Kumža, Algirdas. Himalajai: vienos ekspedicijos dienoraštis. Nepalas — Tibetas 2004 m. balandisža-gegužė/ Algirdas Kumža. — Vilnius: SRS dizainas, 2005. — 192 p.

Ši knyga yra kelionių romanas, kur visi įvykiai ir veikėjai tikri. O rašau aš jį Katmandu kavinėse, autobuse pakeliui į Tibetą, bet dažniausiai kalnuose, nuvirtęs ant akmenų, sniego ir ledo. p.4

Niekada neteko skaityti knygos apie alpinistus. Filmų matyti — taip. Bet juose nugali ir užvaldo vaizdai, judesiai ir pergalės arba pralaimėjimai.
Skaitydama šią knygą pirmą kartą pagalvojau, kad alpinistai — patys didžiausi pasaulyje egoistai: savo elgesiu keliantys artimiesiems nerimą, pasmerkiantys juos laukimui ir vienatvei. Kita vertus, išleidžiantys didžiulius pinigus. Didžiulius! Niekaip neįsivaizdavau, kad tai toks brangus pomėgis, vienaip ar kitaip labai brangus ėjimas mirtin. Nekalbant apie aprangos, batų, įrangos kainas — kalnų mokesčiai, muitai, kyšiai, ir dar nežinia kas, “didžiausią dalį pinigų pasiglemždavo tarpininkas. Ką padarysi, sakė Ganešas, Everestas tapo preke. Pasaulis prekiauja viskuo, o Nepalas — kalnais“ p.21 Šešiasdešimt tūkstančių dolerių! Sisia — vienas pavojingiausių, atšiauriausių kalnų. Įveikiamas nedaugeliui net patyrusių alpinistų.

Ne tiek daug yra įkopusių į šį kaprizingą kalną, gal tik pora šimtų (į Everestą keliolika šimtų). Sisia buvo paskutinis iš keturiolikos „ašuntukų“, kuris pasidavė žmogui. Naujausiais matavimais šis kalnas siekia 8046 metrus ir tarp keturiolikos aukščiausiųjų yra tryliktas. Kartais alpinistai sako, kad iš visų aukščiausiųjų Himalajų kalnų Sisios formos yra gražiausios, bet dažniau jie keikia kaprizingą jos charakterį — uraganiškus vėjus, klastingus ledo plyšius ir lavinas. p.20

Gan detalus žygio aprašymas, jame dalyvavusių žmonių charakterizavimas leidžia pajusti ir suvokti užsibrėžto tikslo sudėtingumą, pavojingumą — vėjai, uraganai, pūgos, griūtys — ir reikalingumą ne tik daug fizinių jėgų: regis, kvėpuojama tik vienu plaučiu, skaudančios galvos, dehidratacija, galima edema — bet ir psichinės ištvermės būtinybę, netgi sakoma, kad toks žygis pareikalaus energijos, kurios normaliam žmogui lygumose pakaktų septyneriems metams. Nenusispjausi ir į likimą. Ir kalnų dievus: “Himalajuose yra daug dievų. Šerpas gali turėti nuosavą dievą, kai kurie dievai saugo visą kaimą arba miestą.“ p.71. Ir prietarų tikrumą. Ir sinoptikų prognozių tikslumo svarba. Tai, kas, rodos, neegzistavo kasdieniame gyvenime, arba tik detalėnis, tampa gyvybės — mirties klausimais kalnuose.
Sunkumai prasideda dar nepasiekus kalnų, reikia sugebėti įveikti Katmandu („kažkada Katmandu buvo šventa viso pasaulio hipių vieta. Visi žinojo, kad gera žolė parduodama Pietų Afrikos mieste Durbane, dar Tailande, tačiau laisva dvasia, pigia nakvyne ir lengvai pasiekiamu hašišu joks pasaulio miestas negalėjo lygintis su Katmandu. Kai 1972-aisiais karalius hašišą uždraudė, hipiai, sako, dingo iš miesto per vieną naktį.“) p.24 ; Peršokti privalu ir per gatvių neramumus, įvairiausius draudimus ir reikalavimus.

Kažkoks rusas Sauliui pasakė: užsiropš tas, kas mažiausiai blaškysis. Saulius to ruso nemėgsta, bet jo žodžius kartoja dažnai. Kelkraštyje su šerpų būriu aptariame Sisia Pangmos charakterį. Jie sako, kad pernai ten žuvo du alpinistai. Nešuosi knygą apie Sisią, jos pabaigoje įklijuota šio kalno aukų statistika. Plaučių edema, įkrito į ledo plyšį, sniego lavina, dingo, nuo šlaito nuplėšė uraganas, vėl lavina. Kasmet viršūnę pasiekia apie dešimt alpinistų ir du žūsta. Panaši statistika ir kitų Himalajų „aštuntukų“: namo negrįžta kas dešimtas alpinistas. Kartais sako, kad žūsta kas aštuntas.“ p.38

Taigi, kodėl visgi? Kodėl? Kodėl žmonės palieka jaukius namus, artimus žmones ir trenkiasi į pasaulio kraštą: „kur kraupiai skauda galvą ir maudžia šonus po kietos nakvynės? Žinau, kad niekas dar nėra radęs atsakymo, ir aš nerasiu..Kartą aplink Anapurną ėjau su prityrusiu turistu iš Kauno. Ėjome per fantastiškus slėnius ir spalvingus kaimus, bet jo niekas nedomino, išskyrus snieguotas viršūnes… O mano draugas poetas sakė, kad kelionėn mes leidžiamės tikrinti savo sapnų košmarų. Tikras keliautojas esąs sapnų auditorius.“ p.54

„Čilėje kopiau su visko mačiusiu alpinistu Kęstu Balaišiu. Jis irgi svajoja apie Everestą. Kodėl tu ten veržiesi, klausiau. Dėl dvasinės ramybės, sakė, pūgose ir uraganuose, lavinose, ledo bedugnėse žmonės ieško ramybės.“ p.56

Labai nemažai aplinkos, sutiktų vietinių gyventojų tibetiečių papročių nuotrupų: sugriaunamas mūsų įsiteiktas dvasingasis Tibeto paveikslas, gyvenimas tibetiečius išmokęs ir sukčiauti, ir parsiduoti, ir vogti, o ir moralė kitokia, nežinant, galima ne tik stebėtis, bet ir smerkti: visais laikais praktikuojama ne vien daugpatysė, bet ir daugvyrystė, regis fantastiška jakų ištvermė, daranti stebuklus, apskritai kalnų ir atskirties nulemtas gyvenimo savitumas, o dar šerpų pasakojamų legendų įpynimai: netgi apie ječius — mistinius sniego žmones…

„Svarbiausia ne viršūnė, o pats procesas, žygis.“ p.142

Knyga įdomi pažintine prasme.

Vertinimas: 4/5