Fitzgerald, Francis Scott. Sugautas šešėlis: apsakymai/ F. Scott Fitzgerald; iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. — Vilnius: Sofoklis, 2014. — 208 p.

F. Scott Fitzgerald, „prarastoji karta“, džiazas, pinigai, meilė ir kūryba. Prabangus turtingųjų pasaulis ir niuansuotos, detalizuotos emocinės peripetijos.

Nežinant koks tai rašytojas, jo pažiūrų ir siekiamybių, neskaičius „Švelnios nakties“ ir „Didžiojo Getsbio“, oi kaip gali pasirodyti jo apsakymai tik įkyriai sentimentaliomis ir banaliomis meilės pasakėlėmis, tarsi iš neturėjimo ką veikti, kalbėti ką.
O kiek priklauso, kokia knyga po kurios bus skaitoma? Po „Daktaro Živagos“ šie kūriniai man tiesiog nesiskaitė, rusų išgyvenimai: badas, kraujas, skausmas, mirtys, revoliucija, šaltis, tikrai beviltiška likimo vis tiek siųsta Juros ir Laros meilė lavonų fone — ir amerikiečių: vakarėliai, puošnūs drabužiai, dūsavimai: ar jis, ji pasižiūrėjo, ar tikrai patinku(a), sudėtingumai įsimylėti iš perpilnio — tokie kardinaliai priešingi vaizdiniai, o ir gvildenamos problemos, kad sunku buvo šiuos apsakymus priimti kaip rimtus kūrinius. Bet pamažu, rusus primirštant, į tą pačią istoriją pradedi žvelgti kitaip, o, atsivertus ir vėl iš naujo paskaičius, pajunti ir jos gelmę, ypač tai galėčiau pasakyti apie Meilę naktyje, kur, aišku, pagrindinė veikėja meilė, o jos transliuotojai rusas ir amerikietė. Kaip ir visuose apsakymuose ryškus virsmas, bet šiuo atveju, tik aplinkybių, o meilė toliau auganti ir kerojanti — amžina.

Rivjera, vieta, į kurią iš visų pasaulių suplūsdavo turtingi poilsiautojai, ypač laukiami ir save be skrupulų demonstruojantys buvo rusai, jų pinigams ir aukštos kilmės titulams lygių neatsirasdavo. Septyniolikmetis Velas — amerikietės, sugebėjusios ištrūkti iš Čikagos kambario virš mėsinės, ir kunigaikščio Rostovo, giminyste su pačiu caru siejamo, sūnus. Nerūpestingas ir gyvybingas 1914 metais jis tesvajoja apie meilę:

Bet dabar jam į širdį įstrigo ta meilė naktyje. Tarsi miglota, saldi svajonė apie tai, kas kada nors jam nutiks ir bus nuostabu, su niekuo nepalyginama. Jis pats dar nieko daugiau nežinojo, tik kad ten bus daili nepažįstama mergina ir visas veiksmas turėtų vykti Rivjeros mėnesienoje. p. 37

Tai laikas, kai meilė jį supo visur „na, kad ir tėvo meilės nuotykiai, nesuskaičiuojami ir nediskretiški“, kai rankos, laikiusios pinigus, galėjo sutepti:
— Nesiliesk prie manęs, — iškart perspėjo jį motina. — Ką tik laikei pinigus. p.39
Kai pasididžiuodamas taria: aš rusas, lyg būtų arkangelas.
Lengva ironija, lakoniški štrichai ir, regis, prieš akis dvi epochos: štai toji kunkuliuojanti, šampanais ir fejerverkais pokšinti, švytinti, nostalgiška ir emociškai bekankinanti žvitrią akį ir pilną kišenę turintį nuobodžiautoją. Rusams dvi. Tokia prieš, ir veik jokia – po. Kitiems gi ta pati epocha ir tas pats įprasta tėkme srūvantis laikas, neperskeltas revoliucijos. Kas atrodė septyniolikmečiui jaunuoliui tik pati pati pradžia, staiga pavirto į pabaigą.

Rašytojas grakščiai, lengvai, be jokio liūdesio ar baisėjimosi — ach, ta Rusija taip toli, — aišku, ironiškai keliomis pastraipomis nupiešia gan tiksliai rusų diduomenės likimą:

…rusai nebegrįžo. Tie, kuriems po penkerių tragiškų metų pavyko ištrūkti į pietus, džiaugėsi įsidarbinę kambarinėmis ar patarnautojais prabangiuose viešbučiuose, kur kadaise pietaudavo. Daugelis, be abejo, žuvo kare arba per revoliuciją p. 51

1917-aisiais, kai žlugo Kerenskio vyriausybė, Velas Rytų fronte tarnavo leitenantu ir beviltiškai stengėsi suvaldyti savo kuopos kareivius, jau seniai nepripažįstančius jokios valdžios. Tebesistengė ir kai kunigaikštis Pavelas Rostovas su žmona vieną lietingą rytą savo gyvybėmis sumokėjo už apmaudžias Romanovų dinastijos klaidas, — kai pavydėtina Moriso Heizeltono dukters karjera baigėsi mieste, kuris į mėsinę panėšėjo dar labiau negu 1892-ųjų Čigkaga.

