Poisson, Sara. Madam madam madam: romanas/ Sara Poisson. — Vilnius: Alma litera, 2014. — 280p.

adam adam adam… tadam tadam tadam…
Yra knygų, kurias skaitai ir galvoji, na, nieko čia ypatingo, paprasta viskas, sakiniai, žodžiai įprasti, o visuma užvertus kaip uola lieka stovėti atmintyje ir vertis, kirbinti pradeda būtent, tik į vienį susiliejus, o kartais kuo toliau, tuo labiau save augindama: nemažai tokių kūrinių, atsimenu kai kurias net seniai skaitytas: “Neleisk man išeiti“, “Vieno žmogaus širdis“, “Homo faber“, “Švelni naktis“ ir t.t.

Ir yra tų — kitų, kurias skaitant mėgaujiesi vos ne kiekvienu sakiniu, protingomis mintimis, stipria kalba, originaliais tropais, bet užverti paskutinį puslapį ir klausi savęs: tai ką aš čia? Istorijos nesusilieja į vienį, kaip visumos jokios, o sakiniai ir aforizmai jau išnykę, užsimiršę, kaip paskiros detalės, nesusilydę į jokią figūrą.

Prie pastarųjų priskirčiau ir šią knygą, niekaip negalėčiau pasakyti, kad ji įstrigo manyje šuke ar bent akuotu, bet palyginimai taip: antakiai kaip kirčiai, krito lyg priedainis…
Iš pradžių mėgavausi, paskui dūsavau, o dabar galvoju, kad nieko nesigalvoja apie šią knygą, tik tas pats per tą patį: sakiniai gražūs, mintys stiprios, o visuma… ką žinau, kad nėra tos visumos, perskaityta, į biblioteką grąžinta ir tiek. Kiek? Ne tiek, kiek tikėtasi:

Knygai “Madam madam madam“ idėją pasiūlė tikra, nors ir sunkiai įtikima istorija. Į ketvirtą dešimtį įkopusi moteris slapstydamasi apsimeta berniuku ir netgi pradeda lankyti mokyklą. Tai nutinka ne karo ar kurio kito didžiojo sąmyšio metais, o mūsų dienomis vienoje iš labiausiai civilizuotų Europos šalių. Kokia turi būti visuomenė ir toji moteris, kad ši istorija taptų įmanoma?

Kaipgi neimsi istorijos su tokia provokacija? Juolab, kad iš skaitytų kūrinių, aišku, jog ši autorė nenusilyrins, nenusimeilins iki koktumo, pasižymėdama originaliu požiūriu į reiškinius ir jų detales, žmones, vargu, ar gebėtų pateikti banalumo schemomis sukonstruotą kūrinį. Bet kartu ir nusivylimas, o gal net pyktelėjimas nuo tos anotacijos paskutinio sakinio citatoj pateikto – och, tokia žurnalistinė formuluotė — kokia turi būti visuomenė? — tarsi tikslas žūtbūt rasti kaltą ir jį visomis kryptimis nulinčiuoti. O ir pats ribotumas tokio klausimo — o jeigu ne visuomenė, prigimtis, psichika? O jeigu niekas — lemtis, mistika? Tiek to.

Bet ar gali tikėtis, kad bus kraipoma, vartaliojama visokiomis kryptimis tarsi materialusis kūnas tekėtų ir byrėtų, ir kūliais verstųsi, ir garais kiltų, kūniškumas maximalizuojamas iki tiek, kad jau nebežinai, ar iš viso logika, emocija egzistuoja, o dar šūdiškumo, vandeniškumo, turbūt kažkas simboliškai gudriai bandyta išsijoti, gal net taip, kad ne visi pastebėtų, išrinktiesiems — ogi? per šūdus ir smarvę dviems žmonėms net suartėjant? Atrodo, nesu tikra, kaip ir kitkuo, nes nuo tam tikros ribos absurdas absurduojasi absurde, kur tie išminties krislai gal ir blykčioja, bet kad jau įkyru.

Prieštarą įprastumui pajunti jau vos pavarčius knygą: protingos žymybių citatos kiekvieno skyriaus pradžioje ir griuvinėjantys numeriai — girti? norintys dekonstruoti tą protingą mintį? ar tiesiai šviesiai sakantys — nesitikėkit įprastybių, normalybėmis šaukiamų. Ir tai smagu: galima paspėlioti, kokia istorija slypės po lyg rodykle kelyje tapusia žinoma išmintimi. Kita vertus, tai tarsi postulatas, kurį įrodinės arba griaus.

