Abe, Kobo. Moteris smėlynuose: romanas/ Kobo Abe; iš anglų k. vertė Kęstutis Šidiškis. — V.: Vaga, 2013. — 198p.

El. lietuviškų knygų veik nėra. Tenka kelionėje ar palapinėje, ar dar kokioje nors migloje skaityti, deja, ką turi: skaitytas, girdėtas, senas. Bet tai irgi gerai. Nes pastebi, kaip laikas vikšrais važiuoja per atmintį, suvokimą ir kitimą — kvailyn? protingyn? pilnyn? Greičiausiai byrėjimo — rinkimo taku.

Egzitencializmas. Skaičiau šią knygą būdama šešiolikos, penkiolikos ar septyniolikos ir atmintyje užsiliko gan realistinis vaizdas: žmonės gelbsti kaimą nuo smėlio. Prievarta, žiaurumas vienas kito atžvilgiu lyg ir neužkliuvo: smėlis lekia, o žmonės suprakaitavę, nusiplūkę kasa ir kasa — tokie vaizdiniai kadrai galvoje, o vienintelis tikslas — suspėti. Rodės, absoliuti beprasmybė.
Bet šiandien net pačia tiesiausia prasme: kaimo išlikimo — kūrinys gan sukrečiantis ir pamokantis: žmonės už savo teritorijas turi kovoti, aukotis, gyventi dėl to — tiesa isteriška, bet, kai peržiūri faktus — ne ne, ne apie senovės Romos ar dar kokių civilizacijų smėlio suėstus miestus, pasigrobtas erdves — vien apie savas, Nerijos, pajunti problemos aktualumą ir atsakomybę, gal net kaltę — o ką aš padariau, kad smėlis būtų pristabdytas, ar bent atsispyriau pagundai braidžioti po kopas ir jas judinti?

XVIII a. smėlyje buvo palaidota Senoji Nida (1678m., 1732 m.), Preidynė (1695 m.), Senieji Nagliai,arba Agila (1728 m.), Lotmiškis (1762 m.), Karvaičiai (1797 m.), Senieji Kuncai (1825 m.), Gausutė (1830m.), Nagliai (1846 m.), Naujieji Nagliai (1854 m.), Senoji Pilkopė (1588 m.), Pilkopė (1897 m.), Šarkuva, Smiltynė. Vėliau pradėta vykdyti sutvirtinimo darbai ir smėlis vis mėginamas suvaldyti.(Enciklopedijos duomenys)

Taigi dabar skaitant “Moterį smėlynuose“ pirmiausia smaigstė žmogiškosios egzistencijos prasmės: individo laisvė, reikalingumas, jo vertinimas sociume, pagaliau — prisitaikymas, tikslo atradimas ar susikūrimas bet kokiomis aplinkybėmis, mėginimas atgauti save, pagaliau suvokiant, kad savęs tiek ir teturi, kiek smėlio iškasi, kiek smėlio pasaulyje būsi reikšmingas: surinksi vandens, atrasi naujus prietaisus, su smėlio moterimi svajosi apie bendrą ateitį — radiją.

Dingusio vienišo žmogaus iš tikrųjų niekas ir nepasigenda. Žmogaus, kaip tokio, nuvertinimas: buvo nebuvo, vienu daugiau mažiau, visai kaip įprasta sakyti: dėl vieno ar net šimtų mirčių pasaulis neišnyksta, gyvenimas vis tiek teka.

Egzistencijos. Kai skaičiau anksčiau, suvokiau tai kaip išlikimo, patekus į ekstremalią situaciją — prisitaikymo ar mėginimo surasti išeitį ir išsilaisvinti žūtbūt iš prievartinės, slegiančios ir žeminančios padėties. Dabar gi — kaip visuotinę: visi, be išimties, mes duobėje, maksimaliai prisitaikę ir diena iš dienos monotoniškai besikapstantys smėlyje, su didžiuliu džiugesiu šaukdami — šiandien aš daugiausia, laimėtojas aš, valio… arba rezignuojame, iškritę iš pirmaujančių, susikrimtę išjuokti ar apšaukti, negavę gero žodžio medalio. Galima tai traktuoti ir kaip gyvenimo pakopas: pirmoji, kai maištaujame, aišku, ignoruodami realybę, bandydami ją neigti — jaunystėje, kaip vyriškis vos patekęs duobėn:  kvailiai visi, kvailiai, aš jums parodysiu, nesibaigs jums geruoju, kovosiu. Antroji stadija — apsimetimas, kad prisitaikėme, paklusome: imame portfeliuką, nukišame kerzus, trumpus sijonus, uždengę tatuiruotes pilkais ar mėlynais kostiumais sėdame į bankininko krėslą, į teisėjo mantiją lendame, arba dar blogiau — monotoniškai vaikščiodami prieš auditoriją mokome smėlio duobės naujokus: kaip prisitaikyti, kaip tapti robotais, kaip lyderiauti oro samstyme. O jeigu ne? Jeigu aš ne? Noriu savo gyvenimo, savo? Laisvo, tokio kaip vyriškio prieš duobę? O kuo jis skyrėsi? Ar jis jautėsi laimingas ir patenkintas?

