Cvirka, Petras. Žemė maitintoja: romanas. — Kaunas: Sakalas, 1935. — 156 p.

Laikraščiuose, portaluose kalbama apie P. Cvirkos nugriovimą nuo postamento (paminklo), gatvių ir aikščių iššlavimą, o aš nežinau kodėl skaitau “Žemę maitintoją”, tiesiog, kad jos pirmą 1935 m. leidimą radau M. Mažvydo el. pavelde, kad vasara, kad atostogos, o per jas visada traukia skaityti istorinius, šeimos romanus iš praeities, šįkart “Žemę maitintoją”, “Gerąją žemę“, “Daktarą Živagą”.

Be jokios abejonės, gatvių pavadinimus galima lengvai pakeisti, nuo postamento vieną figūrą nuversti, kitą pastatyti, vėl nuv… , vėl naują ar tą pačią iš kažkada, bet ar įmanoma P. Cvirką ištrinti iš ketvirtojo dešimtmečio lietuvių literatūros, iš tuometinio Kauno? Niekaip. Kaip niekaip ir jo sovietinės veiklos. Tai skaityti ar neskaityti? Dar kvailesnis klausimas užklumpa: išduoti konkrečius žmones ar Tėvynę — didesnis nusikaltimas? Logiškai turbūt — tėvynę. Bet emociškai? Man klaikiausiai atrodo K. K. ir penkiolika. Ir kai vaikas tiesia rankutę į knygą ir sako, noriu šitos, pašiurpstu, dievulėli, juk tos knygos kruvinos, o blogiausia — vaikiškos. Jeigu taip kokio pakelių maniako… kažin… istorija talentingus išteisina? Nežinau. Tik žinau, kad nenoriu, kad mano vaikai augtų su tokiomis knygutėmis.

Šalia Grušo ir Vaičiulaičio Cvirka buvo vienas pačių talentingiausių ketvirtojo dešimtmečio beletristų. Aš jį savo gyvenime esu matęs tik du kartu: vienplaukį, atsilapojusiu lietpalčiu einantį su skrybėlėtu ir tvarkingai susisagsčiusiu Antanu Venclova baigiančia apsilapoti Laisvės alėja, ir Vilniaus universiteto Kolonų salėje įvykusioje paskutinėje literatūros šventėje draugiškai tapšnojantį Valstybinę premiją gavusiam Bernardui Brazdžioniui per petį. Abiem bolševikmečiais Cvirka vadovavo literatūros suvalstybinimo ir sovietinio rašytojų Gleichschaltung akcijai. Buvusių kolegų (jų tarpe Antano Rūko) pasakojimu, staiga tapęs “galingas“, Cvirka nesugebėjęs išlaikyti aukštoms pareigoms priderančio orumo: kaip buvęs, taip ir pasilikęs Klangių kumečio vaikas su visuotinai pripažinto rašytojo vardu ir didesnio formalaus išsilavinimo negavusio autodidakto stigma, su kuria jis niekad nepajėgs susigyventi. Santykiuose su savo “pavaldiniais“, t.y. kolegomis rašytojais, buvęs asmeniškas, neatlaidus, vaikiškai kerštingas, niekad neužmirštąs kieno nors kada nors jam padarytos skriaudos. A. Nyka—Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938—1975, p.180

Kokia anotacija puikuotųsi ant naujai išleisto P. C. „Žemės maitintojos“ viršelio?

Tarpukario Lietuvos žemės reformos atspindžiai per paprasto naujakurio, buvusio savanorio šeimos istoriją?
Užburianti Juro ir Monikos meilės istorija?
O gal panašiai kaip P.Bak „Gerosios žemės“, tuo laikotarpiu K. Borutos išverstos ir buvusios gan populiarios, manoma, net dariusi įtaką P.C. ir būtent tas kūrinys įkvėpęs parašyti „Žemę maitintoją“. Iš tikųjų galima rasti daug panašumų, bet, be abejo, ir esminių ideologinių, moralinių ir kt. skirtumų.
O gal: tai 1935 metais „Sakalo“ leidyklos išleistas socialinis P. C. romanas, dvejopai (kairiosios ir dešiniosios spaudos) sutiktas kūrinys, bet ir kritikų, ir skaitytojų pakankamai gerai įvertintas, premijuotas ir populiarus, vėliau išverstas į rusų k. ir dar labiau įvertintas Sovietų sąjungoje, kaip atspindintis buržuazinės Lietuvos vargšo žmogaus beviltišką likimą?

