Doerr, Anthony. Neregimoji šviesa: romanas/ Anthony Doerr; iš anglų k. vertė Zita Marienė. — Vilnius: Alma littera, 2015. — 544 p.

Net visiška tamsa nėra visai tamsa

Visokios šviesos romane daug — regimosios ir ne, jos ieškant ir ją įžvelgiant net tamsoje, jai švysčiojant ir triumfuojant kaip galimybėms, taigi ir mėlyna 33 karatų “Liepsnų Jūros“ šviesa, sauganti tą, kas ją turi, bet pražudanti artimuosius, lyg legenda, lyg pasaka, bet slepiama, saugoma, ieškoma mirštančio vokiečio karininko fon Rumpelio kaip išsigelbėjimo; Vernerio sesers Jutos šviesa, nežinia kaip ir iš kur joje atsiradusi, šviečianti Verneriui pačiomis baisiausiomis akimirkomis ne tik kaip viltis, meilė, gyvenimas, bet ir kaip sąžinė; nematomoji radijo bangomis sklindanti; pavandenijusi; svetima; nuolat užklumpanti naktyje mėnesiena; perlinė; granatų degiklių šviesa, atsiminimų šviesa, švelni, atmiešta pelenais — ir visokios, kartais, rodos, perpildyta to žodžio, pritemptai kartojamo, gal net įkyrokai.

Ypač puikus kūrinys paaugliams: jis ne tik suteiks skaitymo malonumą, bet ir pakeis, ko gero, jau nelabai graibstomą Ž. Verną, o ir visokių akiračiui plėstis žinių: apie karą, Paryžių, Sen Malą, Šulpfortą, brangakmenius, radijus, sraiges, seifus, muziejus, nuolat tvyrančią artėjančios meilės nuojautą, žmogiškumą, klystkelius ir nušvitimus.
Bet svarbiausia nepaliaujamai blyksinti viltis ir tikėjimas.

Knyga, liečianti sudėtingas ir keblias temas: karo, skurdo, bado, išlikimo kraštutinėmis sąlygomis, pagaliau vieno veikėjo išgyvenimus ir brendimą hitlerizmo kalvėje, kitos, Mari Loros — visiškai paprastų žmonių apsuptyje, vis tik gebančių priešintis prievartai ir naikinimui — stulbinančiai paprasta, patraukli ir lengai skaitoma, gal net ne skaitoma — praryjama, atmetant bet kokius laisvalaikio susiplanavimus ir pramogas. Graži, poetiška kalba, originalūs palyginimai, daugybė detalių iš įvairiausių sričių: radijotechnikos, gamtos, muziejininkystės, brangakmenių, sraigių, karo vaizdų, kadetų mokymo centro Šulpforto, o kur dar Ž. Verno kūryba, Debiusi “Mėnesiena“ ir kita klasikinė muzika. Trumpai tariant knyga apie viską, visiems, suprantama, lengva, bet itin profesionaliai padaryta: intriga, auganti įtampa, vos vos, bet nuolat plevenanti meilės, paslapties, nuotykio, lemties, liūdesio ir mėnesienos atmosfera, vargu, ar galima pavadinti istoriniu romanu, dar labiau meilės, nuotykių, realistiniu ar fantastiniu, trileriu, detektyvu, bet visa tai yra — visa viename sūkuryje, neramiame, pulsuojančiame.

Tas visa visiems ir nuvilia labiausiai, bet… Tai tarsi geras tikro produkto surogatas, nepagailint prieskonių ne dėl būtinybės, dėl malonesnio kvapo, skonio — dėl kuo didesnio vartojimo.

Dalys ir skyriai, kaitaliojant aprašomąjį laiką, itin konkrečiais, trumpais, dažniausiai vienžodžiais pavadinimais, puikiai susijungiantys į vienį ir tarsi bevystantys veiksmą skirtinguose poliuose — Vernerio ir Loros — kaip šviesos blyksniais vis labiau artėjančiais, likimo stumiamais vienas prie kito. Vaikystėje, našlaičių prieglaudoje su seseria Juta klausytos mokslo pažintinės laidos ir “Mėnesiena“ tampa jų ne tik ilgesio, bet ir atpažinimo ženklu, svarbiausiuoju, ko gero, šviesos jungikliu:

Be abejonės, vaikai, kalba balsas, smegenys uždarytos visiškoje tamsoje. Jos plūduriuoja kaukolėje skaidriame skystyje, niekada nematydamos šviesos. Taip pat spalvų ir judrumo. Taigi kaip yra, vaikai, kad smegenys, gyvenančios be menkiausio spindulėlio, rodo mums pasaulį, užlietą šviesos? p.57

