Staponkutė, Dalia. Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja. —  Apostrofa, 2014. — 217 p.

Netrukus ir tėvynė ima atrodyti kaip užsienis, nes jos kasdienybėje jauti savo neįgalumą, ir tave, nelyginant Odisėjo šuo, atpažįsta tik gimtoji kalba, dar neužmiršta kalba. p. 190

Norisi knygą apibūdinti kaip itin inteligentišką, gražią ir išliekančią galvoje, nes perjungia įpastus mygtukus: ne ne, ne visus, bet kai kuriuos tikrai – štai kur paspaudus nušvisdavo aiškiai skaidri šviesa – tarsi vaivorykšte sumirga, ir nežinai, ar čia gerai, ar čia rinktis ir dar kažką spaudalioti, ar sutrikus tik žiūrėti, o kur visad, sąlyginai tas visad, — įprastas prieblandos dvilypumas – metamorfozė, ir prašom – ryškuma. Gal net akinanti. Mozaikos spalvingumas priklauso ir nuo apšvietimo.
Ir rekomenduočiau „Iš dviejų renkuosi trečią“ perskaityti kiekvienam, nes: verčia mąstyti ir lyginti savo patirtis ir ieškojimus, ir ne tik – pasipildyti juos rašytojos išmintimi, atradimais, įvardijant kai kurias dabarties realijas tiksliau, tolerantiškiau ir išmintingiau negu mėginta iki šiol padaryti, visų pirma, tarp skirtingų kalbų ir kultūrų nuolat kaip paukščių migruojančių žmonių būsenas, dvasinį komfortą ir diskomfortą, blaškymąsi, prisitaikymą, ieškojimą, augimą, pagaliau namus, kalbų vartojimo, sąmonės ir pasąmonės prieštaravimus, kai kalbama viena kalba, sapnuojama kita.
Nes galima mėgautis puikiu stiliumi, vaizdinga kalba ir, rodos, savitumu.
Penkios dalys, penkios kryptys į įvairias puses: nuo namų, dukrų, tėvų, pagrindinių taškų, Lietuva — Kipras, iki įvairių pasaulio megapolių, pradedant Piteriu, siekiant Niujorką, Istanbulą, Islamabadą… pasaulis be ribų, kaip ir noras, smalsumas patirti jį.
„Judėjimas ratu“ — man pati gražiausia, labiausiai sužavėjusi dalis, nekelianti jokių priešpriešų ar alogiškų asociacijų, kurioje minties jėga ir žodžio magija nekonkuruoja, o švyti ir žavi kaip dvynės sesės. Skaitant norisi įsiminti daugybę eilučių, pakartotinai jas skaityti, cituoti.

Aplinkui lyja, ir pajuntu neapsakomą palaimą, kad laukas ir mano vidus susilieja kaip harmoninga pora. Jie turi išsilyti, išsiliūdėti, išsilydyti, ištirpti vienas kitame.p.40

Kalba didesnė už pasaulį, todėl niekas nepasakys, ką ji iš tikro gali ir kodėl… Kartais pasvarstau: ar nevertėtų pradėti rašyti kita kalba? Įdomu, ar šitaip atsiskleistų mano kitoks Aš? Ar būtų tai gyvas balsas, ar kompiuterinis įrašas? p. 69

