Boris Pasternak. Daktaras Živaga: romanas, iš rusų k. vertė A. Mikuta. – Jotema, 2014. — 608 p.

Beviltiškumas ir liūdesys. Romano ir Rusijos. Istorijos ir žmogaus.
Koks paradoksas: vos peskaičius Živagą, niekaip neatsigaunant nuo pabaigos, į rankas papuolė S. Fitzgerald “Sugautas šešėlis“ — pasakėlės, su laimingomis meilės pabaigomis. Ir apsakymas “Meilė naktyje“ apie ruso likimą.

Živagos ir Laros likimai beviltiškumu ir baigtimi pralenkia net Dostojevskio aistrų ir kančių kamuojamus veikėjus, neutralių, nepasirinkusių nei baltųjų, nei raudonųjų pozicijos inteligentų klajonės, mėginimai išlikti, išlaikyti žmogiškumą, išsakyti save kūryboje, meilėje — rezignacija, dvasinis ir fizinis žlugimas. Per liūdna ir žiauri pabaiga net rusiškam romanui, kažkaip širdį užduodanti ilgam.
Kada perskaičiau, o parašyti apie įspūdį knygos niekaip neišgalėjau ir vis dėl tos baisios pabaigos: per daug tikros. O šiandien turbūt parašyta būtų kitaip: jau niekam nebepatinka liūdesys, mirtys, rezignacijos, Živaga, ko gero, taptų žvaigžde, įžymybe, gal net nemirtingu, visi nori būti laimingi, optimistai, neverkiantys, bet karjeruojantys ir nekatapultuojantys.

Kiek vilčių ir optimizmo sutinkant revoliuciją:

Jūs pagalvokite, kokie dabar laikai! Ir mudu su jumis gyvename šiomis dienomis. Juk tik kartą per amžių atsitinka tokie nebūti dalykai. Pagalvokite, nuo visos Rusijos nuplėštas stogas, ir visa tauta atsidūrė po atviru dangumi. Ir nėra kam mūsų prižiūrėti. Laisvė! Tikroji, ne žodžiais ir reikalavimais deklaruojama, o nukritusi iš dangaus, nelaukta laisvė. Atsitiktinė, per nesusipratimą gauta laisvė.“ p. 144

Ir vėliau, kai ta tariama raudonoji laisvė pasirodo baisesnė negu galima įsivaizduoti, vis tik pasiryžimas išgyventi ir patirti savos šalies istoriją nedingsta:

Suaugęs vyras sukandęs dantis turi iškentėti tą patį likimą kaip ir jo gimtasis kraštas p.167

Bet kuo jam — daktarui ir poetui — reikėjo tapti? Buvo šalia raudonųjų, baltųjų, šalia tiesiųjų, suktųjų irgi. Ir tas pats. Inteligento nepritapimas, matymas spalvų daugiau negu pateikiama, žmogus norintis būti tik savimi ir išgyventi — pasmerktas. Nieko ypatingo sveriant laikmečiu ir erdve tąja, revoliucijos pervažiuoti visi, vieni mirtinai, kiti nepagydomai, o kai kas, turėdamas ypač gebėjimų prisitaikyti ir moralės ne, kažkaip išsirangęs. Kita vertus, nebuvo ką rinktis: istorija revoliucinė vienodai žiauri ir saviems, ir priešams: Paša, Laros vyras, “revoliucingieji savavaliautojai yra baisūs ne kaip piktadariai, o kaip nevaldomi mechanizmai, kaip nuo bėgių nušokusios mašinos“ p.289

Dar dirbdamas daktaru Maskvos ligoninėje, Živaga tampa nepritapėliu, jausdamas, kad gyventi įsikibus į sena nebeįmanoma, o ir nėra prasmės, taigi lyg ir pažangus: pasitikti naują istorijos bangą bando nusiteikęs pozityviai:

Nuosaikiesiems, kurių bukumas erzino daktarą, jis atrodė pavojingas, žmonėms, kurie tolokai pažengę politikos srityje, nepakankamai raudonas. Taip jis atsidūrė nei tarp vienų, nei tarp kitų, nuo vieno kranto atsistūmė, prie kito nepriplaukė. p.181

Romanas įdomus ne tik sudėtingo laikotarpio peripetijų atskleidimu, bet ir plačiomis veiksmo erdvėmis: priešrevoliucinės Maskvos vaizdai, prasidėję gatvių mūšiai, buvę tolstojininkai, inteligentų, darbininkų šeimų ir namų vaizdai, tradicijos, talentingo, gabaus jaunuolio Živagos gan neromantiškos pažiūros į būtį ir buitį:

Kad ir koks didelis buvo jo potraukis menui ir istorijai, Jura nesivargino dėl būsimos savo veiklos pasirinkimo. Jis manė, kad menas negali būti gyvenimo pašaukimu, kaip negali būti profesija įgimtas linksmumas ar polinkis į melancholiją. Jura domėjosi fizika, gamtos mokslais ir manė, kad praktiškame gyvenime reikia imtis visuomeninei naudingo darbo. Štai jis ir nuėjo į mediciną. p.66
Jura puikiai mąstė ir labai gerai rašė. Dar nuo gimnazijos laikų jis svajojo apie prozą, apie gyvenimo aprašymų knygą, į kurią jis kaip slaptus sprogstamuosius užtaisus galėtų sudėti labiausiai stulbinančius dalykus iš to, ką spėjo pamatyti ir suvokti. Tačiau tokiai knygai jis buvo pernelyg jaunas, ir štai, užuot ją rašęs, atsipirkinėjo eilėraščiais, tarsi tapytojas, visą gyvenimą piešiantis didelio sumanyto paveikslo etiudus.
Už energiją ir originalumą Jura atleido savo eilėraščiams jų gimimo nuodėmę. Tos dvi savybės, energija ir originalumas, Juros manymu, teikė realistiškumo menui, šiai jau abstrakčiam, bergždžiam ir niekam nereikalingam. p.67

Parodomi ne tik įvairių pakraipų žmonių likimai, bet karo ir revoliuciniai padariniai įvairiose vietose: Maskvoje, Uralo Juriatine, kur apsigyvena Lara su Paša, o vėliau likimas nuveda ir Živagą, fronte, karo ligoninėje, visą šalį, visur apėmusioje suirutėje. Revoliucinės stovyklos: vienų ir kitų, nelaisvė pas partizanus. Ir kraujas, lavonai, skurdas, badas, šaltis — visur. Ir Maskva, spaudžiama bado, šalčio, spalvinga ir, atrodo, net triukšminga kelionė traukiniu į rytus, bėgant nuo bado mieste ir tikintis išsigelbėjimo nuošalėje, gyvybę palaikant iš žemės ir miško.
Atskleidžiamas įvairių asmenybių, grupuočių iškilimas ir siautėjimas revoliucijos vardu, sukilimai Vakarų Sibire, vadinamųjų partizanų ir kolčakininkų kovos, pagaliau varginga kelionė pėsčiomis iš partizanų į Juriatiną, dar baisesnė ir beviltiškesnė — Maskvon. “Jis atėjo į Maskvą pradžioje nepo, to paties dviprasmiškiausio ir apgaulingiausio iš visų tarybinių periodų“ p.453

Trumpai tariant — vos ne to laikotarpio istorijos vadovėlis, su nuostabia, fatališka, nevaldoma meilės upe.

Ak, kokia tai buvo meilė, laisva, neregėta, į nieką nepanaši. Jie mąstė taip, kaip kiti dainuoja.“
Jie mylėjo vienas kitą ne todėl, kad tai neišvengiama, ne “aistros nutvilkyti“, kaip tai bandoma vaizduoti. Jie mylėjo vienas kitą todėl, kad šito norėjo visa aplinka: žemė po kojomis, dangus virš galvų, debesys ir medžiai. Jų meilė patiko aplinkiniams, matyt, dar labiau negu jiems patiems. Nepažįstantiems praeiviams, palei jų taką išsirikiavusioms tolumoms, kambariams, kuriuose jie susitikdavo ir gyvendavo. p. 486

Įstringanti knyga, o prisimenant vis pagalvoji, kad ir vėl skaitysi, gal ateinančią vasarą, gal dar kitą… O kartu peršasi mintis — realizmas iš mados neišeina. Ne, iš mados gal, bet jis nenustos dominęs dėl savyje talpinamos istorijos ir tikrumos.

Vertinimas: 4/5

P.s. Henriko Radausko vertinimas:
1957 m. Italijoj išėjo iš rankraščio išverstas Pasternako romanas “Daktaras Živago“, kuris Sovietų Sąjungoj negalėjo pasirodyti dėl savo prokrikščioniškų ir antibolševikinių tendencijų. Knyga netrukus susilaukė daugelio laidų įvairiuose kraštuose. Vietoj ankstyvesnio B. Pasternako prozos subjektyvistinio psichologiz—mo čia vyrauja realizmas su simbolizmo priemaiša. Romanui dažnai kenkia primityvūs simboliai, didelė rolė, skiriama atsitiktinumui, palaida konstrukcija etc. Naiviems kritikams, kuriems literatūra eina sakyklos ar moralinio traktato pareigas ir kurie, palikdami nuošaly estetinę knygos pusę, mėgino aiškinti, kad ji esanti simbolių kupina legenda, galima būtų nurodyti, kad knyga beveik ištisai parašyta realistiniu stiliumi, kad ji dažnai skęsta natūralistinėse smulkmenose, kas “legendos“‘ tipo veikalui yra neišvengiamas mirties sprendimas. Įdomu pažymėti, kad dar 1956 m., duodamas “Živago“ rankraštį paskaityti slavistikos profesorei prancūzei Hėlėne Peltier, Pasternakas pareiškė: “Aš neturėjau tikslo parašyti meno kūrinį“. Savaime suprantama, kad Pasternako pozicija kaip žmogaus, kovojančio dėl laisvės ir tiesos, yra verta didžiausios pagarbos. Knygoje pasitaiko atskirų stipresnių vietų, ypač gražių gamtos aprašymų.