…mokytojų gyvenimas savotiškas, jį visą laiką ėda pavydo grybelis… Metai po metų pro juos, tarsi upės vandenys, plaukia mokiniai, o mokytojai, nelyginant giliai įsirausę akmenys, lieka dugne. Jie kalba apie viltį kitiems, o patys lieka dugne. Jie kalba apie viltį kitiems, o patys nedrįsta puoselėti vilties net sapne. Jaučia, kad jie — nereikalingi, ir arba užsidaro mazochistinėje vienatvėje, arba virsta puristais, į kitus žiūri įtariai, kaltina juos originalumo vaikymusi. Jie taip ilgisi veikimo laisvės, kad negali nejausti neapykantos veikimo laisvei. p.43

Ne, man nesunku apsimesti, kad aš ne aš, kad aš kaip visi ir su viskuo sutinku. Tykosiu iš tikrųjų, dairysiuosi, ir tarsi stebėjimų disertaciją rašysiu tema Išsivadavimas iš visuotinės monotonijos. Laikinai aš taip. Ateis diena, kai sukaupsiu pinigų, pasistatysiu namą, viską padarysiu ir tapsiu laisvu: pvz., išsimiegosiu, kiek miegasi, susikrausiu krepšį ir iškeliausiu, arba tapsiu valkata, kuriam visuomet pavydėjau — ko? Gal įsivaizduojamos absoliučios laisvės ir gamtos, žemės, savęs artumo. O jeigu neapsimesiu, o jeigu nebandysiu būti visais? Man jų nereikia, man nieko iš jų nereikia, ir minutė iš minutės su savimi, kol taip nusivilsiu ir pavargsiu — išeisiu pats, nes duobės man reikėjo, ne jai manęs, o man, deja, visada atsiranda ne išmintingų, nepakankamai socialiai susivokiančių.

Trečia pakopa — pagaliau. Galiu daryti, ką noriu. Rinktis. Dairausi, stoviu, ai, kad visai gerai, ne, geriausia kaip yra — ramu, pažįstama, nereikia nei protavimo, nei emocijos — automatiškai viskas, užprogramuotas prietaisas tarytum.
Ne smėliui, ne duobei, ne užpustomam kaimui reikia vergų, aukų ir kovotojų.
Žmogui būtinas nuolat lekiantis, plaukiantis smėlis, pražūties grėsmė ir duobė gilėjanti. Kitaip jis negyvens, nebus prasmės… Ir svajonė: apie radiją, apie veidrodį, apie galinčius įkūnyti pasaulį ir žmogiškąsias savastis daiktus — radiją — veidrodį. Radiją ir veidrodį. Tariamo gyvenimo idėja man pasirodė ypač vykusi ir sukrečianti, nes tam, kad tuos netikrumus įgytų, moteris pasiryžusi ne tik smėlį kasti — imtis papildomo darbo, aukoti savo poilsį ir miegą. Tuo pačiu užsibrėžtu tikslu įprasminti ir savo individualybę, nepasitenkinant tik kaimo gelbėjimo mechanizmo įvaizdžiu, nuo vergės pasiekti ir tariamos žmogiškosios esybės laipsnį.

Radijas ir veidrodis… Radijas ir veidrodis…
Įkyri idėja — tarsi visas žmogaus gyvenimas susidėtų iš tų dviejų dalykų. Taip, radijas ir veidrodis tikrai turi kažką bendra: jie riša žmones. O galimas daiktas, jie atspindi begalinį troškimą prasismelkti į žmogaus egzistencijos esmę. p.99

Taigi dabar skaitant patyriau daug stipresnę beprasmės egzistencijos emociją, negu kažkada įžūlioje jaunystėje, kai galvojau: man tai jau taip neatsitiks, kvaila boba — turėjo stengtis ištrūkti. Bet kokia kaina. Arba —arba.
Susitaikymas.
Prisitaikymas. Kaip musės, kurios sugeba išgyventi bet kur.
Arba…

… argi pasaulis galų gale nepanašus į smėlį?.. Smėlis, kai ramiai guli, niekaip neparodo savo esmės… Iš tiesų ne smėlis juda, o pats judėjimas yra smėlis… p.54
Nepabaigiama kova su smėliu, kasdieninis darbas, jam virtęs lyg pamoka, teikė šiokį tokį malonumą, bet negalima sakyti, kad tai buvo grynas savęs kankinimas. Jis nebūtų nustebęs, jei čia būtų radęs kelią į pasveikimą. p. 114

Kokie romano veikėjai? Stiprūs. Prisitaikantys. Pirmą kartą turbūt pagalvoju, kad stiprus tas, kuris sugeba prisitaikyti, o ne kovoti, o gal tai neigiama savybė? Gal. Prisitaikyti ar ištrūkti? O gal tie ištrūkstantys iš gyvenimo, negebantys priimti tokio, koks siūlomas — savižudžiai? Vunderkindai? Ko gero, ir tie, ir tie. Ne vidutinybės.

Vertinimas: 4/5