Aš — pagrindinis veikėjas, balsas ir tikslas. Be jumoro, ironijos ir, aišku, kad ir netyčinio juokelio. Aš — kaip didelė vertybė, drįsčiau sakyti , statiškas ir autorės vertinamas labiau už pasaulį — padėtas į lentyną, skirtą brangiems indams ir iš ten saugiai ir teoriškai žvalgantis tai, kas jam atrodo verta Jo žvilgsnio, jokiu būdu ne visą panoramą. Tai gal žmogaus, apibrėžusio save intelektualu ir bijančio, gink dieve, pasirodyti tik išmintingu ir paprastu, baimė, gal vis dėlto emigranto, kaip to žodžio besikratytų, noras parodyti savo pasiekimus ir vertę, o gal tiesiog kažkokiu būdu susiformuotas perdėm komplikuotas, dramatiškas požiūris į viską, jeigu tokiai asmenybei tektų ir visiškai sėslus, savo šalyje, vien sava kalba vartojamas gyvenimas, manau, polinkis į aplinką ir žmones žvelgti ieškant problemų nedingtų.Kai skaičiau kitas dalis, neapleido jausmas: tai labai sėslios pagyvenusios, ambicingos, žūtbūt užsispyrusios į viską atrasti originalų požiūrį, moters užrašai, kurie, be jokios abejonės, bus entuziastingai sutikti solidaus amžiaus žmonių, nes jiems tai atrodys kaip įdomios, originalios patirtys laisvos, mąstančios, migruojančios moters.
O jeigu esi jaunas ir visai nerūpi, kaip tave žmonės vadins: valkata, migrantu, diletantu ar tiesiog kvailu lietuviu, jeigu esi laisvas, nuo lopšio migruojantis, laisvai auklėtas: nebijoti ir nekomplikuoti, o tiesiog gyventi, suvokiant, kad egzistuoja nenusakoma pasaulio įvairovė, tereikia mokėti ją pamatyti ir toleruoti, jeigu vieną pusmetį gyveni Londone, kitą Singapūre, laisvalaikiu skrendi į Šanchajų, o su draugais susitinki Niujorke, nes ten jų daugiausia, na, skaityti kad ir mylėjimąsi su Niujorku, kaip kažkuo nepaprastu, nesakysiu kad keista, ne, juokinga, nes primena Sekso ir miesto stilių ir gal iš kažkokio narvo paleisto žmogaus pagaliau laisvan pasaulin.

Dar sudėtingiau buvo su Piterio dalimi. Dvidešimt penkeri metai, kai gimstama ir augama nebe Lietuvos komunizme, ir norom nenorom kyla klausimas, kodėl gi važiuodavo studijuoti į Leningradą, Maskvą, suprasčiau kitus mokslus, bet filosofiją? Kokią? Marksizmą, leninizmą? Šios dalies skaitymas man — vaikščiojimas itin duobėtu keliu, kur iš paviršiaus, iš tolo lyg ir viskas gerai, bet esmė lieka kažkur. Kažkur. Tas kažkur buvusiam sovieticui, net neabejoju, aiškus be žodžių, o kitiems? Kam ir kodėl užsieniečiai važiuodavo studijuoti į Sovietų Sąjungą, ką jie durni? Visas pasaulis atviras, o jie į režimo šalį? Ar tai trečių neturtingų šalių žmonės ir jiems tiesiog nereikėjo mokėti už mokslą? Daug duobių, kurias tenka peršokti, o kai klausiu tėčio, ar tau niekada nekilo mintis studijuoti Rusijoje, nustebina — taip, sako, buvau sugalvojęs, jei, tipo jis prastas kaimietis, nepateks į Kauno medicinos akademiją, kur korupcija, pažintys, partijos linijos, pinigai lėmė sėkmę, taip, sako, norėdamas išsisukti nuo armijos, planavau į kokį Charkovą ar kažkur… Ir būtum, och, nusiviliu, gaila, daug įdomiau būtų negu Kaune. Nee… Bet filosofiją… merginos Maskvoje, Piteryje… šypsosi. Šypsosi ir kiti… Kodėl? Praeina noras klausinėti. Tik noriu pasakyti, kad autorė eina paviršiais, kurie kelia paradoksalius pamąstymus, o ant viršelių nėra užrašo — gerokai pagyvenusiems.