Ypač gabiam berniukui Verneriui skirtas sunkus, prieštaringas brendimo kelias, kurį ne jis renkasi — jį. Svajojęs žūtbūt ištrūkti iš angliakasių rajono, kur po žeme likęs tėvas, kur glaudžiasi su kitais našlaičiais prie svetimos, bet šviesa ir šiluma trykštančios moters, niekaip nesusigaudo, kodėl sesutė Juta smerkia jį patekus į fiurerių mokymo centrą: juk jam pavyko, jis išvažiavo, pastebėjo jo gabumus. Jis, matydamas draugo, paukščių mylėtojo Frederiko likimą, nors ir su vidine prieštara, priekaištais sau, visiškai paklūsta, prisitaiko prie režimo reikalavimų.

Viską apsemia baisus ir nuostabus lėtumas. Rėdelis atsilošia, smogia. Dabar pataiko Frederikui į žandą. Verneris prisiverčia galvot apie namus: skalbinius, paraudusius, nudirbtus frau Elenos pirštus, šunis skersgatvyje, nuo sąvartynų kylantį garą — kievkviena jo ląstelė šaukia: argi šitai nėra bloga?
Tačiau čia tai yra gera. p.206

Mari Lora, akla mergaitė, gyvenanti tik su tėvu, vėliau su išprotėjusiu dėde Etjenu, atvirkščiai, spinduliuojanti pati stiprybę, šviesą, nepaprastą smalsumą, visą laiką supama meilės ir atidos.

Ji sužino, kad atidžiai liesti kokį daiktą — platano žievę sode, prismeigtą elniaragį Etimologijos skyriuje, tobulai glotnų šukutės geldelės vidų daktaro Žefaro laboratorijoje — reiškia jį mylėti. p.38

Nepalūžusi, gebanti gyventi ir tikėti Lora lieka ir po karo, skaudūs išgyvenimai netampa ašimi, sukančia apie praeitį, neleidžiančia eiti pirmyn, netgi į mirusius, ateitį žvelgianti viltingai:

Tad nejaugi taip sunku patikėti, jog ir sielos keliauja tais pačiais takais? Kad jos tėvas ir Etjenas, ir madam Manek, ir vokiečių berniukas, vardu Verneris Pfenigas, galbūt blaškosi danguje kaip garniai, kaip žuvėdros, kaip varnėnai? Kad aplinkui galbūt sklando būriai sielų, nematomų, išblukusių, tačiau vis dar girdimų, jeigu gerai įsiklausai? Jos skraido virš kaminų, laksto šaligatviais, įlenda per tavo švarką, marškinius, krūtinkaulį, plaučius ir išlenda kitoje pusėje — oro dvelktelėjimas, kuriame tebevirpa didžiulė biblioteka ir visų gyvenimo archyvai, kiekvienas pasakytas sakinys, kiekvienas eteriu perduotas žodis p.541

Ryškūs ir antraeiliai charakteriai, įsiminantys, individualūs: našlaičių auklė prancūzė senutė, Loros tėvas, dėdė, tarnaitė, Frederikas, netgi jo motina, netgi berniukų tik akimirksnį prie lifto sutikta žydė štrichuota taip, kad įsimena, kadetų mokyklos direktorius, vis verčiantis išrinkti silpniausią, pučiantis fašistinę propagandą į jaunas, didvyriškumu ir patosu užkimštas ausis, milžinas Fokheimeris… a, dar nelabai realybe kvepiantis deimanto medžiotojas don Rumpelis.

O kur dar vietovės: į maketus, žingsnius, baltosios lazdelės stuktelėjimus virtęs Paryžiaus kvartalas, nacionalinis muziejus, Sen Malo gatvės, pajūris. Karo nusiaubti vaizdai Ukrainoje, Lenkijoje, Austrijoje, varomų belaisvių, traukiniais vežamų Vernerio akimis fotografuojamų begalybių.

Knyga daugiaplanė, daug visokių temų, problemų, užuominų, detalių, viskas pagrįsta, motyvuota, nėra tik šiaip paminėtų reiškinių ar veikėjų, viskas pinama ir atmazgoma, nieko nepamirštant. Meistriškai.
Na, bet vis tiek paaugliškai. Amerikietiškai, holivudiškai. Bet juk vaiką, kiekviename nuo gimimo iki mirties užsislėpusį, tūnantį mumyse, visai neblogai retkarčiais pažadinti ir užlieti šviesa, kad ir liūdna.

Vertinimas: 4,1/5