Jeigu autoriaus asmenybės šmėkla nešvysčiotų knygos puslapiuose skaitant ir vis norom nenorom galvojant, ar taip iš tikrųjų buvo, ar čia jau revoliucine rašytojo plunksna padirbėta. Taigi nuolatinė abejonė, trukdanti tiesiog skaityti, kita vertus, verčianti labiau pasidomėti to meto istorija, konkrečiai žemės reforma ir dėliotis akcentus taip, kaip iš dabartinio žiūros taško atrodo.

O gal ir istorija kiekvienam individuali? Skirtingu laiku. Bendra formulė išvedama sudėjus, atminusavus, sudauginus ar padalinus?
Sovietiniu laikotarpiu Smetonos Lietuva, aišku, besąlygiškai idealizuota. Ne to meto istorikų, kompartijos – atminties. Ir ta atmintis romantizuotus vaizdus pasėjo vaikų, anūkų galvose.
Ar jaunoje valstybėje, galima sakyti, viską pradėjusioje nuo nulio, kiekvienam buvo gyventi gera? Patogu? Ar socialinė atskirtis, kaip P. C. romane vaizduojama, tokia stipri, kad dažnam gyvenimas — mirtis. Vieni pertekę, kiti iš bado galuojasi? Kiek tos socialinės nevilties spalvos sutirštintos? O gal per blankios? O gal natūralistinės?
Kiek vilčių sudėta į dabartinę Lietuvą? Aukso dulkėmis visi kvėpuos atrodė, o yra kaip yra: laipteliai skirtingi, karūnos ir nuo rūpesčių įsimetę žilės – visko, visiems vienodai neatsiseikėjama, nei pagal norus, nei pagal siekius, gal pagal sugebėjimus? – diskusinis klausimas.

Bet geriausiai turbūt materialinę gyventojų būseną nusako emigracijos mastai. Bedarbystė. Žmogus renkasi kur geriau. Kur lengviau. Bet pirmiausia, kur gali išmaitinti ir puoselėti savo šeimą, net esant dideliam kliuviniui — nesuprantamai kalbai.
Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą iš nualinto kaimo, praskolintuose dvaruose neuždirbantys kaimiečiai bėgo iš savos šalies — dešimtimis tūkstančių kasmet, daugiausia į JAV. Po žemės reformos, įgijus didesnį ar mažesnį sklypą, o tuo pačiu ir pragyvenimo šaltinį, emigracija sumažėja, bet kilus pasaulinei krizei vėl banga siūbteli aukštyn, tik dabar daugiau į Pietų Ameriką, Kanadą.
1923 – 1925 — 8 631
1926 – 1930 — 59 368
1931 – 1939 — 11 590
(Duomenys iš enciklopedijos)
Plius sezoniniai migrantai į Latviją, Rytprūsius kasmet apie 13 000 bedarbių.
Taigi, ar P. Cvirkos piešiama liūdna kaimo naujakurių padėtis reali, ar žmogus atiduodamas žemei visas jėgas galėjo negebėti išmaitinti šeimą, o dar ir prasiskolinti?
Nereikia nė tų laikų ekonominės analizės — dabar irgi toli gražu ne kiekvienam pavyksta išgyventi ir tikrai ne vien iš smalsumo emigruojama: 2001 – 2012 — 500 000.

P. Cvirka pažinojo kaimą, anksti mirus tėvui, jo paties šeima patyrė nepriteklius, o į Kauną išvyko veik nuogas, basas ir su tuščia terba ant peties, jis matė ir naujakurių tvirtinimąsi naujuose sklypuose, jų džiaugsmą tapus savininkais, sunkumus užklupus gamtos netikėtumams ar nelaimėms. Kaip pats rašytojas teigė, romano prototipai — jo gimtojo kaimo žmonės.