Kita dalis, nesakyčiau, kad duobėta, bet naivi ir kvailoka tikrai, apie Pakistaną: čia, aišku, ir kai kuriose kitose vietose, pasireiškia įdomus mąstymo paradoksas: knygos subjektas —  Aš, bet kai kalbama apie blogį, nesupratimą, Aš paverčiamas mes, mes nesistengiam suprasti musulmonų, mes mąstome standartiškai, kodėl mes?  Režimo šalyse žmonės gyvena dvilypį gyvenimą. O kiek organizacijų, atskirų žmonių deda didžiules pastangas ne tik suvokti, bet ir naikinti baimes kitoniškumui, kitokioms tradicijoms, kultūrai, bet žmogui, gyvenusiam režime, turėtų būti aišku, kad pasaulis sudėtingesnis negu nuostabios arabų avialinijos, kas to nežino, musulmonių moteriškumą nusakant kaip kažką ypatingo, kaip kažkokio ąsočio perkami brangūs apatiniai, pasivaikščiojimas gatve su dviem vyriškiais, kalba ir euforija sufistų suvažiavime, ką galima pasakyti kitiems, jei tik teoriškai žinai kažką labai jau abejotino apie tą kitokį pasaulį, jei Aš stovi vienoje, jam skirtoje lentynėlėje ir demonstruoja savo gan statišką kokybę.
Dar labai užkliuvo perlenkimai apie infliaciją: “ji persmelkia mane negailestingai kaip žmogiška išdavystė ir neišgydomas nusivylimas, kaip tuštuma netekus artimojo“ p. 120. Nevykęs palyginimas. Netgi nehumaniškas, būtų gerai, jei palaidojus vaiką, vyrą, motiną ar tėvą, apimtų tik tokie pojūčiai kaip stingant pinigučių.
Emigracija.

Mes puikiai suvokiame, kad išvykstantiems gyventi svetur tenka išgyventi nė kiek ne menkesnius sukrėtimus nei karo pabėgėliams. Pažeminimą, pergales, nuopuolius, šlovę — viską kartu“. p.121

Na skaitant tokie nelogiški (juk absoliučiai tuos pačius žodžius galima pritaikyti dramatiškai, egzaltuotai kalbant apskritai apie žmogaus gyvenimą — pažeminimą, pergales, nuopuolius, šlovę) sulyginimai ne tik kad nemalonūs, bet kažkaip nejaukūs ir neskoningi. Vėl mes — kas tie mes? O susilyginimas su karo pabėgėliais? Ar net kančia tokia geistina, kad nenorima niekam nusileisti.

Taigi, kodėl kai kurie, gyvenantys kitose šalyse pradeda įnirtingai kratytis žodžio emigrantas? Juolab, kad jie įdeda didžiules pastangas prisitaikymui: išmoksta tos šalies kalbą, įsisavina tos šalies įstatymus, taisykles, privalomąsias tradicijas, sukuria darbinius ir bendravimo santykius, jie tampa gal net didesniu norvegu, graiku ar anglu negu tikrieji tų šalių piliečiai.
Juk emigrantas, migrantas, nomadas — tik sąvokos, faktiškai visiškai nieko nelemiančios ir nieko nepasakančios apie tikrąją kūno ir sielos būseną, o dažnas — ko gero, tikrieji klajokliai — visiškai nesigilinantys, kuo juos kas pavadins. Pažįstu nuostabų romantiką ar avantiūristą, dirbusį gydytoju įvairiuose kraštuose, pradedant Norvegija, Indija, baigiant Afrikos šalimis ir, — man jis Aukštojo pasaulio piliečio etalonas — kai susitikusi, vis bandau įteigti jam kosmopolito, įvairialypio pasaulio liudininko įvaizdį, jis visada, tikrai, rodos, nesuprasdamas gūžteli pečiais ir: ant sofos gulėdamas ir skaitydamas ar žiūrėdamas tv tikrai esi nomadas, nes matai žymiai daugiau ir plačiau negu pagyvendamas vienoj ar kitoj šaly. Netikiu, sakau, kad tiki tuo, ką sakai. Namai — didžiausios nomado galimybės. Nesijuokia, manau, jis tik labai pasiilgęs namų ir nieko neveikimo, ko gero, pasiilgęs būti pasaulio stebėtoju, o ne pasauliu. Nors kas ten žino.