Iš motinos išmokau šio bei to svarbaus. Žmogui gerai turėti kokį nors svarbų vaidmenį, dėl kurio jis stengtųsi. Supratau, kad vaidmuo yra labai svarbi žmogaus veikla, neleidžianti nuobodžiauti net tada, kai jis tarsi ir nebeturi ko veikti. Vaidinantis žmogus turi kuo užsiimti ir tuomet, kai iš jo akiračio išslysta bet kokios gyvenimo prasmės vizija. p. 6

Taigi virsmas berniuku kaip vaidmens pasirinkimas man, deja, įtikimiausias iš knygoje rutuliojamų filosofijų, dar kad esti kiekvienas tuo, kas galvoje susikuriama. O nuogi kūniškųjų patogumų įrodinėjimai, kaip pranašybės būnant berniuku: laisvė, nepastebėjimas, nematomumas, kad ir kaip būtų įvairiais diskursais įrodinėjama, skamba paaugliškai ir neprofesionaliai, ta prasme — psichologine ir anatomine: tie pradai vyriškojo ir moteriškojo kiekviename žmoguje jokia paslaptis ar tabu juk, bet kad esmė skleistis Barbarai ima sulaukus trisdešimties ir kažkaip itin paviršinėmis detalėmis, štai kas neįdomiai pateikta. Psichologinio pagrindo trūksta. Daug daugiau primityviuoju feminizmu tesiremiama.

Pradžia — istorijos pabaiga, teismo salė, motina Barbaros, pačios veikėjos vaikystės prisiminimai — tarsi Froidas pati gijas renka savo polinkių priežasčių, pradžios. Ir daug gražių sakinių, metaforų, minčių, stiprių, originalių:

Kritau prie senelės, tik ne taip smarkiai ir ne galva į grindis — tarytum dainos priedainis. p.54

Buvau linkusi manyti, kad šitaip kvepia berniukai, kurių dvasia netelpa kūne — kvapas man atrodė tarytum iš kokio karšto puodo besiveržiąs jų asmens perteklius. p.134

Istorija su senele — man pati įdomiausia, tiesiog užburianti ir… nutraukiama pačioje kulminacijoje, kai, regis, galėtum skaityti ir skaityti, kad ir kelis kilometrus tokį gyvą, graudžiai ironišką ir tikrą pasakojimą, kitai linijai — berniuko reikia gerokai laiko, kol įtraukia, nes vis galvojama apie senelę.

Asocialaus, valkataujančio berniuko ir Barbaros linija brėžiama dviprasmybėmis ir tarsi atsitiktiniais vyksmais, ramstoma, kaip ir viskas, kas veikėjams darosi, ne psichologiniais niuansais, o filosofiniais išvedžiojimais, bet ji gan įtikina, ne stebina — nes jau suvoki, kad gilinimosi, kodėl gi moteris staiga užsinori būti berniuku, nebus, ir čia nesuveiks nei likimas, nei psichus, o nulems, kur autorę nuves filosofavimai — knisa. Manyčiau, ir tie, leidžiant karaliauti absurdui, greičiau pasąmoninio išsirašymo išdava, nekontroliuojant ir nesvarstant, kiek tai prasminga. Čia, be abejo, pirmiausia apie Neptūno atšaką. Kam ji? Kokia reikšmė pagrindinei pasakojimo linijai ir pagrindinei veikėjai, juk šis berniukas visai šūds, o gal noras parodyti, kad ir šūdai ir havelai, ir… vienoje lygoje, o absurdas gali virsti sėkme, šešiakampiai vandens luitai šešiakampėmis kupiūrų krūvomis, o darkymaisi su kopūstais, perdimais, šūdina mirštančio Neptūno motina? ? Ir dar toks vardas duotas… Neptūnas… Dieve dieve, Neptūną nuostabų kieminuką šunį turėjau, pačioje jaunystėje ir grožyje tragiškai žuvusį, gal ir šita dalis, o gal ir knyga nelabai ir patiko todėl — liūdesį ir prisiminimus fukt ir sukėlė, o dar taip mano šunį pažemino, tuo pačiu vardu tokį šiknių pavadinant, o dar, o dar sugildė norą būti šunėku — tuo glostumu, mylimu, lepinamu, blizgančiu, sveiku, gydomu, jeigu kas…

Gera mintis, originali idėja, stiprių tropų daug, bet šūdų, absurdo, kopūstų, kūūūūūūūniškumo, kalbėjimų be filtro irgi apstu, įdomumą smaugte užsmaugia. Ūūūūūūū… girdžiu….ūūūūū… mano Neptūno siela iš anapus ūkia, jis buvo berniukas, jis negali norėti juo dar ir norėti būti, o mergaičių mano jaunam ir gražiam Neptūnui, ko gero, neteko pažinti…O jeigu būtų buvęs mergaite? Mašina gal nebūtų ėmus ir pervažiavusi, ant mergaičių kelis šimtus kartų rečiau važiuoja, tikrai tikrai, statistikos nežinomos duomenys, tai mergaite būti žymiai geriau: matomos geriau, kartais net girtų vairuotojų paliekamos gyvos, laisvos, kodėl? Kokioje visuomenėje važinėjama per šunis, ir kokie tie šunys, jei patys po mašina lenda?

Vertinimas: 3,5/5