Kita aplinkybė sunkinanti „Žemės maitintojos“ skaitymą, gal tiksliau sakant, tikėjimą tuo, ką skaitai — manipuliacija kūriniu ir jo temomis įvairiais laikotarpiais pritaikant kaip parankiau, prasidėjus atgimimui — siūloma traktuoti kaip šeimos romaną, sovietiniais metais — kaip soc. realizmo, veikėjo revoliucinio sąmoningumo pavyzdys, nors pirmosios laidos pabaiga visiškai skiriasi nuo paskui surevoliucintos, rodos, paties rašytojo rusiškajam vertimui:

Tą pačią dieną Klangiai jau turėjo savo streiko komitetą.
— Nei vieno grūdo, nei vieno pieno lašo į miestus, — paskelbė Juras.
Savanoris buvo pirmas toje naujoje kovoje už žemę, už duoną. p. 251, 1971.

Po kolektyvinio, bendro darbo pašlovinimo, vilties apie sunaikintas ežias, pabaiga, deja, visai ne revoliucinė — žmogiška pirmajame leidime.

Vienąkart, kai jis persimetęs dalgį per petį traukė pieva, akis į akį susitiko švitrią moteriškę. Tai buvo pusamžė, nedidukė, sveika našlė iš kito kaimo. Juras paerzino ją neduosiąs kelio. Ji tuojau parodė perlinius dantis ir ką tik savanoris sakė, išraudusi, užvertusi galvą vis juokėsi ir juokėsi. Moteriškei atsisveikinus, Juras ilgai žiūrėjo jos įkandin, kol visai išnyko kadugynuose raudona skara. Kažkodėl įstrigo našlio širdin tas į kikilio vaitojimą panašus juokas…
— Smagi bobikė… — galvojo jis. — Kodėl man nepariesti prieš ją ūso. Mirusieji atleis…juk gyventi reikia. p. 156, 1935.

Vis dėlto asmenybės šešėliai nuolat švysčioja, neleidžia nė trumpam labiau atsieti kūrinio nuo kūrėjo ir tik skaityti. Galbūt, kad paties rašytojo gyvenimo istorija yra įdomesnė, dramatiškesnė ir, tam tikra prasme, tragiškesnė negu romano veikėjų Juro ir Monikos, galbūt jo kūryba vis dar neįvertinta — laiko, ne politikos ir istorijos — žmonių, nesusijusių nei su smerkimu, nei su aukštinimu. Bandau surasti atsakymą P. Bražėno monografijoje “Petras Cvirka“, bet tai vis dėlto ginamoji, giriamoji, meilės knyga, tarsi apie brolį. Iš tikrųjų nesistengiama P.C. politinės veiklos ginti ir teisinti, tik suprasti — taip, suprasti posūkį komunizman tikrai galima, juk tokios mažos šalelės kaip Lietuvėlės kūrėjams, be jokios abejonės, įtaką darė pirmiausia ne Rusijos, o Europos didieji, tokie kaip Romenas Rolanas, Aregonas, Sartras — žavėjęsi komunizmu, Rusija, Stalinu… siaubas, kai pagalvoji, ko gi pykti ant to mūsų vargšiuko pusbadžio, apiplyšusio rašytojėlio, bandančio peršokti ambicijas ir išplaukti į raudonuosius tolius, kai didieji taip apsikvailino? Bet P. Bražėnas nutyli susidorojimą su K. Jakubėnu (kas matuojama paprasčiausiu žmogiškumu) nepamiršdamas paminėti: o P.C. gi bandė padėti B. Sruogai, bandė… turbūt geras žodis, bandyti, bet nepadėti.

Pats romanas gan egzotiškas: natūralistinėmis sąlygomis gyvenanti šeima, priklausanti nuo gamtos ir pono. Panašiai kaip pasakoje. Tik pastarojoje gėris paimtų viršų, visiems būtų atseikėta pagal krikščionišką principą, išsakytas moralas: nedaryk taip, kaip nenori, kad su tavimi kiti elgtųsi. Savanoris Juras Tarutis gavęs žemės tarsi pagauna už uodegos savo seną svajonę — pats sau ponas, niekam nevergausiąs, jo vaikai sieksią mokslo, net žmoną išmoko skaityti, kad tamsa netaptų lemtimi, pasidaręs savininku pats gali planuoti, kur ką sėti, kada pjauti ir kada ilsėtis. Tikėjęs mokslo pažanga ir ateitimi, darbu, žeme, gan greitai nusivilia negebėjęs išlaviruoti sunkiomis sąlygomis ir aprūpinti šeimą duona. Ar Tarutis nepakankamai gerai ūkininkavo, ar jis negalėjo išlikti neprasiskolinęs, gal jam trūko racionalumo?

