelmę, bet ir prieš akis plytintį horizontą, iš šonų lydinčias besikeičiančias pakrantes, o už nugaros jaučiant nutekantį laiką. Ramius vandenis – kaip ramų ir užtikrintą žodžių tekėjimą, įsupantį savon stichijon, pamirštant iš kur ir kas, nes tu jau kelionėje, tu jau aštuoniolikto a. žydų, ir ne tik, draugijoje, jų nepaliaujamas raštų aiškinimasis, disputai, kelionės iš vienos vietos į kitą, ir svarbiausia – mesijo laukimas – tampa kasdienybe – ne, per dieną ar dvi tookios knygos neperskaitysi. Bet ramus tik rašytojos pasakojimo tonas, visa kita kaip verdančiam katile: tiesiog kunkuliuoja. Nes: laužomos tradicijos, tikėjimai, maišosi savų ir svetimų vyrų ir moterų skysčiai, verdamas auksas, švaistomi pinigai, garbinamas Dievas, išduodamas Dievas, pataikaujama Dievui, dar labiau valdžiai, mirtis ir nemirtingumas – lyg asmeninis nuopelnas, o dar visas senų ir naujų religijų galias kvestionuojantis maras, nuolankumas ir puikybė, beprotybė su išminčiaus kauke.
Kastija 