Gal tiesiog nereikia skubėti ir kratytis to įprasto migrantas nelig nepageidaujamo įvaizdžio defekto, viską palikti spręsti laikui ar kažkokiai galingesnei jėgai, negu norai ir loginiai išvedžiojimai. Antrosios kartos emigrantai nusipelnę šio vardo, nes jie negalėjo sugrįžti kada panorėję, skaitau kažkur protingame pasisakyme ir “išvykstantiems gyventi svetur tenka išgyventi nė kiek ne menkesnius sukrėtimus nei karo pabėgėliams“, bet, dievuli brangus, jie irgi kratėsi emigranto pavadinimo, pati savo ausimis girdėjau ir iš garsių – Amerikos išeivių – ir visai eilinių, aišku, gebėjusių pragyventi, vaikus išmokyti ir, prasidėjus Lietuvai, atvažiuoti. Jie save vadina tremtiniais, taigi, ne savo noru. Prisimenu kaip šiandien: 1992- ieji, sėdi prie perkrauto stalo tėviškėje du iš Čikagos, du iš Sibiro broliai, na, visi keturi vienodai pliki, raukšlėti ir linksmi — čia jau, matyt, prigimtis nedepresinė, ir ką? Taigi pirmieji, amerikonai: oi, nelengva buvo tik nuvykus: nei kalbos, nei darbo, apie profesines ambicijas nė sapnuose, namų be, draugų be, nieko, svetimam krašte — ne pyragai, nuo seno žinoma tiesa, tremtiniai tikri. O kiti du, vorkutininkai — ką? Nieko. Nu šalta ten, nu su urkom ne kažkas iš pradžių, nu vos nenumirė keletą kartų, ale gyvi vis tiek, ai, pagaliau juokiasi plastikinėm plokštelėm, tokiom nuo grįžimo, nieko, kai jaunas, atlaikai bet ką, aha, pritaria kitas lagerininkas, ir pradeda pasakoti anekdotus iš to laiko ir tos vietos. Neee… ko gero, jie emigrantai, o amerikonai tikri tremtiniai, na, kas kuo nori, tuo tas ir pasivadina, nesvarbu, limpa ar atšoka. Arba kaip kada kai kur.

Draugė gyvena Rygoje, bet nė karto neteko girdėti, kad ji ar jos artimieji pasakytų, mūsų Kristė emigrantė. Liežuvis nesiverčia, taigi Latvijoje.
Buvusi bendradarbė — Peterburge, bet irgi niekas jos neapibūdina nei kaip išeivės, nei kaip užsienyje. Kiek galvoju, tas pats ir su Lenkijoj vienu ar kitokiu tikslu atsidūrusiais. Kodėl? Kad jie arti, tarsi sušuksi ir aidu atsilieps? Bet ne ką toliau ir Vokietija, Čekija ir t.t. O jau emigrantai. Mūsų sąmonė vis dar fiksuoja Sovietų šalis kaip savas? Labai gali būti.
Laikas — situacijų ir vardų keitėjas. Galbūt tikrai, kai pasaulis taps pakankamai artimas mums, o mes jam, nesakysime, ne ne, jis, ji negyvena čia, emigravęs, tiesiog užteks miesto, na, šalies pavadinimo, o suvokimas to proceso niekuo nesiskirs, kaip dabar — Vilniuj, Kaune, Madride, Jašiūnuose, o klausimo apie pilietybę neliks, turbūt vietoj provinciško Jonas — lietuvis, prisistatysim Jonas — pasaulis, neliks ir dramatiškų abejojimų — kas aš? Kur aš? Iš esmės komiška, bet siekdami originalumo, išskirtinumo, tuo pačiu geidžiame vadintis tuo, kuo niekada nebūsime.
Aišku, nesąmonės, ką parašiau, bet tai savianalizė šią minutę užplūdusios atminties ir vaizduotės, kuri sako, kad bandyti žvelgti į paprastus ir įprastus dalykus dramatiškai, kur kas natūraliau ir madingiau, negu priimti evoliuciją, tranzitą, migraciją, eksportą ir importą, pagaliau laiko — vienintelio be sienų, be ribojimų ištekėjimą — kaip savaime suprantamus, be isterijos, egzaltacijos, be kalčių ir atlyginimų, savaimine tėkme.

Bet knyga vis tiek puiki, kad ir kiek perspausta, per kategoriška ir narcizinė. Puiki — paradoksas gyvenant autorei ne Lietuvoj — literatūrine kalba, gal ne itin gyva, bet vaizdžia, nebanalia, melodinga ir taiklia. Jeigu pirmoje dalyje mane sužavėjo kalbos ir minties darna, tai vėliau — tik kalba, gebėjimas nusakyti originaliai, bet drįsčiau teigti, kad kalbos klusnumas sugundo autorę kalbėti bet ką, nesiekiant atkasti, kad ir ne itin vaizdžiai, bet esmes.

Vertinimas 4/5