Jean Beliveau, Pėsčiomis aplink pasaulį; iš prancūzų k. vertė L. R. Tamošiūnas. — V.: Eugrimas, 2014. — 280 p.

Pėsčiomis aplink pasaulį
Ištiktas depresijos žmogus išsiruošia kelionėn.
Kokia gera mintis, ypač persekiojamiems savižudybės šmėklų, nevilties, gal net nedarbo, juk, priėjus tam tikrą ribą, jau niekas nebebaisu, bent jau turėtų būti: nei pavojai, galimos ligos, užpuolimai, pinigų stygius, nestipri sveikata, ką gi, vis tiek nori mirti, nei išsiskyrimas su artimaisiais — iškeliaujant žemiškuoju keliu jiems tikrai taip neskaudės, kaip amžinybės kryptimi.
1998 metais Jean Beliveau po didžiulio uragano praranda ne tik verslą, turtą, bet ir pasitikėjimą savimi, gyvenimo džiaugsmą, pamėginęs iš melancholijos kapstytis bėgimu, nauju darbu, bet slegiančių minčių nepavykus įveikti, pasijaučia visiškai užspiestas į kampą, sutrikęs, išsigandęs, kad negalės išsilaikyti konkurencijos apimtame pasaulyje.

„Mane visada traukė pinigai — vienintelis būdas išsilaikyti mūsų šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje jei nesugebi uždirbti pinigų, esi niekas.“ p. 18

„Buvo tik dvi išeitys — mirtis ar bėgimas nuo tokio gyvenimo. Tačiau jei bėgimas, tai tik beprotiškas, kraštutinis, kupinas pavojų.
Praradau savo sielą. Reikėjo leistis į kelionę jos ieškoti.“ p. 18

Pėsčiomis aplink pasaulį. Ir kaip įvardinta ant knygos viršelio: 54 poros sunešiotų batų, 75 500 nueitų kilometrų, 11 metų kelyje.

Kanadiečio J. Beliveau istorija sužavi paprastumu, atvirumu ir jautrumu, ne tik tuo išoriniu, kai pamačius neįsivaizduojamą skurdą (Etiopija), ligas, badą norisi nutraukti kelionę, viską mesti, arba — paradoksas — žiūrint į Japonijos miestuose judančius žmones robotus, su ausinėmis, su koncentruotu žvilgsniu į vieną tašką — po savo kojomis, į tikslingus, tarsi įgudusio choreografo nušlifuotus japonų gestus, kai keliautojas, svetimšalis — nematomas, visiškai ignoruojamas šešėlis, vienatvė užklumpa didesnė negu dykumoje.

„Ši visuomenė nesuteikia ne tik teisės klysti, bet ir rodyti asmeninės iniciatyvos: viską apsvarsto visa grupė, tad nesėkmės atveju niekam negalima suversti kaltės. Tie žmonės tokie užsiėmę, kad aš ir vėl pasijuntu vienišas. Ateinu iš kitos srities, jaučiu, kad nepritapsiu prie šios suvienodintos visuomenės, taip gyvenančios nuo gimimo iki mirties. Mane apima keistas jausmas, kad čia daug ko pasigendu, kai skurdžioje Afrikoje susirasdavau viską, ko man reikėjo. Prisimenu, kad Mozambike prausdavausi kiekvieną dieną — tai būdavo pirmasis dalykas, kuo pasirūpindavo šeimininkai, priėmę mane nakvoti. Tačiau vėsų japonų rudenį, miegodamas parkuose ar miškuose, už sistemos ribų, sugebu nusiprausti po dušu tik kas septynias ar dešimt dienų!“ p. 213

O iki skausmo dilgsintis artimųjų ilgesys, praleistos svarbiausios akimirkos — anūkų gimimas, tėvo paskutinės gyvenimo akimirkos, meilės su Liuse išbandymas: ar jie tikrai skirti tik vienas kitam?

Arba kaip apokalipsė chaosu, triukšmu ir miniomis be tvarkos judančių žmonių užgiuvusi Indija, kai pasijaučia pradingstąs it tirštame rūke, ir norisi dykumos, tylos, vienumos, galimybės keliauti savin.