Paskui Velas kurį laiką kovėsi Denikino kariuomenės gretose, — kol suvokė, kad dalyvauja beprasmiškame farse ir kad Rusijos imperijos šlovė seniai išblėsusi. p. 51

Bet, et tas karas, buvo nebuvo, tarsi debesėlis prasklendęs giedrą dieną, na, pabėręs kulkų, bet… ne tai svarbiausia. Tas lakoniškumas rašytojo, lengvumas, net šviesi, kerinti ironija ir stulbina, ir žavi, ir nuvilia, tam tikra prasme priklausomybe meilei ir prabanga sunkiai sergančiu atrodo, izoliuojantis, viską, kas jam nerūpi, kaip niekniekius – ne meilė, ne pinigai, ne kūryba – šalin…

Ir štai Velas vėl Prancūzijos pietuose, tik dabar jam iškyla būtinybė pačiam rūpintis pragyvenimui.
Žavinga užuominų seka, prasidėjusi nuo apsakymo pradžios, o toliau tik ryškinanti ir atskleidžianti metamorfozes, istorijos negailestingumą, net svajonių trapumą: pinigai, galėję sutepti, tampa sunkiai uždirbami, prarandant laiką ir energiją; motinos niekinamai vertinama 1892 m. Čikaga, tepanaši jai į mėsinę, ir ją nužudžiusi Rusija, jau visa kaip mėsinė; išdidus žodžio rusas tarimas ir… „rusai visiems jau praeitis“; buvęs linksmas, svajotojas, romantikas, norintis tik meilės naktyje, išvirtęs į tylų, besistengiantį tapti ir nematomu, prastais prancūziškais drabužiais bevilkintį vyriškį, kurio veidas liūdnas, o žvilgsnis įdėmus visiems tegadina nuotaiką. O meilė?

Su moterimis visai neturėjo pažinčių. Iš daugelio dalykų, dėl kurių neabejojo būdamas septyniolikos, labiausiai tikėjo tuo, kad jo gyvenimas bus kupinas romantiškos meilės. Tačiau po aštuonerių metų jau žinojo, kad nieko tokio nebus. Tiesą sakant, meilei jis ir laiko niekada neturėjo: karas, revoliucija, o dabar dar ir skurdas susimokė prieš jo širdies lūkesčius. p. 53

Tai, ko gero, istoriškiausias, plačiausias, daugiausia plotmių ir, atrodo, smailios ironijos, talpinantis apsakymas šitame rinkinyje.

Kitų veikėjai tipiški jauni, turtingi, malonumų ir aistrų sūkuriuose kunkuliuojantys jaunuoliai ir merginos, besistengiantys tarsi aukso dulkes išsijoti tikrus ir netikrus jausmus, o „Jokūbo kopėčiose“, „Sugautame šešėlyje“ — ir kūrėjo asmenybės brendimo pakopos, entuziazmas ir tuštuma, vienišumas:

Vos tik minia ištirpo ir paskutiniai keli žiūrovai, dar kažką pasakę, išėjo iš salės, Bazilis pajuto, kaip širdyje veriasi didžiulė tuštuma. Tai jau praeitis — visas tas darbas, susidomėjimas, įkarštis. Atsivėrusi tuštuma baugino. p. 121

Visiškai tematiškai kitoks paskutinis apsakymas „Prarastas dešimtmetis“. Bet jau kažkur anksčiau skaitytas, įspūdingai ir originaliai atskleidžiantis žmogaus apakimą, bet, deja, ne akimis…
Visi apsakymai, regis, labai paprasti, lengvai skaitomi, nuoseklaus siužeto, bet įtaigūs, daugiaprasmiai „tarytum langai ir durys į kažkokį kitą pasaulį, daug didesnį ir nuostabesnį“ p. 99
Kita vertus, tai stebuklinės meilės pasakos, daugiau jų paskaičius, darosi saldoka, atrodo, perdėtai sureikšminta iš nuobodžio pinigai — ar gali taip būti? ir meilė kaip turtingųjų privilegija, našlaičių, benamių gražuolių virsmo į pasakų karalaites čia nėra. O ir moralai akivaizdūs…

Vertinimas: 3,8/5