Tokie klausimai kyla, kai palygini “Žemę maitintoją“ su “Gerąja žeme“, kur dar sunkesnis gyvenimas tikrai klaikiomis sąlygomis rašytojos išvedamas visai kita kryptimi — sumanumo ir darbštumo, aišku, ir atsitiktinumo — žmonos rasti brangūs luitai — vargšas tampa turtingu, kas P. C. romane nuo pat pradžių neįmanoma. Ponas — aišku, tik blogas, neturintis nei gailesčio, nei žmoniškumo, o Juras — palaipsniui bręstantis revoliucionierius. Nežinau, ta kovinė linija ir trikdo, bet visai galimas daiktas, reali, nors kiek neįtikėtinas kaimo žmogaus aktyvumas, palikus laukus, nenudirbtus darbus lakstyti į mitingus, kažkaip nerodo ir didelio veikėjo prisirišimo prie žemės.

Et… Knyga skaitėsi. Vienu atsikvėpimu, regis tik pradėjai, o jau ir pabaiga. Lakoniškas stilius, tikri, gyvi dialogai, gan greitas veiksmas, gan plati istorinė socialinė kaimo panorama atsiskleidžia natūraliai, nevarginančiai ar kažkaip prilipdytai — teoriškai, viskas persipina į vientisą, be trikdžių tekantį liaudišką, šmaikštų pasakojimą.
Bet svarbiausia — knyga gyva, atrodo, kad atsiduri tarp eilučių, gyveni ir matai veikėjų akimis, esi vienas iš jų, regis, pasakojimas nedailintas, netobulintas kaip darbštaus, atkaklaus amatininko, tiesiog siūbtelėjęs, pramušęs rašytojo lūpas ir lengvai nugulęs į puslapius. Natūraliai, gyvai, taikliai. Kūrėjo, ne amatininko darbas.

Monikai kojas įskaudo, pėdos degė, ji ėjo pasvirusi prie vyro, laikydamosi jo rankos, rodos, viską užmiršus. Praeiviai leido pro šalį tą keistą kaimiečių porą: kažkas joje buvo meiliai juokinga, lyg jie būtų ėję savo laukais, paskendę žydinčioje pievoje p.51

Ir išlieka atmintyje: Monika — naivi, nuoširdi, nuolanki, įkūnijanti ir moteriškumą ir paprastumą, stiprybę, racionalumą: ko gi lakstyti į tuos susirinkimus, duonos ten nedalina, ir paprasto žmogaus smalsumą, gebėjimą stebėtis: vienas iš gražiausių epizodų — Juras ir Monika Kaune; net sunkaus darbo neužmuštas noras džiaugtis, švęsti — pasipuošę skuba į vaidinimą.

Dar: tik brūkštelta, regis, kontūrai vos vos gamtos, kai tokio laikotarpio kūriniui tai beveik neįtikėtina, jokių išplėstų, nuobodžių aprašinėjimų: taikliai, lakoniškai, kaip dailininko teptuku — akiai džiuginti.

Kas nepatiko?
Aiškūs frontai: ponų — vargšų. Vienpusiškumas veikėjų. Moralė būdinga tik vargšams.
Per liaudiška kalba. Perspausta šiais laikais skaitant atrodo gerokai.
Ir, ko gero, tuo metu skambėję palyginimai, epitetai originaliai, šiandien jau rėžia ausį kaip banalybės.

Kas patiko labiausiai?
Knyga apie kažką. Labai nusibodo skaityti pastaruoju metu kalbinius šedevrus apie nieką, arba, kaip įprasta sakyti, genialius psichologinius niuansus.

Vertinimas: 4/5