„Aplinkui baisi sumaištis, tikra apokalipsė. Sunkvežimiai bando įsiterpti, be perstojo aidi lengvųjų automobilių, karvių, rikšų, šunų, praeivių. Jie net nelabai paiso murzinų vaikų, kurie nuolat išbėga iš moterų su įvairiaspalviais sariais ir visų kastų vyrų minios. Man šimtą kartų iš baimės apmiršta širdis, aš žiopčioju, burna gaudydamas orą, kupiną smilkalų, prieskonių, automobilių išmetamų dujinių degimo produktų ir pūvančių atliekų kvapų mišinio, kuris mane dusina.“ p. 186

Pagaliau ištvermės pareikalavę mėnesiai Indonezijai priklausančioje Javos saloje, kur ištisas savaites teko „išbūti miesto aplinkoje, tarp namų, lūšnynų, gyventojų perpildytose aglomeracijose. Visur tuose užterštuose miestuose tik žmonės ir žmonės, dažnai kovojantys ne tik su skurdu, bet ir tarpusavyje. Atvykimas į Australiją man buvo tikras šokas. Iš pasaulio, kuriame kovojama dėl duonos kąsnio, patekau į visai kitokį, kur smurtaujama, iš neturėjimo ko veikti.“ p. 234
Daug šalių, su kardinaliai skirtinga gamta, aplinka, žmonėmis, papročiais, stebinančiais, džiuginančiais ar liūdinančiais keliautojo akį, daug triukšmo ir tylos, kai patenka į dykumą, į save, kurią reikia pajusti, pamilti, kad išliktum, norėtum išeiti iš transo, miražo magijos. Iš savęs. Į save.

Stulbina ta juntama visuose puslapiuose vidinių stygų melodija, kai pasaulis groja keliautojo siela, kuri, atrodo, vis labiau auga nuovargio nualintame kūne, o vežimėlį stumiantis žmogus — bastūnas, valkata, benamis, vargeta — savo sunešiotais batais, talpiu žvilgsniu, intuicija ir širdimi tas melodijas absorbuoja, talpina savyje, o jos skaidrina, brandina, augina ne tik jį — išsiveržia į aplinką ir ją keičia. Skaitytoją irgi. Bent jau turėtų.
Ir su liūdesiu galvoji: ach, tos turistinės, gerai organizuotos kelionės, jos parodo greičiau ko nėra, o ne tai, kas esmė, tiek teritorijose, kultūrose, juo labiau žmonėse. Apgaulė dėl apgaulės.

Tai viltį ir permąstymus apie įvairias vertybes — daiktus (plaktukas kelionėje tampa toks artimas ir brangus, tarsi draugas, su kuriuo jautiesi ne toks vienišas, net gali pasikalbėti), artimuosius, laiką, turtą, pažangą, gamtą, skurdą, toleranciją, pagaliau patį gyvenimą, prasmę — kelianti knyga. Vienuolika kelionės metų: nieko materialiai neįgyjant, atvirkščiai prarandant — sunešiotos 54 batų poros, pasenęs kūnas, tai kas kad sunkumų ir ėjimo užgrūdintas, pasikeitę akys, veidas, pražilę plaukai, susitrynęs net vežimėlis, turbūt ne pirmas, vienuolika — už socialinių ir ekonominių ribų egzistuojančio – laisvo – žmogaus gyvenimo metų: valkatos, pavargėlio, vienišiaus, balansuojančio ant fizinio ir dvasinio išlikimo ribos, besistengiančio ne tik priimti sutiktus pasaulius, bet ir nepalūžti iš nevilties (susidūrus su Etiopijos skurdu, neapykanta pašaliečiui, “kaimuose baisus skurdas, o aš einu pro juos stumdamas savo įmantrų vežimėlį ir fotografuodamas alkstančius žmones.“ p.104 Ir norisi tuoj pat viską mesti, kuo greičiau grįžti namo, pradėti organizuoti pagalbą tiems nelaimėliams. Bet ir vėl: o, kad būtų taip paprasta, daugybė organizacijų, daugybė fondų, o pelnosi korupcija ir tarpininkai, vargingiausi net ir iš maisto dalijimo punkto šliaužia tuščiomis. Neviltis.)

