Bernotaitė, Sandra. Dioniso barzda: romanas. – Jovaro tiltai, 2015. 293 p.

… už jos kai kas dar yra, egzistuoja, pažįstamas ir nematomas, galbūt visagalis ar bent visažinis pasakotojas, tas padaras – be lyties ir be amžiaus, turi humoro jausmą, jam nesvetima ironija ir sarkazmas, jis myli paradoksą ir nebando paaiškinti absurdo, tas padaras – žaliomis akimis – dabar stebi Adą, stebi visus tris, jis yra vojeristas, jam patinka stebėti kitų skausmus ir džiaugsmus. O, tas padaras yra moteris! Trijulė jos akyje atsispindi – tokia menka, tokia juokinga ir susireikšminusi, būtybę tuoj suims homeriškas juokas… p.281

Tai ištrauka iš knygos, kuria pati autorė, ko gero, labai tiksliai apibūdina, kas svarbiausia jos kūrinyje, apie ką, kas subjektas ir objektas. Nors minimi trys veikėjų vardai: Kostas, Ignas ir Ada, jie – tik fonas, atramos pagrindiniam veikėjui, Minčių srautui, įžeminti, pasakotojas, su žalia viršelio akimi – mėgaujasi savo (pseudo)filosofiniais išsiliejimais nelig orgazmais, mėgaujasi, pamiršdamas, kad pasaulis – tai ne tik jis, kuria burbulų perviršį, o… ar tai vojerizmas? Knyga, kurios laukiau, ir tuoj pat, vos jai pasirodžius, pasičiupau. Bet perskaičius dalį… Romanas? Romanas parodija?

Taigi emocinė skaitymo kreivė:

pirmuosius 50 puslapių gėriuosi, profesionaliai, stilingai sudėlioti sakiniai, išvengta klišių, banalumo, nors tema – perdėm kūniškoji, tikrai ne iš lengvųjų. 100-jame puslapyje, vis dar besimėgaudama nepriekaištinga kalba, aforizmais, atskiromis mintimis, pradedu galvoti, kad niekaip nesibaigia įžanga, vis vyksta veikėjų prezentacija, o aš kiek bedėčiau pastangų, jau pradedu žiovauti ir visai neįsidėmiu, kas, kuris: gėjus, vojeristas, niekas, pagaliau visi per vieną, na, bet atsipalaiduoju – jokio skirtumo, gal čia toks žaidimas, juolab, kad pati tema absoliučiai nedomina, domina domina, bet ne tiek nuoga, be socialumo, psichologijos. 130 puslapis – nafik, nežinau ką skaitau ir kas yra kas, vis dar, o ir atrodo, kad veiksmas, pats kūrinys neprasidės, viskas liks remarka. 150 puslapis – tas pats per tą patį, erzina, nusibodo, sviesčiau į šoną, bet smalsu, kaip bus susidorota su tų teorijų perviršiu, siužetas akivaizdžiai nušautas, ar ir veikėjai, kaip nereikalingi bus pykšt pokšt, ir knyga baigsis dar įnirtingesniu filosofavimu? Pasakotojp triumfu? Tikrojo vojeristo? Erzina ir tas griežtas ribų užbrėžimas – kūniškumas, lytiškumas, lyg niekas daugiau neegzistuotų, nors… Kostas, pasirodo, fotografas, Ignas – klerkas, Ada – nežinau, kas. Bet autorei neįdomi esmė: kaip vienas ar kitas kitoniškumas atsiliepia to ar jo artimųjų gyvenimui, darbui, ji nuolat copy – paste, šiek tiek paredagavus postulatus: apie meilę, lovą, klubus, vakarėlius, žiūrėjimus, grožį, mėgaujasi savo ir viso perskaityto pasaulio išmintimi šia tema.Tris šimtus puslapių taip. Bet pabaiga bus puiki, noriu tikėti. Nuo 280 puslapio tikrai atsigaunu, nes atsakymai, apibendrinimai pasipila kaip gaivinantis lietus, vienas už kitą gražesni, pasirodo ir veikėjų virsmas, ir viskas tarsi žaidimas išrišama, paskelbiami laimėtojai ir pralaimėtojai, pastarieji, ko gero, neatidūs, nepakankamai intelektualūs, nepakankamai vojeristiški skaitytojai, tokie, pvz. kaip aš.

„Ji pažiūrėjo aukštyn, nes pasirodė, jog pakito šviesos kryptis ir atspalvis. Gatvėje nesimatė žmonių, tarsi visi praėjo pro šalį, pabėgo, galbūt užsidarė savo darbovietėse, galbūt išvažiavo namo arba iš miesto, emigravo iš šalies, išskrido į kosmosą, ir neliko nė vieno, net padavėjų kavinėje, tik jie sėdi po skėčiu ir kalbasi, nepastebėdami virsmo“ p.280

„Kiekvienas iš mūsų tesame bandymas, eskizas kūriniui, kuris bus sugrotas, nupieštas, nulipdytas ar suvaidintas paskutinę akimirką, be galimybės pakartoti“ p.283

Bet toliau, paskutiniai dešimt puslapių tokia įnirtinga filosofijų lavina, kad apima ne tik nusivylimas, bet ir pasidaro atgrasu. Ir belieka šiek tiek pakeitus asmenis, vietoj mes į aš, užbaigti pačios autorės žodžiais: aš pasiklydau „ne fizinio pasaulio gatvėse – savo teorijose, beprasmiuose išvedžiojimuose.“ p.288

Vertinimas: 3,9/5

P.s. Iš pradžių įvertinusi 3, perskaičiusi keletą lietuvių autorių knygų , pradėjau ilgėtis “Dioniso barzdos“  kaip originalios, profesionalios, ką jau kalbėti, verčiančios vėl paimti į rankas ir skaitinėti.