Kelionės pabaigoje sutiktam dviratininkui išsitaria, kad dešimt metų neturėjo laiko skaityti.

Jį tai nustebino: “Vadinasi, tavo protas negavo jokio maisto“. O kad jis žinotų! To maisto jis gavo per akis, jis netelpa galvoje. Mano kelias yra per daug įdomus, kad mano mintys nuo jo nukryptų kur nors kitur. Aš tai, ką sutinku jame, skaitau tokiu greičiu, kad vos spėju įsisavinti.
Reikia tik mokėti skaityti dykumos raštą.
Skaityti savyje kaip kokiam vakar, o gal ir prieš tūkstantį metų eilėraščių parašytame rinkinyje. Tai ir bus autentiškiausia, labiausiai pamokanti ir kartu labiausiai bauginanti knyga“ p. 248

Dažnai galvoju, kaip būtų puiku, viskam nusibodus, ištikus nevilčiai — kuprinę ant pečių, lazdą rankon ir išeiti. Ne ne, ne aplink pasaulį, tiesiog išeiti, kur akys veda, čia pat Lietuvoje, tiesiog eiti, taip paprasta, nieko nereikia: nei pinigų, nei daiktų, nei… nežinau net ką įvardinti… tik atsikelti ir eiti. O kodėl ne? Baimė. Žmonių. Užpuls. Nužudys. Sužalos. Aplinkinių panieka: valkata, benamė…
Baimė.

Gal todėl taip sužavėjo ši knyga, tiksliau sakant keliautojas: jo pasiryžimas, gebėjimas įžvelgti įvairiausias aplinkas, žmones ir išlikti, ištvermė: eiti per kalnus, kai jau nebėra jėgų, nutrintos kojos, per dykumas, kur prieš akis šmėsčioja tik miražai, tuštuma ir “niekas“, per Australijos karščius, prisijaukinant ir pamilstant museles, į akis ir burną landžiojančius driežiukus, diskutuojant su mėnuliu, keliaujant per save.

“Kaip ir Čilėje, kaip ir Afrikoje, jaučiu gilų džiaugsmą, kylantį iš mano visagalybės. Aš ir vėl — jau paskutinį kartą — pats sau dievas! Nuostabi laisvė pripildo mane. Fantastiškose savo egzistencijos gelmėse tyrinėju savo fantazijas, kurių iš manęs niekas negali atimti. Jos yra mano. Viskas yra mano. Visur kitur reikia kovoti, reikia užleisti dalį savo sielos… Čia ji išlieka nepaliesta ir gali atsiskleisti nekeldama sau jokio pavojaus. Dykuma yra mano esybės tąsa, ji pripildo mano vidų, ji priklauso man vienam ir tai svaigina. Jaučiuosi taip, tarsi keliaučiau per amžinybę.“ p. 240

O sugrįžęs… Ką daro keliautojas parėjęs namo? Jean Beliveau: „spausdamas glėbyje motiną, Liusę, vaikus, staiga klausiu savęs, ar kelionėje pakankamai daviau kitiems, ar pakankamai visko mačiau, ar pakankamai supratau kitus žmones“ p. 257, ir, skambant dainos žodžiams: paskubėkite savo batus sutepti kelio dulkėmis, jei norite pelnyti atleidimą — vėl klausia savęs, ar jis nusipelnė atleidimo?

Kas nepatiko? Elementarus stilius, kartais tuo paprastu pasakojimu, gal ir vertimo kliuviniais, tiesiog pabostantis, įspūdis ir mintis stipresnis nei žodis, ir jaudinantis ten, kur stengiamasi subtiliau nusakyti būsenas, pvz. Australijos dykumos aprašymai.

Vertinimas: 4/5